rėpsóti, rė̃pso, -ójo.
1. išdrikusiam, išsikėtusiam gulėti, sėdėti, stovėti, būti be darbo, bambsoti: Piršlys rė̃pso užstalė [je] prieš pakorimą. Nei jis niekur eina, nei nieko, tik atsisėdęs ant suolo rė̃pso. Visi dirba kruta, o jis rė̃pso sau i pypkį rūko. Ans daugiau nieko nežino, kaip tik pasiėsti i pri pečiaus par dienas rėpsóti. Ko tu ten rėpsaĩ, tinginio kavalke! Toks ištižęs žmogus kai kerplėša atsirėmęs rė̃pso. Aludėj visi prisigėrę rėpsójo. Girtas kai kiaulė, patorė [je] i rė̃pso. Apsiželdinsiu barzdą, tai manęs bijos, manys, kad velnias te [n] rė̃pso. Biesų ištiža! Apsikrovusi indais rėpsos! Varlė rėpsojo išdidi, išsiskėtus patogiai ant didelio lapo. Ko rėpsai kap senas kelmas?! Rė̃pso kaip pelų maišas. I rė̃pso kaip rupūžė rakando [je] be darbo. Ir rė̃pso kaip pelėda ant tvoros. Rė̃pso kap kelmas i nesijudina. Rė̃pso kaip biesas ropėse. tūnoti, kiūtoti, tupėti: Vyras arklius gano, ji ir rė̃pso pas jį. Įsikraustė boba į vežimą ir rė̃pso. Vėžys įsikasa į juodmolį ir rė̃pso. Štiš! Jau an kresčio rėpsóti turit! Boba rė̃pso, bamba vėpso, aplinkui veselija.
2. užimti vietą išsiskėtus, riogsoti, stūksoti, kyšoti: Ant kalvos rė̃pso malūnas. Kas čia koks gremėzdas rė̃pso. Pamušti tankai rėpso pakrypę ant šono. Akmuo rė̃pso vidury kelio – nei pro jį praeit gali, nei ką. Čia akmenys ir plytos rėpsójo. Stagarai apkežusių medžių rėpso. Sunkus apima tūžmas, regint rėpsančius iš žemės išverstus kelmus. Užkalsim langus, o ar tas namas taip negal rėpsót per žiemą? Kalnas ant pievų lygumos rėpso. Žvaigždės ant dangaus rė̃pso. Plikais, raukšlėtais šonais rėpsojo kalnų šlaitai. Ūsai kaip gera šluopta rė̃pso panosėj. Rėpso ausys kaip torielkos. Ragučiai kyšojo, barzdelė rėpsojo, vietoj kvepalo – smirdėjo.
išrėpsóti. išstūksoti, išriogsoti, iškiūtoti.
prarėpsóti. išdrikusiam, išsiskėtusiam pragulėti, prasėdėti: Dienų dienas prarė̃pso pry jūrės dykduoniai, šildos.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.