paatšalti

šálti, šą̃la (-sta. šãla, šą̃lsta, šal̃na, šañla. šul̃na. šū̃lna), šãlo (šãlė).

1. būti šaltam orui, laikytis šalčiui: Lauke šą̃la. Šiandiej šą̃la smagiai. Šą̃la, net sąsparos pyška. Šal̃na, ka i toros pyška. Ė šą̃la šą̃la, kad net spraga! Žiemą šaltis, šą̃la labai, ė anas eina, nieko nebijo. Šą̃la, kad net nosis bąla. Lauke jau šąlsta. Geriau, kad šal̃t negu lyt. Vėtra [žiemą] tai nėr bjauriausia, verčiau šaltų̃. Lyna i nèšala. Šiandien spigančiai šañla. Juo šañla, juo bėga arkliai. Lauke bešalantì. A y [ra] šãlusi? Šią naktį šãlusi. Išejau lynant, parejau šū̃lnant. Šãlant ledas ant pelkių emas. Šal̃nant rudenė [je],
avis gal rugiūse ganyti. Šãla lauke, ekiat į trobą. Šálta, ir vėl sustota. Pirma lijo, pliaupė, o dabar šąla. Taip kietai šalo, net ledas traškėjo. Saulė raudona – šal̃s. Kada šal̃s, tokia šviesa, toksai stulpas stovi an saulės. Jeigu varnos tupi viršūnėse medžių, tai šals. Jei katinas lipa ant mūrelio – šal̃s. Dėl pinigo įgijimo. tykot naudos kokios, norint lyja, šąla, saulė degina. Kur buvai, dėde, kai šalo?. Šalnelė šalo, raselė krito vis ant muno rūtelių, rūtų vainikelio. Šalna šãlo, žiedužius nušalo. Nesprok, nesprok, aržuolėli, šiąnakt šals šalnelė.
šãlusiai. Naktį y [ra] biškį šãlusiai.

2. šaldyti: Šalna šalo muno žiedelius, vėjas laužė muno šakeles. Šalna šãlo žiedužius. Šalna šą̃la man kojeles ir aukso kilpeles.

3. stirti, kietėti nuo šalčio; virsti į ledą: Prisnigo in nešãlusios žemės, ir atšuto rugiai. Ale ir šaltumas dienos – snarglys pri lūpos šãla. Ežere vanduo šą̃la. apsitraukti ledu: Žieminis tas vė [ja] s, i šãla ta jūra. Išvalka šito [ji] nešą̃la, karves te varydavo žiemą girdyt. Ant jūras [gulbės] išskrenda, kur vandenai nešą̃lsta. Ties koplyčia buvo niekumet nešaląs šaltenis. Briedis brenda – upė šąla. traukti ledu: Jau langą šą̃la.

4. būti šaltyje, kęsti šaltį, žvarbti: Jis lauke stovėdamas šą̃la. Ko čia šalì, eik į trobą. Juk jau šąlì kai varlė. Basnirta atlėkiau, šalù pri durių. Kurgi šą̃lat ore, eikit vidun! Bet ir už tokią nakvynę reikėdavo mokėti: nešalsi juk lauke. Teip buvo šalta, ka rankos šãlė. Ka teip duodi su kultuve, neliuob šálti [rankos]. Šãla rankos, užsiklok. Mun plika galva, mun šãla galva. Pro nosį (kvėpuojant šaltu oru) šą̃la krūtinė. Kad bent einant nešalusios [kojos]. Dukš, mergele, pirštineles, kad nešaltų mun rankelės. Šãla broliai tie, alpsta ant tų piningų. Tėvynės dainos, jūs auksinės, be jūsų šąla mums krūtinės! Šonas šyla, šonas šąla, galva džiūsta, kojos pūsta. šaltyje būnant, ką darant pašalti: Kol tu išplausi tus pelenus, vėl vargo, vėl nagus šálk. Pavasarį žmonės nors kojų nešąla. Šik šalamas, bėk genamas – parlėksi garuodamas. bijoti šalčio, būti jautriam šalčiui: Mun baisiai rankos šal̃na. Rankos jau kieno šãlančios būs, tam bėda. Man šą̃lsta kojos. Įsidėti galiu nešalamą daiktą.

5. būti šalčio veikiamam, gesti nuo šalčio: Šal̃na burokai ant daržo, nėr kada nurauti. Neturiu kur obuolių laikyt, in viršaus šą̃la.

6. auštant stingti, tenėti: Kai šą̃la taukai, tai dedu druskos – geriau stovia.

7. darytis šaltesniam, žemesnės temperatūros, vėsti: Viskas šálsta: saulė šálsta, žemė. netekti gyvam organizmui būdingos šilumos, stingti, darytis nejautriam mirštant: Šalstantį kūną žemei užrašom.

8. netekti užsidegimo, darytis nenuoširdžiam, neuoliam: Pražuvo blaivystė, šalsta tikėjimas.
káulai (pakáušis) šą̃la apie didelę baimę, išgąstį, nemalonumą: Káulai šãla, kokie prasti rugiai! Pasižiūrėjo tiesiai man į akis, ir aš pajutau, kad šąla man pakaušis.
apšálti, apšą̃la (àpšala, apšal̃na, -sta;), apšãlo (àpšalė).

1. apsitraukti ledu, apledyti, apšarmoti: Lenciūgas apšãlęs drūkčiausiu ledu. Apšal̃na viskas, i skalbi [žlugtą],
pats ledais apkibęs. Apšą̃la žąsys, kai žiemą duodi gert. Kelias apšãlęs, slidu važiuot. Kai lijo ãpšalu, apšãlo langas. Medžiai, lijundra apšãlę, braška. Jei rudenį lyja lietus ir medžių šakos apšąla, tai bus blogi metai. Ubago nosis taukais apšalus.

2. pasidaryti šalčio apgadintam, pažeistam: Išorė (išarė) anksti ryto bulbas, i apšãlo. Bulvės apšãlo lauke stovėdamos, saldžios pasidarė. Nelabai yra [mėlynių],
uogienojai kokie apšãlę. Šį metą neàpšala rugiai. nuo šalčio visai sugesti: Apšãlo bulvės nenukastos. Lytus sugandino žmonis, nenukasė, bulvės ir apšalo laukūse. Šį metą apšãlo uogos, liko pašakės [e].

3. apšaldyti, nušaldyti: Tie vaikai pamirė – apšãlo kojas ir rankas. An greito arklio važiavo, išgriuvo, pirštus apšãlo.

4. imti šalti (iš rudens): Kitą sykį [per Vėlines] jau būdavo apšãlusi, apsnigusi. Apšãlusi buvo, jau šalta, sniego buvo. Jug liuob ateis jau lapkrisčio mėnuo, ir apšáls. Lig pat àpšalant buvo šilta. Apšalnantì buvo, i sušalė prisisprogęs.
apšalančiaĩ. Apšalančiaĩ benupjovėm peliuškas.

5. sulaukti šalčių (ką darant): Kaskiam bulves – apšálsiam!

6. kiek atvėsti, netekti šilumos: Apšal̃na kiaušiai, kol [pereklė] pasikėlusi lesa a kasos.
atšálti, atšą̃la (àtšala, atšal̃na, -sta), atšãlo (àtšalė).

1. pasidaryti šaltesniam, atvėsti. Atšãlo orai. Atšą̃la oras kokią dieną, kitą. Po graudimui oras atšą̃la. Kai atšą̃la oras, anys. sulenda kur. Čia buvo biškį atšãlusi, daba vėl pradeda biškį atšilti. Po lytaus paliko atšalusi. Atšãlusi yra – seniau kokios vasaros buvo! Nebėr ko laukia lietaus, kad atšãlo. Čia atšal̃na, o ten šiltà.

