pazurnyti
zur̃nyti, -ija, -ijo
1. verkšlenti, zirzėti: Vaikas, valgyti norėdamas, zur̃nija. Vaikali, ko, tik zur̃nyti! Toks didelis vaikas – i kaip tau ne gėda tiek zur̃nyti! Nū Antanio vaikelinai atėmė peilį, tas cielą dieną zur̃nijo. Bepareinąs vaikas zur̃nydamas kruvina kakta. Nekriokei, tik zur̃nijai. Pranis įsilįs bi kur į kertę i zur̃nys, o Juzė sakys: – Pranis mišę laiko. Ar nenustosi kada zur̃nyti! Mauk lauku nezur̃nijusi! I zur̃nys kaip karvė. Ko tu zurniji, Magdele! Štai aš jau čia. reikšti nepasitenkinimą, bambėti, niurnėti: Boboms tiktai zur̃nyti. Jaunuomenė, eidama į iškalas, arba mokslinę, zurnija ir nenora iš trobos lįsti.
2. verkšlenant prašyti, kaulyti: Vaikai visą dieną zur̃nija, ka obūlų parneščiuo. Nezurnyk, vis tiek nėko negausi.
įsizur̃nyti; . įsileisti, įsismaginti verkšlenti.
išzur̃nyti. kurį laiką išverkšlenti. .
pazur̃nyti. padejuoti, pasiskųsti, paverkšlenti: Pazur̃nijo, kol išleido į vakarelį. Aš tau pazur̃nysu, kad tu daugiau nenorėsi! Vyruo pazur̃nijusi pastumsi [dirbti],
bobos [tinginės] nėkas nėkaip neišjudins.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.