.
žvìgti, žviñga (-sta), -o. žviegti, sužvigti. .
pažvìgti. daugeliui sužvigti. .
pražvìgti.
1. imti žviegti: Kiaulės pražvìgo, kad ėsti nora.
2. pradėti žvengti: Šėkelis pavyto, žirgelis pražvìgo.
sužvìgti.
1. imti žviegti, trumpai sužviegti: Nuo kirčio botago sužvìgo kiaulė. Tik paršukas sužvìgo, kiaulė ir perkando. Jodavo žandarai kiauras naktis, išgirs kame sužvìgs [kiaulė],
nujos i atims. Ko ta kiaulė taip smarkiai sužvìgo. Tuo trys kiaulės daglos su daglais savo paršais, lyg kad skerdė kas, stuboj sužvìgo nešvankiai. sužvengti: Dar nedajojom nei pusiau kelio, sužvìgo žirgeliai šalin kelio. Sužvigo žirgeliai nežvigdžiami, suvirko broliukai nevirkdžiami.
2. sukaukti, sušvilpti: Paraistėj sužvìgo traukinys.
3. smarkiai surikti, sušukti: Sužvìgo žviegtinos – neisu, nedarysu! Kažkas staiga kad sužvìgo, jog ant vietos kritau kaip negyva. Sužvìgo nesužvìgęs, kaip paršelis nuo kiaulės nutrauktas. Toks puskarininkis Mateika staiga sužvigo lyg kiaulė, veriama į snukį vielą. Kad tu matytum, kad sužvigaũ, nebeinu.
4. imti skųstis, rėkti: Sužvìgo visi blogai gyveną, kaip jei badu dvesą.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.