2. ataušti, atvėsti: Atšal̃na [avižinis kisielius],
tada ir valgyti jau gal. Àtšalė valgis, nė prie lūpų nekišam. Atšal̃na ir niekam netinka tie blynai. Eik valgyt – mėsa atšą̃la. Atšãlo ma [n] ta duona, visas užmaišymas. Atšãlę jau angliai. | Mano jau ir pypkė atšãlo – seniai berūkęs. Kalk geležį, pakol karšta: kai atšals, nieko nepadarysi. Atšalęs kaip numirėlio pilvas. Atšalęs kap nabašnyko kojos. Toks jau jo natūras: greit supyksta, bet greit ir atšąla (atsileidžia) .

3. pasidaryti šaltam (nuo šalčio), sužvarbti: Kojos atšãlę. Kad karštà – kaista, kad šaltà – atšal̃na [kojos guminiuose batuose]. Buvo kojos atšãlę, ir apsirgo. atsišaldyti, nusišaldyti: Atšalau kojas ir rankas. Kojas atšalaũ. Atšalaĩ rankytes šaltam vanden. Kojas àtšalat i kosat, sergat. Žmogus nosį atšãlo. Ponas atšálste nugarą. Plika vaikščioji, kojas àtšali. Ka tik kojeles àtšala, tujau serga. Nu, a neatšálsi dugno, besėdėdama ant akminiu?! Dabar jau. karvė snukį atšą̃la. Atšalau kojeles nuog gailios raselės. Kad tik tu in pečiaus kojų neatšal̃tum! sušalti, peršalti: Maudės, paskuo àtšalė – plaučių uždegimas, i mirė. Du broliai mirė: atšãlę buvo per tą didelę kelionę. | Pilvas atšãlo nu pieno.

4. netekti organizmui būdingos šilumos, sustingti: Jau [ligonio] rankutės, kojikės atšãlę. Ilgai neparvežė gydytojo, ligonį rado jau atšãlusį. Skilvys buvo atšãlęs – negalėjau viską valgyt.

5. pasidaryti abejingam, nutolti nuo ko, nebejausti prieraišumo, patraukimo: Vyras atšãlo savo vaikams ir pačiai. Viskam kam atšãlęs. Norėtų jiejie, kad ašai, lietuvis, atšalčiau kaip ledas nuo tėvynės suvis! Taip žmonės atšalę! Nuo jų toliau man, rodosi, būtų vienai lengviau. Motyna, ištekėjusi už kito, nuo sūnaus atšalo. Ir Povilas su Aldona kurį laiką tėvams buvo atšalę. Aš nuo siuvimo pradedu atšált, mane šitas darbas net purto. Atšãlo nuo tėviškės. Apsiženis – atšal̃s nuo tėvų. Jis visai buvo nuo tos motinos atšãlęs. Tėvas prie dukters atšalèsnis. Ir mūsų sodžiuj yr daug žmonių, nuo tikėjimo atšãlusių. Tėvas nuo bažnyčios buvo atšãlęs. Dar neuždėjau [vainikėlio] anei an galvelės, atšalo jaunimas nuog manę, mergelės. O kad jis atšaltų kojas ir rankeles, kaip atšãlo mergužėlė nuo manęs, bernelio.

6. netekti įkarščio, nuoširdumo: Karšta meilė greit atšalsta. Mudviejų santykiai tuomet dar labiau atšalo.
galvà atšãlo (kam) iškvaišo, išprotėjo (kas): Ar tau galvà atšãlo?! Kas, a galvà atšãlo, kad teip kapoji arklius?!
ir pė́dos atšãlo (kieno) greitai pradingo, paspruko, išnyko: Vilko tuo tarpu ir pėdos atšalo. Kaipgi tą vagį dabar bepagausi, kad ano ir pė́dos seniai atšãlo.
kad tù [kur] atšáltum. O kad tù atšáltum, kad pritiko! Kad tù kur atšáltum! Tai dabar padariau!
širdìs atšãlo liovėsi mylėjęs: Atšãlo ano širdẽlė – nebreikalinga anam jau esu.
úodegą atšálti apsiraminti, nurimti: Atšals uodegą, kai žemę iš varžytinių parduos.
paatšálti. atsišaldyti, nušalti: Tan Juodupy daug žmonių žuvo, daug kojas paatšãlo.
įšálti, įšą̃la (į̃šala. įšal̃na, -sta
), įšãlo.

1. šąlant įstrigti: Nuplaukė laivas, ledynuose įšalo ir gavo žiemoti. Su pirmu gruodu vėl eidavome ieškoti valkose įšalusių lydekų. Neinšãlę bit akmenys. Vilkas nuejo, sėdėjo, sėdėjo int ekertės, ir intšãlo uodega. Įšalo vokiečiai prie Leningrado. Ilgai eketė [je] belaikant, uodega įšą̃la. Kaukia kai vilkas, uodegą įšalęs.

2. nuo šalčio sukietėti: Įšãlusi žemė giliai šįmet. Žemė įšalo be sniego. Štilniai žemė nebuvo inšãlę, ir iššuto [rugiai]. Sakė, per matrą (metrą) žemė inšãlus. Tykai žengiau per įšalusius laukus. Žemė andžiūvus, kaip ir žiemą inšãlus. Netikusiai kiaulei per Jonines šūdas įšãlęs. Balandžio delčio [je] jaučio treigio ragas šalte įšą̃la (tuo metu esti šalčių) . pavirsti į ledą, suledyti; apsitraukti ledu: Vanduo kibire įšãlo. Teip paspaudė šalčiai, kad gryčio [je] vanduo naktį įšãlo viedre. Pamanyk, kas par šaltis, kad kambarė [je] vanduo įšãlo. Čia vanduo su ledu įšal̃na.

3. sušalti, sužvarbti: Įšaláu – drebu visa. Mat kad jūs parėjot įšãlę, už tat jum teip ir šalta. Įvargsti, įšąlì labiau. Įšalę vaikai gauna užžandes. Kap inšãlo kojos!. Kad įsìšala kojos ir šala visą dieną.

4. pasidaryti šaltam, ataušti, atvėsti: Kaip inšãlo, kietūs blynai. Inšãlus mėsa negardi. Pienas įšãlęs.

5. auštant, vėstant sustingti: Aviniena greit įšą̃la.

6. smarkiai atšalti, išvėsti . Įšãlusi trobalė, a nereiks pečalio kurti. Kambariai seniai bekūrenti ir taip įšalę, jog čia šalčiau negu lauke.

7. ilgai ir smarkiai šalti: Labai jau šiemet įsišãlo; ilgai nebesulaukiam atodrėgio. Nepaslinkau, tiek buvo įsišãlusi.

8. palikti be eigos, vyksmo: Veik už visą pusmetį pinigai įšalo ir jų gauti nėsą galimybės. Studentų atstovybės klausimas vis dar įšalęs (neišspręstas) .
į jáučio rãgą įšálti būti dideliam šalčiui: Da kovo mėnesy [je] į jáučio rãgą įšal̃na.
úodegą įšálti užsibūti: O mūsų Matavušas, gal girdėjai, taip pat dvare uodegą įšalęs.
iššálti, iššą̃la (ìššala, iššal̃na, -sta), iššãlo (ìššalė).

1. daigeliui ar viskam sunykti, žūti nuo šalčio: Agurkai iššãlo. Šiemet daug vaismedžių iššãlo. Anais metais iššãlo sodas, liko penketas obeliočių. Iššãlo du sodai, ė dabar trečias jau. Tokiuo plikšalu gali šiemet rugiai iššálti. Rūtos iššãlę, kur ne kur krūmiukas likęs. Slyvos tai ìššalė, mažai kur atliko. Žolė jau iššãlus. Ka tik pūrai neiššáltų. Iššãlusios lazdos y [ra] sausoms širdimis. Iššãlo [bitės] – tušti auliai. Kokia žiema buvo [lengva],
niekas neìššalė. Iššãlę buvo karosai [kūdroje]. Iššal̃na paukšteliai, parlėkę į šalčius. Girėse slapstydamies speigais iššalo ar badu išmirė. Žaliosios girelės iššalo eglelės, tik neiššalo rūtelės daržely. Ateis šalta žiemelė, iššals girios medeliai. Iššalo kaip bambatierai žiemą.

