.
šokė́jas (-is. -us), -a. -à. šokė̃jas, -à. šokėjỹs, -à.
1. kas šoka, mėgsta ir moka šokti šokius: Kaip jau išmokau šokt, šumni buvau šokė́ja. Ot, tas tai šokė́jas, vakarušnykas geras! O aš jau ta šokėjà, šokti aš dideliai norėjau, mirtinai. Pilnas šokė́jas šešiolikos metų buvau. Šokėjų̃ kiek sueis – jauni nora pasiusti, padainiuoti. In viso kiemo (kaimo) anas buvo šokėjỹs. Aš nelabai didelė dainininkė, tik šokėjà. Šokė́jos tos mergaitės, ka jos šokdavai gražiai! Muno žmogus šokėjỹs buvo. Sukas i sukas ratu [mergytė],
aš sakau: šokėjà bus. Patys gražiausi šokėjaĩ, gražiausi vyrai muni vesdavo [šokti]. Šokėjas veda ratus šokti. Polionėzo šokėjai poriais susikabinę vaikščioja. Tos abi buvo kadrilio šokė́jos. Baleto šokėja. Didikų rūmų šokėjas. Tai mums gražu pažiūrėt į tėvelį šokėjėlį. Aš turiu mergužėlę labai šokėjė̃lę. Špėlio [ja] špilmonukai, šoka šokėjùkai, nieks teip dailiai nemok šokti kaip mano mergytė. Aš pažinčiõme savo sesulę per du šimtu šokėjẽlių. Jūrelių vilnužė – tai mano šokėjužė. Verkia [bernytis],
gavęs mergužaitę – didę šokėjaitę. Blogiem šokėjám ir kelnės kliudo.
2. kas šoka, šokinėja: Lynu šokėjis. Kas pasauly linksmiausias ir didžiausias šokėjas?
pašokė́jas, -a. su kuo galima pasišokti, šokėjas: Gerų pašokėjų̃ buvo, parejom dvylekto [je] nakties.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.