šviesbėris

Šviesbėris – tai senas, poetinis lietuvių kalbos žodis, reiškiantis šviesos šaltinį arba kas spindi, šviečia. Dažniausiai vartotas apie saulę, mėnulį, žvaigždes, bet galėjo apibūdinti ir kitus šviesius objektus ar net metaforiškai – žmogų, idėją.

Pavyzdžiai:
1. Saulė – didysis dangaus šviesbėris.
2. Naktį vienišas šviesbėris – mėnulis – apšvietė kelią.
3. Jos akys kaip du šviesbėriai. (metaforiškai)
4. Senovės rašytojai dievus vadino amžinais šviesbėriais.

Trumpai: Šviesbėris – senas poetinis žodis, reiškiantis „kas šviečia“ (dažniausiai apie dangaus kūnus ar simbolinę šviesą).

Įrašas
Paaiškinimas	Šviesbėris – tai senas, poetinis lietuvių kalbos žodis, reiškiantis šviesos šaltinį arba kas spindi, šviečia. Dažniausiai vartotas apie saulę, mėnulį, žvaigždes, bet galėjo apibūdinti ir kitus šviesius objektus ar net metaforiškai – žmogų, idėją. Pavyzdžiai: 1. Saulė – didysis dangaus šviesbėris. 2. Naktį vienišas šviesbėris – mėnulis – apšvietė kelią. 3. Jos akys kaip du šviesbėriai. (metaforiškai) 4. Senovės rašytojai dievus vadino amžinais šviesbėriais. Trumpai: Šviesbėris – senas poetinis žodis, reiškiantis „kas šviečia“ (dažniausiai apie dangaus kūnus ar simbolinę šviesą).
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.