2. smarkiai atšalti, išvėsti . Žiemą greit pirtis iššą̃la. Daryk duris – iššal̃s stuba.

3. šąlant sumažėti kiekiui ar išnykti: Šulinė [je] iššalo vanduo. Iššãlo vanduo iš grabės.

4. šąlant išdžiūti, iššalvėti: Marškos kaip sniegas, matai, iššãlo lauke. Šalna, pakabinu lauke [drabužius],
iššal̃na balčiausiai. Iššãlę drobužiai, kvepa, trata. pasidaryti kiaurai šalčio perimtam: Palaikykim lauke patalynę, kad iššal̃tų.

5. sušalti ilgai būnant šaltyje: Iššãlę, išbuvę žmones [iš kelionės]. Keliai užpustyti – išvažinėji, iššąlì, arklius privargini.

6. netekti įkarščio, užsidegimo, susilpnėti: Kartais menkas mažmožis pabudina jausmus, kurie jau seniai buvo iššalę.
(
kieno) gluzdaĩ iššãlo sukvailiojo (kas): Jo gluzdaĩ iššãlo.
paiššálti. visiems iššalti: Bitės paiššãlo. Žiemą ir alksniai paiššãlo.
nušálti, nušą̃la (nùšala, -sta. nušal̃na, nušą̃lsta), nušãlo (nùšalė).

1. būti perimtam šalčio, peršalti, sušalti: Kol nuvažiuosi dvidešimti kilometrų, i nušálsi. Žinai, vaikas a nūšal̃na, a kas, i serga. Dėl to speigo juk jau nenušálsma apsirėdžiusios. Kai pagelas, galima nušált. Naktim nušąlsti. Visa ką dirbdavai, labai nušáldavai, nušildavai, nusibūdavai. Nušáldavo dažnai, vis mat girtas nuolat drybsodavo, dabar serga [kojomis]. Nùšalė, sustingo i mirė. Ka nušalnì, reik liepos žiedus gerti. Nušãlus gera šiltos bulbelės. Parvažiav [o] visas nušãlęs, nusnigtas. Rankos į ledelį nušalusios. Kartais ir ištisas naktis dirba ir nušą̃la. Nušalęs. ugniesp priėjęs sušils. Kap atsistoji prieš kunigelį, tai ir nušalì [iš baimės] visas. negyvai sušalti: Nūšalo judošius įtraukęs (įgėręs) . Iškrito iš vežimo žiemos laike, nùšalė. Terp Jono i Mikolo veršis nušãlo.

2. nusišaldyti, atsišaldyti: Aš kojas nušąlù, tai pirmas kosulys. Aš nušalaũ kojas – nesveikas. I kiek nušáldavai kojas, braškėdavo kojos – i sveiki buvom, drūti. Teip nùšaliau rankas, bėgu šildyties. Pradėjo dančiai visi gelt, nė kur dėtis, mat nušalaũ kojas. Eik į gryčią, ko stovi plika, a nenušálsi pauodegio?! Sako, kad kai ji nugarą nušalañt [i],
tai jai čia va kuprą skaudą. Šalta rasa, o aš basa, nušálsiu kojas. O aš nušalaũ kojas rankeles, užkrito rasa už vainikėlio. Atdaryki dureles, ba nušalaũ kojeles. nušaldyti: Nušãlo šalna kojas rankeles, užkrito rasa už vainikelio. Balandžio delčio [je] treigio jaučio ragus nū̃šala.

3. nuo šalčio apmirti, pasidaryti šalčio pažeistam: Ausiotes pakavok, o tai nušal̃s. Tokiuos šalčiuos gali nušált i nosė, i rankos, i kojos. Jam rankos nušãlusios. Nušalę rankos. Tas pirštas greit nušal̃na. Žąsies taukais gerai tept nušalusias vietas. Kad. nenušaltų̃ starko snapas ir kojos, bebraidant pali balas. nusišaldyti pažeidžiant paviršių: I nušaláu visas kojas. Išejo į lauką, ausis tujau nušãlo. Ir aš kartą buvau nušãlęs kojas. Vargšas gaidelis skiauturę nušãlo. Ar tu nušalái ausis, ka nieko negirdi?

4. nuo šalčio sunykti, žūti: Šalnos užejo, nū̃šalė sodnai. Antpuolė speigas didžiausis, visi medžiai nušãlo. Nušalo šįryt visi lapai nuo šalnos. Virkščiai nušãlę. Slyvai nùšalė, nubiro. Visi gražiejai žiedžiukai nušãlo. Agurkai labai greit bijo [šalčio] – nušą̃la. Nùšalė kryklės, lapai nusiraitė, nubyrėjo. šalčiui sunaikinti: Šiąnakt rugius nušãlo. Nušalti rugiai. Šalna šalo, žiedužius nušãlo. Nušãlo šalnelė geltonus žiedelius, nupurtė vėjelis žaliuosius lapelius. Aš pasėjau rūtelę po seklyčios langeliu, bijojau, kad nenudžiūtų, šalnelė nenušaltų.

5. pasidaryti abejingam, nutolti nuo ko: Žmonės nušãlo nuo senelių. Nušãlo nu tikėjimo. Jo pati buvo nenušalusi, dėl to išlaikė visokių senos gadynės rūbų.

6. nusigyventi: Ans nėra nušãlęs (turi pinigų) .
nušãlusiai. Teip nušãlusiai (menkai) begyvenąs.
kójas nušálti būti silpnam, nusibaigti: Be duonos valgysi – i kójas nušálsi.
pašálti, pašą̃la (pàšala, pašal̃na; -sta), pašãlo (pàšalė).

1. kurį laiką šalti: Dieną kitą pašal̃s, ir vėl atlydys. Pastojo pilnatis, dabar pašal̃s kokias dvi nedėlias.

2. užsidėti pašalui, paskrebti: Jau šiandie ne tep šlapia, nakčia buvo pašãlę, vandenį pratraukė. Naktį pašalna, dieną atleidžia – tai ricieliai. Dieną padieno [ja],
naktį pašą̃la. Veizėk, kaip graži: pasnigta ir pašálta. Jau pašãlę buvo grynašalais. Rytais y [ra] šaltà, pàšala, o teip jau dieną šiltà. Šiandien dideliai graži yr, pašãlusi, sausa. Jau pašãlę, o jis basas eina. Negerai, kai naktim pašą̃la: šaltis ištraukia šaknis. Sausai pašą̃la. Nors naktim dar vis pašąla, bet žiema nujaučia galą.
pašãlusie. Pašãlusie suskrebėjo į turgų daug purmankų.

3. sukietėti nuo šalčio. Lengvapėdė yra, kad pašãlusi žemė. Žemė pašãlusi y [ra],
bet speigo didelio nėr. Pašãlęs kelias. apsitraukti ledu, užšalti: Kryžeiviai, kaipogi negalėdamys parsikelti par nepašalusias upis ir versmes, turėjo numon grįžti. Ežerai ir versmės buvo pašalusios. sukietinti šaldant: Pašáltu keliu sunkiau važiuoti kaip purvinu.

4. kurį laiką pabūti šaltyje, kęsti šaltį: Pašą̃la parnakt ore karvė – gali išsimest. Gerai bjáuram (bjaurybėms) – tegu pašą̃la! Na, ir jūs gavot šią naktį pašálti. Pašãlus bėga gryčion – nori sušilt. Pašalaũ ir apsirgau. Padirbėjau, pašalaũ – sopa ranką. Vakar visi pašãlom ant oro, šiandiej čiaudom.

5. sušalti, sužvarbti: Mes seni – pašálsim. Piemenėliai laukuosa pašal̃s. Pašą̃la, kosulys paema. Tai jau pašalaĩ, kad toks slanktas. Man ugnelės reikia – mano vaikeliai pašalo.

