.
vèptelėti, -ėja (-ia), -ėjo.
1. prašnekti, tarstelėti, pasakyti: Ana žodį vèptelėjo. Vèptelėjo žodelį, ir vėl tyli. Vienas veptelėjo, kitas atkartojo, o trečiasis įtikėjo. Vèptelėjo ne šią, ne tą, tegu aną balai! Vèptelėji žodį, liežuviai vieni. Ta veptelėjo žodelį, o ji nuo savęs dešimtį pridėjo. Vèptelė [ja] kumet ne kumet kokį žodį ir tylia. Taip durna: ka vèptelė [ja] ką, ka pasako – juoku valiokias. Kažin kas veptelėjo policijai, kad mūsų kaimynas arklį pavogė. Žinai, čia tai jau visai ne vietoj vèptelėjai. Pamenu, sykį veptelėjau, kad per daug jis dirbąs – ir universitete, ir rašąs, ir dar redakcijoj. Tu ne tiek valgai, kiek taškaisi pienu, – subarė vaiką. Ir patylėjusi veptelėjo puse burnos: vaiko atvažiavo.
2. prasiverti, prasižioti: Lūpa vèptelėjo.
3. žnektelėti: Kad griuvo ant ledo, tai net vèptelėjo.
4. kvaištelėti: Veptelėjęs toks buvo, jo arkliai galiuką patraukia ir stoja.
5. garsiai šliurptelėti. .
pavèptelėti. kiek veptelėti, ne laiku ar netinkamai pasakyti: Būtų mane teisėjas išteisinęs, jei būčiau to nepavèptelėjęs.
suvèptelėti. netinkamai pasakyti: Kad suveptelėjo, tai nei Dievui nei svietui sakyti.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.