žievė́ti, -ė́ja (žíevi), -ė́jo
1. virsti žieve, kietėti.
2. lupti žievę: Verkia graudžiai kaip žievimas medis.
apžievė́ti. apsitraukti kuo kaip žieve: Koją, priekį apsiprausiu, o nugara apžievė́jus. Sėdžiu ant samanoto, kerpėmis apžievėjusio Dumburio akmens.
nužievė́ti
1. nulupti žievę: Liepos juodąją žievę nužievė́k [pavasarį],
apipilk karštu [v] andiniu tas žieves ir girdyk veršius. Lei eina tus klucius nužievė́ [ja],
kur vakar parvežėm. Nužievėjom tris metrus medžio medžiagos skiedroms pjauti. Takas, gelda, sulankstytas kibiras, didelė nužievėtų rąstų krūva.
2. apsitraukti kuo kaip žieve: Petro lūpos visai prapuolė, aptakūs, dedervinėmis nužievėję skruostai sutrūkčiojo.
sužievė́ti.
1. sukietėti, pasidaryti kaip žievei. |. Tautinio gyvenimo oda sužievėjo.
2. apsitraukti, pasidengti kaip žieve: Krauju sužievėjusios lūpos.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.