6. nusišaldyti, nušalti: Aš kojas pàšaliau. Pašalo vaikas gerai kojas ir kranka daba. Pašálsi rankikes, apsimauk pirštines. Veršiai mažiukai uodegas, ausis pašal̃na. Kai snukį pašą̃la karvė, išsimeta. Atdaryk dureles, pašaláu kojeles.

7. būti šalčio kiek paveiktam, pažeistam; apgesti nuo šalčio: Pàšalė sėklos i nedygsta. Bulbes kasa ir pila duobėsnan, kad nepašal̃t žiemą. Pašalusių kopūstų skanesnis viralas. Pašãlę obuoliai – pastvėrė šaltis. Bulbės saldžios kaip pašãlę. pagadinti šalčiui, nušaldyti: Pašaltų bulvių nevalgau, netinka. Matyt, jos. jau buvo pašáltos. Grikus, bulbes, rugius pašala, nušala.

8. žūti nuo šalčio, iššalti: Pašãlo obelis visa. Šiemet nebus obuolių, ba pašãlo. Sodai visi pašãlo. Visur pašãlo medžiai, o mano ne. Anais metais vyšnios pašãlo. Perkuriam i tą pirkią, kad vazonai nepašal̃t. Buvo šalna, gėlės, jurginai pàšalė. Už vienos žiemos visos bitės pašãlo. Ei, šalo, šalo, o ir pašãlo darže žalios rūtužėlės. O kai pamatysi šią didžią šalnelę, pašals tavo pašaknėlės, žalia viršūnėlė. Pašalo pušelė, pašalo eglelė – dar nepašalo darže rūtelė.

9. po apačia prišalti, prilipti šąlant: Mano mielos klumpelės ir pašãlę – neslysta. Vaikas virpa kiusta, ir smurglis pašalęs.

10. atvėsti, ataušti: Ažukąskit, ba pašal̃s blynai.

11. pasidaryti abejingam: Jau ana nuo to berno drūtai pašãlus.

12. pasidaryti ne tokiam stipriam, netekti įkarščio: O jog neteisybė prasivaisins, meilė daugeliuose pašals.
kad tù pašáltum.
kad jìs (jiẽ) pašáltų. A, kad tù pašáltum, i neatmenu! Kad tù pašáltum, kaip čia pasidarė! O kad jie pašáltų! Be reikalo išvažiavo.
kójas pašálti

1. tapti nėščia: Ona pàšalė kójas.

2. nusikalsti: Tas vaikis buvo kójas pašãlęs, turėjo kitur išsibėgti.
péršalti. peršálti. paršalti.

1. praleisti šaltį, prisitraukti šalčio: Pamatus daryk gilesnius, kad nepéršaltų. Tokios kelnios gerai, ne teip péršąla. pereiti kiaurai. Páršalo par visą kūną šaltis.

2. smarkiai sušalti, sužvarbti (ppr. nuo to ir susirgti): Paršalstu, paršalu. Teip paršalaũ, kad palikau kaip medinis: nebelinksta nė kojos, nė rankos. Tu paršalaĩ – mėlynas kaip žąsies skilvis. Péršaliau – buvo šaltas vėjas. Plonai buvo apsivilkęs, paršãlo ir apsirgo. Ans ne kare žuvo, taip páršalė i mirė. Péršąli – an senatvės atsišaukia. Tas žmogus péršalęs. Dieną naktį kosti péršalęs. Plika galva išejęs nepáršalk. Į antrą pusę (labai) galia páršalti su toms madoms. Visa dreba kaip žaltys, páršalusi kaip gyvatė. Jie. įpūškuodavo per slenkstį ir tuoj pat giedamu, peršalusiu balsu užtraukdavo [giesmę]. Tąkart buvau pársišalusi, ka su tais paršeliais važiavau. šalčio perimtam pasidaryti nesveikam: Inkstai péršalo, Dieve, kaip sirgau, kaip sirgau!

3. būti visam šalčio paveiktam ir ppr. sugadintam. Tik viršutinė ropė (bulvė) yr péršalusi. Raugs visokį velnio raugą iš rugių, iš bulvių páršalusių. Pasodinau pamidorų, ale péršalo. Kap spalgenos péršąla, dar gardesnės. Baravykas nepéršąla. | Puodas su taukais páršalo. Kas paršalęs palieka saldus? sušaldyti: Páršaltų obulų gira yr širdie atgauti.

4. nuo šalčio sukietėti: Par sniegą nepáršąla žemė. Peršalęs dumblas pavasarį pats sutrupa. Pliurza páršalusioji. ko stovi susitraukusi?! Šok!

5. prabūti, praleisti laiką šąlant: Kaip nors šią žiemą péršalsime. Páršalo višta par naktį i padvėsė. Ar jau péršalot šalčius?

6. kurį laiką trukti . Péršalo visą savaitę.

7. nustoti šalti.
galvà péršalo apkvaišo, pakvailo: Ar jau galva paršalė, ką čia dirbi?
kaĩp gálvą péršalęs;
kaĩp péršalta gálva. greitai (lekia, bėga): Lėk kaĩ gálvą páršalęs. Leka kaĩp páršalta gálva.
prašálti.

1. kurį laiką prabūti šaltyje, kęsti šaltį: Kiaurą dieną prašalaũ.

2. kurį laiką trukti .

3. praaušti, pravėsti: Sriuba kiek prašãlo, tai užkaičiau, kad sušiltų. Bulvės jau prašãlę, nevalgysiu.
prišálti, prišą̃la (-sta; prìšala, prišal̃na), prišãlo (prìšalė).

1. šąlant prikibti: Sniegas prie žemės prišãlęs. Nugrius kur [girtas] i prišal̃s in žemę. Duodi duodi šitus velėjimus, net ant lentą prišąlì. Žiemą rūbai an jo prišą̃la. Tas vilkas inkišo uodegą, laikė laikė, pakol prišalo. Nutirpo Bauba ir prie žemės prišalo. Nuejo boba rasalo ir pati prišãlo. Ir nuej [o] rasalo, ir šikna prišalo. Išėjo boba rasalo ir dugną prišalo.

2. prisikaupti šalėsių, ledų: Žiemos čėse kiaulių loviai teip prišáldavo, jog reikdavo su kirviu iškapot ėdalo likučius. Mūsų gurbe teip šalta, kad net loviai prišą̃la. Čia ledų buvo prišãlę murmulas didžiausias. Šeimininkas nubraukė žemyn nusvirusius, prišalusius ūsus. priskresti: Matai, va, netvarka: vieno [je] puodynėlė [je] prišãlę kokių uogų, kito [je] kokio pieno rūgšto.

3. gerokai prikęsti šalčio: Rudenį piemenėliai privargsta, prišą̃la ant lietaus. Kiek prìšala [piemenys] po pievas rytmečiais! Vai daug prišalaũ besargaudamas! Prišãlus i pribadavus esu – iš kur ta sveikata. Panevėžin važinėt – tau juokai?! Būdavo, prišąlù, laukiu laukiu – mašinos nėr. Apsivilk gerai: ir teip prišálsi, lig sulauksi. Užtektinai prìšalė su silkais, dabar maunas vilnones pančekas. Ana daug prialkdavus, prišaldavus, da daugiau priraudodavus, tarnaudama par svetimus žmones. Arklys, prišalęs per dieną, lėkė namo kaip patrakęs.

4. smarkiai sušalti, sužvarbti: Prišãlo ir apsirgo. Prišalaũ, prišalaũ – tik lipk an pečiaus ir gulėk. Tas Stasys apsirgs: matos, prišãlo. Važiavo į mišką, prìšalė, krito antrą kartą, i gatavas.

5. nušaldyti: Klumpės šalčio nepraleidžia, neprišalaū kojų. Basas – nei jis prišą̃la tas kojas, nei jam dygu.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'paatsalti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Įrašas

Paaiškinimas šálti, šą̃la (-sta. šãla, šą̃lsta, šal̃na, šañla. šul̃na. šū̃lna), šãlo (šãlė). 1. būti šaltam orui, laikytis šalčiui: Lauke šą̃la. Šiandiej šą̃la smagiai. Šą̃la, net sąsparos pyška. Šal̃na, ka i toros pyška. Ė šą̃la šą̃la, kad net spraga! Žiemą šaltis, šą̃la labai, ė anas eina, nieko nebijo. Šą̃la, kad net nosis bąla. Lauke jau šąlsta. Geriau, kad šal̃t negu lyt. Vėtra [žiemą] tai nėr bjauriausia, verčiau šaltų̃. Lyna i nèšala. Šiandien spigančiai šañla. Juo šañla, juo bėga arkliai. Lauke bešalantì. A y [ra] šãlusi? Šią naktį šãlusi. Išejau lynant, parejau šū̃lnant. Šãlant ledas ant pelkių emas. Šal̃nant rudenė [je], avis gal rugiūse ganyti. Šãla lauke, ekiat į trobą. Šálta, ir vėl sustota. Pirma lijo, pliaupė, o dabar šąla. Taip kietai šalo, net ledas traškėjo. Saulė raudona – šal̃s. Kada šal̃s, tokia šviesa, toksai stulpas stovi an saulės. Jeigu varnos tupi viršūnėse medžių, tai šals. Jei katinas lipa ant mūrelio – šal̃s. Dėl pinigo įgijimo. tykot naudos kokios, norint lyja, šąla, saulė degina. Kur buvai, dėde, kai šalo?. Šalnelė šalo, raselė krito vis ant muno rūtelių, rūtų vainikelio. Šalna šãlo, žiedužius nušalo. Nesprok, nesprok, aržuolėli, šiąnakt šals šalnelė. šãlusiai. Naktį y [ra] biškį šãlusiai. 2. šaldyti: Šalna šalo muno žiedelius, vėjas laužė muno šakeles. Šalna šãlo žiedužius. Šalna šą̃la man kojeles ir aukso kilpeles. 3. stirti, kietėti nuo šalčio; virsti į ledą: Prisnigo in nešãlusios žemės, ir atšuto rugiai. Ale ir šaltumas dienos – snarglys pri lūpos šãla. Ežere vanduo šą̃la. apsitraukti ledu: Žieminis tas vė [ja] s, i šãla ta jūra. Išvalka šito [ji] nešą̃la, karves te varydavo žiemą girdyt. Ant jūras [gulbės] išskrenda, kur vandenai nešą̃lsta. Ties koplyčia buvo niekumet nešaląs šaltenis. Briedis brenda – upė šąla. traukti ledu: Jau langą šą̃la. 4. būti šaltyje, kęsti šaltį, žvarbti: Jis lauke stovėdamas šą̃la. Ko čia šalì, eik į trobą. Juk jau šąlì kai varlė. Basnirta atlėkiau, šalù pri durių. Kurgi šą̃lat ore, eikit vidun! Bet ir už tokią nakvynę reikėdavo mokėti: nešalsi juk lauke. Teip buvo šalta, ka rankos šãlė. Ka teip duodi su kultuve, neliuob šálti [rankos]. Šãla rankos, užsiklok. Mun plika galva, mun šãla galva. Pro nosį (kvėpuojant šaltu oru) šą̃la krūtinė. Kad bent einant nešalusios [kojos]. Dukš, mergele, pirštineles, kad nešaltų mun rankelės. Šãla broliai tie, alpsta ant tų piningų. Tėvynės dainos, jūs auksinės, be jūsų šąla mums krūtinės! Šonas šyla, šonas šąla, galva džiūsta, kojos pūsta. šaltyje būnant, ką darant pašalti: Kol tu išplausi tus pelenus, vėl vargo, vėl nagus šálk. Pavasarį žmonės nors kojų nešąla. Šik šalamas, bėk genamas – parlėksi garuodamas. bijoti šalčio, būti jautriam šalčiui: Mun baisiai rankos šal̃na. Rankos jau kieno šãlančios būs, tam bėda. Man šą̃lsta kojos. Įsidėti galiu nešalamą daiktą. 5. būti šalčio veikiamam, gesti nuo šalčio: Šal̃na burokai ant daržo, nėr kada nurauti. Neturiu kur obuolių laikyt, in viršaus šą̃la. 6. auštant stingti, tenėti: Kai šą̃la taukai, tai dedu druskos – geriau stovia. 7. darytis šaltesniam, žemesnės temperatūros, vėsti: Viskas šálsta: saulė šálsta, žemė. netekti gyvam organizmui būdingos šilumos, stingti, darytis nejautriam mirštant: Šalstantį kūną žemei užrašom. 8. netekti užsidegimo, darytis nenuoširdžiam, neuoliam: Pražuvo blaivystė, šalsta tikėjimas. káulai (pakáušis) šą̃la apie didelę baimę, išgąstį, nemalonumą: Káulai šãla, kokie prasti rugiai! Pasižiūrėjo tiesiai man į akis, ir aš pajutau, kad šąla man pakaušis. apšálti, apšą̃la (àpšala, apšal̃na, -sta;), apšãlo (àpšalė). 1. apsitraukti ledu, apledyti, apšarmoti: Lenciūgas apšãlęs drūkčiausiu ledu. Apšal̃na viskas, i skalbi [žlugtą], pats ledais apkibęs. Apšą̃la žąsys, kai žiemą duodi gert. Kelias apšãlęs, slidu važiuot. Kai lijo ãpšalu, apšãlo langas. Medžiai, lijundra apšãlę, braška. Jei rudenį lyja lietus ir medžių šakos apšąla, tai bus blogi metai. Ubago nosis taukais apšalus. 2. pasidaryti šalčio apgadintam, pažeistam: Išorė (išarė) anksti ryto bulbas, i apšãlo. Bulvės apšãlo lauke stovėdamos, saldžios pasidarė. Nelabai yra [mėlynių], uogienojai kokie apšãlę. Šį metą neàpšala rugiai. nuo šalčio visai sugesti: Apšãlo bulvės nenukastos. Lytus sugandino žmonis, nenukasė, bulvės ir apšalo laukūse. Šį metą apšãlo uogos, liko pašakės [e]. 3. apšaldyti, nušaldyti: Tie vaikai pamirė – apšãlo kojas ir rankas. An greito arklio važiavo, išgriuvo, pirštus apšãlo. 4. imti šalti (iš rudens): Kitą sykį [per Vėlines] jau būdavo apšãlusi, apsnigusi. Apšãlusi buvo, jau šalta, sniego buvo. Jug liuob ateis jau lapkrisčio mėnuo, ir apšáls. Lig pat àpšalant buvo šilta. Apšalnantì buvo, i sušalė prisisprogęs. apšalančiaĩ. Apšalančiaĩ benupjovėm peliuškas. 5. sulaukti šalčių (ką darant): Kaskiam bulves – apšálsiam! 6. kiek atvėsti, netekti šilumos: Apšal̃na kiaušiai, kol [pereklė] pasikėlusi lesa a kasos. atšálti, atšą̃la (àtšala, atšal̃na, -sta), atšãlo (àtšalė). 1. pasidaryti šaltesniam, atvėsti. Atšãlo orai. Atšą̃la oras kokią dieną, kitą. Po graudimui oras atšą̃la. Kai atšą̃la oras, anys. sulenda kur. Čia buvo biškį atšãlusi, daba vėl pradeda biškį atšilti. Po lytaus paliko atšalusi. Atšãlusi yra – seniau kokios vasaros buvo! Nebėr ko laukia lietaus, kad atšãlo. Čia atšal̃na, o ten šiltà. 2. ataušti, atvėsti: Atšal̃na [avižinis kisielius], tada ir valgyti jau gal. Àtšalė valgis, nė prie lūpų nekišam. Atšal̃na ir niekam netinka tie blynai. Eik valgyt – mėsa atšą̃la. Atšãlo ma [n] ta duona, visas užmaišymas. Atšãlę jau angliai. | Mano jau ir pypkė atšãlo – seniai berūkęs. Kalk geležį, pakol karšta: kai atšals, nieko nepadarysi. Atšalęs kaip numirėlio pilvas. Atšalęs kap nabašnyko kojos. Toks jau jo natūras: greit supyksta, bet greit ir atšąla (atsileidžia) . 3. pasidaryti šaltam (nuo šalčio), sužvarbti: Kojos atšãlę. Kad karštà – kaista, kad šaltà – atšal̃na [kojos guminiuose batuose]. Buvo kojos atšãlę, ir apsirgo. atsišaldyti, nusišaldyti: Atšalau kojas ir rankas. Kojas atšalaũ. Atšalaĩ rankytes šaltam vanden. Kojas àtšalat i kosat, sergat. Žmogus nosį atšãlo. Ponas atšálste nugarą. Plika vaikščioji, kojas àtšali. Ka tik kojeles àtšala, tujau serga. Nu, a neatšálsi dugno, besėdėdama ant akminiu?! Dabar jau. karvė snukį atšą̃la. Atšalau kojeles nuog gailios raselės. Kad tik tu in pečiaus kojų neatšal̃tum! sušalti, peršalti: Maudės, paskuo àtšalė – plaučių uždegimas, i mirė. Du broliai mirė: atšãlę buvo per tą didelę kelionę. | Pilvas atšãlo nu pieno. 4. netekti organizmui būdingos šilumos, sustingti: Jau [ligonio] rankutės, kojikės atšãlę. Ilgai neparvežė gydytojo, ligonį rado jau atšãlusį. Skilvys buvo atšãlęs – negalėjau viską valgyt. 5. pasidaryti abejingam, nutolti nuo ko, nebejausti prieraišumo, patraukimo: Vyras atšãlo savo vaikams ir pačiai. Viskam kam atšãlęs. Norėtų jiejie, kad ašai, lietuvis, atšalčiau kaip ledas nuo tėvynės suvis! Taip žmonės atšalę! Nuo jų toliau man, rodosi, būtų vienai lengviau. Motyna, ištekėjusi už kito, nuo sūnaus atšalo. Ir Povilas su Aldona kurį laiką tėvams buvo atšalę. Aš nuo siuvimo pradedu atšált, mane šitas darbas net purto. Atšãlo nuo tėviškės. Apsiženis – atšal̃s nuo tėvų. Jis visai buvo nuo tos motinos atšãlęs. Tėvas prie dukters atšalèsnis. Ir mūsų sodžiuj yr daug žmonių, nuo tikėjimo atšãlusių. Tėvas nuo bažnyčios buvo atšãlęs. Dar neuždėjau [vainikėlio] anei an galvelės, atšalo jaunimas nuog manę, mergelės. O kad jis atšaltų kojas ir rankeles, kaip atšãlo mergužėlė nuo manęs, bernelio. 6. netekti įkarščio, nuoširdumo: Karšta meilė greit atšalsta. Mudviejų santykiai tuomet dar labiau atšalo. galvà atšãlo (kam) iškvaišo, išprotėjo (kas): Ar tau galvà atšãlo?! Kas, a galvà atšãlo, kad teip kapoji arklius?! ir pė́dos atšãlo (kieno) greitai pradingo, paspruko, išnyko: Vilko tuo tarpu ir pėdos atšalo. Kaipgi tą vagį dabar bepagausi, kad ano ir pė́dos seniai atšãlo. kad tù [kur] atšáltum. O kad tù atšáltum, kad pritiko! Kad tù kur atšáltum! Tai dabar padariau! širdìs atšãlo liovėsi mylėjęs: Atšãlo ano širdẽlė – nebreikalinga anam jau esu. úodegą atšálti apsiraminti, nurimti: Atšals uodegą, kai žemę iš varžytinių parduos. paatšálti. atsišaldyti, nušalti: Tan Juodupy daug žmonių žuvo, daug kojas paatšãlo. įšálti, įšą̃la (į̃šala. įšal̃na, -sta ), įšãlo. 1. šąlant įstrigti: Nuplaukė laivas, ledynuose įšalo ir gavo žiemoti. Su pirmu gruodu vėl eidavome ieškoti valkose įšalusių lydekų. Neinšãlę bit akmenys. Vilkas nuejo, sėdėjo, sėdėjo int ekertės, ir intšãlo uodega. Įšalo vokiečiai prie Leningrado. Ilgai eketė [je] belaikant, uodega įšą̃la. Kaukia kai vilkas, uodegą įšalęs. 2. nuo šalčio sukietėti: Įšãlusi žemė giliai šįmet. Žemė įšalo be sniego. Štilniai žemė nebuvo inšãlę, ir iššuto [rugiai]. Sakė, per matrą (metrą) žemė inšãlus. Tykai žengiau per įšalusius laukus. Žemė andžiūvus, kaip ir žiemą inšãlus. Netikusiai kiaulei per Jonines šūdas įšãlęs. Balandžio delčio [je] jaučio treigio ragas šalte įšą̃la (tuo metu esti šalčių) . pavirsti į ledą, suledyti; apsitraukti ledu: Vanduo kibire įšãlo. Teip paspaudė šalčiai, kad gryčio [je] vanduo naktį įšãlo viedre. Pamanyk, kas par šaltis, kad kambarė [je] vanduo įšãlo. Čia vanduo su ledu įšal̃na. 3. sušalti, sužvarbti: Įšaláu – drebu visa. Mat kad jūs parėjot įšãlę, už tat jum teip ir šalta. Įvargsti, įšąlì labiau. Įšalę vaikai gauna užžandes. Kap inšãlo kojos!. Kad įsìšala kojos ir šala visą dieną. 4. pasidaryti šaltam, ataušti, atvėsti: Kaip inšãlo, kietūs blynai. Inšãlus mėsa negardi. Pienas įšãlęs. 5. auštant, vėstant sustingti: Aviniena greit įšą̃la. 6. smarkiai atšalti, išvėsti . Įšãlusi trobalė, a nereiks pečalio kurti. Kambariai seniai bekūrenti ir taip įšalę, jog čia šalčiau negu lauke. 7. ilgai ir smarkiai šalti: Labai jau šiemet įsišãlo; ilgai nebesulaukiam atodrėgio. Nepaslinkau, tiek buvo įsišãlusi. 8. palikti be eigos, vyksmo: Veik už visą pusmetį pinigai įšalo ir jų gauti nėsą galimybės. Studentų atstovybės klausimas vis dar įšalęs (neišspręstas) . į jáučio rãgą įšálti būti dideliam šalčiui: Da kovo mėnesy [je] į jáučio rãgą įšal̃na. úodegą įšálti užsibūti: O mūsų Matavušas, gal girdėjai, taip pat dvare uodegą įšalęs. iššálti, iššą̃la (ìššala, iššal̃na, -sta), iššãlo (ìššalė). 1. daigeliui ar viskam sunykti, žūti nuo šalčio: Agurkai iššãlo. Šiemet daug vaismedžių iššãlo. Anais metais iššãlo sodas, liko penketas obeliočių. Iššãlo du sodai, ė dabar trečias jau. Tokiuo plikšalu gali šiemet rugiai iššálti. Rūtos iššãlę, kur ne kur krūmiukas likęs. Slyvos tai ìššalė, mažai kur atliko. Žolė jau iššãlus. Ka tik pūrai neiššáltų. Iššãlusios lazdos y [ra] sausoms širdimis. Iššãlo [bitės] – tušti auliai. Kokia žiema buvo [lengva], niekas neìššalė. Iššãlę buvo karosai [kūdroje]. Iššal̃na paukšteliai, parlėkę į šalčius. Girėse slapstydamies speigais iššalo ar badu išmirė. Žaliosios girelės iššalo eglelės, tik neiššalo rūtelės daržely. Ateis šalta žiemelė, iššals girios medeliai. Iššalo kaip bambatierai žiemą. 2. smarkiai atšalti, išvėsti . Žiemą greit pirtis iššą̃la. Daryk duris – iššal̃s stuba. 3. šąlant sumažėti kiekiui ar išnykti: Šulinė [je] iššalo vanduo. Iššãlo vanduo iš grabės. 4. šąlant išdžiūti, iššalvėti: Marškos kaip sniegas, matai, iššãlo lauke. Šalna, pakabinu lauke [drabužius], iššal̃na balčiausiai. Iššãlę drobužiai, kvepa, trata. pasidaryti kiaurai šalčio perimtam: Palaikykim lauke patalynę, kad iššal̃tų. 5. sušalti ilgai būnant šaltyje: Iššãlę, išbuvę žmones [iš kelionės]. Keliai užpustyti – išvažinėji, iššąlì, arklius privargini. 6. netekti įkarščio, užsidegimo, susilpnėti: Kartais menkas mažmožis pabudina jausmus, kurie jau seniai buvo iššalę. ( kieno) gluzdaĩ iššãlo sukvailiojo (kas): Jo gluzdaĩ iššãlo. paiššálti. visiems iššalti: Bitės paiššãlo. Žiemą ir alksniai paiššãlo. nušálti, nušą̃la (nùšala, -sta. nušal̃na, nušą̃lsta), nušãlo (nùšalė). 1. būti perimtam šalčio, peršalti, sušalti: Kol nuvažiuosi dvidešimti kilometrų, i nušálsi. Žinai, vaikas a nūšal̃na, a kas, i serga. Dėl to speigo juk jau nenušálsma apsirėdžiusios. Kai pagelas, galima nušált. Naktim nušąlsti. Visa ką dirbdavai, labai nušáldavai, nušildavai, nusibūdavai. Nušáldavo dažnai, vis mat girtas nuolat drybsodavo, dabar serga [kojomis]. Nùšalė, sustingo i mirė. Ka nušalnì, reik liepos žiedus gerti. Nušãlus gera šiltos bulbelės. Parvažiav [o] visas nušãlęs, nusnigtas. Rankos į ledelį nušalusios. Kartais ir ištisas naktis dirba ir nušą̃la. Nušalęs. ugniesp priėjęs sušils. Kap atsistoji prieš kunigelį, tai ir nušalì [iš baimės] visas. negyvai sušalti: Nūšalo judošius įtraukęs (įgėręs) . Iškrito iš vežimo žiemos laike, nùšalė. Terp Jono i Mikolo veršis nušãlo. 2. nusišaldyti, atsišaldyti: Aš kojas nušąlù, tai pirmas kosulys. Aš nušalaũ kojas – nesveikas. I kiek nušáldavai kojas, braškėdavo kojos – i sveiki buvom, drūti. Teip nùšaliau rankas, bėgu šildyties. Pradėjo dančiai visi gelt, nė kur dėtis, mat nušalaũ kojas. Eik į gryčią, ko stovi plika, a nenušálsi pauodegio?! Sako, kad kai ji nugarą nušalañt [i], tai jai čia va kuprą skaudą. Šalta rasa, o aš basa, nušálsiu kojas. O aš nušalaũ kojas rankeles, užkrito rasa už vainikėlio. Atdaryki dureles, ba nušalaũ kojeles. nušaldyti: Nušãlo šalna kojas rankeles, užkrito rasa už vainikelio. Balandžio delčio [je] treigio jaučio ragus nū̃šala. 3. nuo šalčio apmirti, pasidaryti šalčio pažeistam: Ausiotes pakavok, o tai nušal̃s. Tokiuos šalčiuos gali nušált i nosė, i rankos, i kojos. Jam rankos nušãlusios. Nušalę rankos. Tas pirštas greit nušal̃na. Žąsies taukais gerai tept nušalusias vietas. Kad. nenušaltų̃ starko snapas ir kojos, bebraidant pali balas. nusišaldyti pažeidžiant paviršių: I nušaláu visas kojas. Išejo į lauką, ausis tujau nušãlo. Ir aš kartą buvau nušãlęs kojas. Vargšas gaidelis skiauturę nušãlo. Ar tu nušalái ausis, ka nieko negirdi? 4. nuo šalčio sunykti, žūti: Šalnos užejo, nū̃šalė sodnai. Antpuolė speigas didžiausis, visi medžiai nušãlo. Nušalo šįryt visi lapai nuo šalnos. Virkščiai nušãlę. Slyvai nùšalė, nubiro. Visi gražiejai žiedžiukai nušãlo. Agurkai labai greit bijo [šalčio] – nušą̃la. Nùšalė kryklės, lapai nusiraitė, nubyrėjo. šalčiui sunaikinti: Šiąnakt rugius nušãlo. Nušalti rugiai. Šalna šalo, žiedužius nušãlo. Nušãlo šalnelė geltonus žiedelius, nupurtė vėjelis žaliuosius lapelius. Aš pasėjau rūtelę po seklyčios langeliu, bijojau, kad nenudžiūtų, šalnelė nenušaltų. 5. pasidaryti abejingam, nutolti nuo ko: Žmonės nušãlo nuo senelių. Nušãlo nu tikėjimo. Jo pati buvo nenušalusi, dėl to išlaikė visokių senos gadynės rūbų. 6. nusigyventi: Ans nėra nušãlęs (turi pinigų) . nušãlusiai. Teip nušãlusiai (menkai) begyvenąs. kójas nušálti būti silpnam, nusibaigti: Be duonos valgysi – i kójas nušálsi. pašálti, pašą̃la (pàšala, pašal̃na; -sta), pašãlo (pàšalė). 1. kurį laiką šalti: Dieną kitą pašal̃s, ir vėl atlydys. Pastojo pilnatis, dabar pašal̃s kokias dvi nedėlias. 2. užsidėti pašalui, paskrebti: Jau šiandie ne tep šlapia, nakčia buvo pašãlę, vandenį pratraukė. Naktį pašalna, dieną atleidžia – tai ricieliai. Dieną padieno [ja], naktį pašą̃la. Veizėk, kaip graži: pasnigta ir pašálta. Jau pašãlę buvo grynašalais. Rytais y [ra] šaltà, pàšala, o teip jau dieną šiltà. Šiandien dideliai graži yr, pašãlusi, sausa. Jau pašãlę, o jis basas eina. Negerai, kai naktim pašą̃la: šaltis ištraukia šaknis. Sausai pašą̃la. Nors naktim dar vis pašąla, bet žiema nujaučia galą. pašãlusie. Pašãlusie suskrebėjo į turgų daug purmankų. 3. sukietėti nuo šalčio. Lengvapėdė yra, kad pašãlusi žemė. Žemė pašãlusi y [ra], bet speigo didelio nėr. Pašãlęs kelias. apsitraukti ledu, užšalti: Kryžeiviai, kaipogi negalėdamys parsikelti par nepašalusias upis ir versmes, turėjo numon grįžti. Ežerai ir versmės buvo pašalusios. sukietinti šaldant: Pašáltu keliu sunkiau važiuoti kaip purvinu. 4. kurį laiką pabūti šaltyje, kęsti šaltį: Pašą̃la parnakt ore karvė – gali išsimest. Gerai bjáuram (bjaurybėms) – tegu pašą̃la! Na, ir jūs gavot šią naktį pašálti. Pašãlus bėga gryčion – nori sušilt. Pašalaũ ir apsirgau. Padirbėjau, pašalaũ – sopa ranką. Vakar visi pašãlom ant oro, šiandiej čiaudom. 5. sušalti, sužvarbti: Mes seni – pašálsim. Piemenėliai laukuosa pašal̃s. Pašą̃la, kosulys paema. Tai jau pašalaĩ, kad toks slanktas. Man ugnelės reikia – mano vaikeliai pašalo. 6. nusišaldyti, nušalti: Aš kojas pàšaliau. Pašalo vaikas gerai kojas ir kranka daba. Pašálsi rankikes, apsimauk pirštines. Veršiai mažiukai uodegas, ausis pašal̃na. Kai snukį pašą̃la karvė, išsimeta. Atdaryk dureles, pašaláu kojeles. 7. būti šalčio kiek paveiktam, pažeistam; apgesti nuo šalčio: Pàšalė sėklos i nedygsta. Bulbes kasa ir pila duobėsnan, kad nepašal̃t žiemą. Pašalusių kopūstų skanesnis viralas. Pašãlę obuoliai – pastvėrė šaltis. Bulbės saldžios kaip pašãlę. pagadinti šalčiui, nušaldyti: Pašaltų bulvių nevalgau, netinka. Matyt, jos. jau buvo pašáltos. Grikus, bulbes, rugius pašala, nušala. 8. žūti nuo šalčio, iššalti: Pašãlo obelis visa. Šiemet nebus obuolių, ba pašãlo. Sodai visi pašãlo. Visur pašãlo medžiai, o mano ne. Anais metais vyšnios pašãlo. Perkuriam i tą pirkią, kad vazonai nepašal̃t. Buvo šalna, gėlės, jurginai pàšalė. Už vienos žiemos visos bitės pašãlo. Ei, šalo, šalo, o ir pašãlo darže žalios rūtužėlės. O kai pamatysi šią didžią šalnelę, pašals tavo pašaknėlės, žalia viršūnėlė. Pašalo pušelė, pašalo eglelė – dar nepašalo darže rūtelė. 9. po apačia prišalti, prilipti šąlant: Mano mielos klumpelės ir pašãlę – neslysta. Vaikas virpa kiusta, ir smurglis pašalęs. 10. atvėsti, ataušti: Ažukąskit, ba pašal̃s blynai. 11. pasidaryti abejingam: Jau ana nuo to berno drūtai pašãlus. 12. pasidaryti ne tokiam stipriam, netekti įkarščio: O jog neteisybė prasivaisins, meilė daugeliuose pašals. kad tù pašáltum. kad jìs (jiẽ) pašáltų. A, kad tù pašáltum, i neatmenu! Kad tù pašáltum, kaip čia pasidarė! O kad jie pašáltų! Be reikalo išvažiavo. kójas pašálti 1. tapti nėščia: Ona pàšalė kójas. 2. nusikalsti: Tas vaikis buvo kójas pašãlęs, turėjo kitur išsibėgti. péršalti. peršálti. paršalti. 1. praleisti šaltį, prisitraukti šalčio: Pamatus daryk gilesnius, kad nepéršaltų. Tokios kelnios gerai, ne teip péršąla. pereiti kiaurai. Páršalo par visą kūną šaltis. 2. smarkiai sušalti, sužvarbti (ppr. nuo to ir susirgti): Paršalstu, paršalu. Teip paršalaũ, kad palikau kaip medinis: nebelinksta nė kojos, nė rankos. Tu paršalaĩ – mėlynas kaip žąsies skilvis. Péršaliau – buvo šaltas vėjas. Plonai buvo apsivilkęs, paršãlo ir apsirgo. Ans ne kare žuvo, taip páršalė i mirė. Péršąli – an senatvės atsišaukia. Tas žmogus péršalęs. Dieną naktį kosti péršalęs. Plika galva išejęs nepáršalk. Į antrą pusę (labai) galia páršalti su toms madoms. Visa dreba kaip žaltys, páršalusi kaip gyvatė. Jie. įpūškuodavo per slenkstį ir tuoj pat giedamu, peršalusiu balsu užtraukdavo [giesmę]. Tąkart buvau pársišalusi, ka su tais paršeliais važiavau. šalčio perimtam pasidaryti nesveikam: Inkstai péršalo, Dieve, kaip sirgau, kaip sirgau! 3. būti visam šalčio paveiktam ir ppr. sugadintam. Tik viršutinė ropė (bulvė) yr péršalusi. Raugs visokį velnio raugą iš rugių, iš bulvių páršalusių. Pasodinau pamidorų, ale péršalo. Kap spalgenos péršąla, dar gardesnės. Baravykas nepéršąla. | Puodas su taukais páršalo. Kas paršalęs palieka saldus? sušaldyti: Páršaltų obulų gira yr širdie atgauti. 4. nuo šalčio sukietėti: Par sniegą nepáršąla žemė. Peršalęs dumblas pavasarį pats sutrupa. Pliurza páršalusioji. ko stovi susitraukusi?! Šok! 5. prabūti, praleisti laiką šąlant: Kaip nors šią žiemą péršalsime. Páršalo višta par naktį i padvėsė. Ar jau péršalot šalčius? 6. kurį laiką trukti . Péršalo visą savaitę. 7. nustoti šalti. galvà péršalo apkvaišo, pakvailo: Ar jau galva paršalė, ką čia dirbi? kaĩp gálvą péršalęs; kaĩp péršalta gálva. greitai (lekia, bėga): Lėk kaĩ gálvą páršalęs. Leka kaĩp páršalta gálva. prašálti. 1. kurį laiką prabūti šaltyje, kęsti šaltį: Kiaurą dieną prašalaũ. 2. kurį laiką trukti . 3. praaušti, pravėsti: Sriuba kiek prašãlo, tai užkaičiau, kad sušiltų. Bulvės jau prašãlę, nevalgysiu. prišálti, prišą̃la (-sta; prìšala, prišal̃na), prišãlo (prìšalė). 1. šąlant prikibti: Sniegas prie žemės prišãlęs. Nugrius kur [girtas] i prišal̃s in žemę. Duodi duodi šitus velėjimus, net ant lentą prišąlì. Žiemą rūbai an jo prišą̃la. Tas vilkas inkišo uodegą, laikė laikė, pakol prišalo. Nutirpo Bauba ir prie žemės prišalo. Nuejo boba rasalo ir pati prišãlo. Ir nuej [o] rasalo, ir šikna prišalo. Išėjo boba rasalo ir dugną prišalo. 2. prisikaupti šalėsių, ledų: Žiemos čėse kiaulių loviai teip prišáldavo, jog reikdavo su kirviu iškapot ėdalo likučius. Mūsų gurbe teip šalta, kad net loviai prišą̃la. Čia ledų buvo prišãlę murmulas didžiausias. Šeimininkas nubraukė žemyn nusvirusius, prišalusius ūsus. priskresti: Matai, va, netvarka: vieno [je] puodynėlė [je] prišãlę kokių uogų, kito [je] kokio pieno rūgšto. 3. gerokai prikęsti šalčio: Rudenį piemenėliai privargsta, prišą̃la ant lietaus. Kiek prìšala [piemenys] po pievas rytmečiais! Vai daug prišalaũ besargaudamas! Prišãlus i pribadavus esu – iš kur ta sveikata. Panevėžin važinėt – tau juokai?! Būdavo, prišąlù, laukiu laukiu – mašinos nėr. Apsivilk gerai: ir teip prišálsi, lig sulauksi. Užtektinai prìšalė su silkais, dabar maunas vilnones pančekas. Ana daug prialkdavus, prišaldavus, da daugiau priraudodavus, tarnaudama par svetimus žmones. Arklys, prišalęs per dieną, lėkė namo kaip patrakęs. 4. smarkiai sušalti, sužvarbti: Prišãlo ir apsirgo. Prišalaũ, prišalaũ – tik lipk an pečiaus ir gulėk. Tas Stasys apsirgs: matos, prišãlo. Važiavo į mišką, prìšalė, krito antrą kartą, i gatavas. 5. nušaldyti: Klumpės šalčio nepraleidžia, neprišalaū kojų. Basas – nei jis prišą̃la tas kojas, nei jam dygu.

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

paatšalti

#