paapverkti

ver̃kti, -ia, -ė.

1. ašaras lieti, kūkčioti iš susijaudinimo (ppr. iš skausmo, liūdesio, džiaugsmo): Verkiu, ašarauju. Vaikai ver̃kė savo matės. Kap jy nuslaužė rankelę, aš verkiaũ diena naktis. Toj ver̃kia, ir anas ver̃kia. Kai pradeda sopėt, tai verkiù. Šiteip man jo. iškada, kad ver̃kia, ašarytės net až kaunieriaus bėga. Vaikas ver̃kia, ašaros kai pupos byra. Ver̃ks vaikas, ka ašaros par kulnis bėgs. Verkia sirata, ašaros rieta. Mažukutė unūkė ver̃kia. Paimk tą vaikelį an rankų, matai gi – verkia. Aš yr ver̃kus labai (labai verkiau) . Mano sūnukel, aš tavę verkiù rytas vakaras. Verkiaũ tai verkiaũ, kad reikėjo išeit iš mamos. Kai aš jau eit namo, tai ji kad ver̃kt, kad ver̃kt. Kap aš išaugsiu, tai tu [, mama, ] neverksì. Mamaitė verks verks, ir mes išalkę verkiame – nuo tetulėlio kaip nėra, taip nėra laiško. Moters verkė nuo saldžių žodžių geradėjo kunigo. Ir akių netektai, jei dažnai verktái. Einu į lauką, veduos vaikelį, ver̃kia vaikelis, verkiù ir ašiai. Nebegalėjau paeit – never̃kiant ašaros krito. Ašaras traukia never̃kus. Apžabalu, kai verkiù. Ver̃kia gýva gálva, ašarom. Ver̃kia, net žvaga namai. Ažsikerta, i ver̃kt negaliu. Ašaros biro, ė ver̃kt sarmata. Bobos kruvinomis ašaromis verkia. Siračiūtė kruvinom ašarom ver̃kia. Dažnai miške lietuvis, ko ver̃kia, nežino. Ramdykit ben ašaras irgi paliaukite ver̃kę! Piemenukas ver̃ks ver̃ks žiūrėdamas į tą pusę, kur tėvas nuvažiavo. Atsistoju, verkiù pagu tą plūgą – neina art. Vokyčiai arklius išvedė, sėda muno vyras ir ver̃ka. Ko čia ver̃kt, karvė tegu ver̃kia, ba jos akys didesnės. Kad ver̃kiam, kad raudam to [pavogto] arklio. Iš miegų pabudau – rėkia gvoltu, ver̃kia. Regis, kad ver̃kus – akys užraudonavę. A ver̃ksi, ar never̃ksi, tavo verkimas nėko nepadės. Verkdamos šniurkščio [ja] pri nabašnyko. Geležinis [žmogus] tik never̃kia [mirusio]. Klausaus – nučypė, ar ne vaikas ver̃kia. Ver̃kdavau, kad tam vaikui nėra ko valgyt. Kai vaikai geri, iš džiaugsmo verkì. Nėra tos dienos, kad neverktái. Ver̃kia, kiek tiktai jo galva išneša. I te ma [n] būdavo nuobodu mieste, ka ver̃kdavau ver̃kdavau. Jo ašaros už pirmųjų durelių, ką pasakei, ir jis ver̃kia. Ko aš neverksiù, aš tavę velinu [i] pardaviau [sako tėvas sūnui]. Vai, Sigute, piemenėle, nei tu verkie, nei raudokie! Cit, neverk, neraudok, jaunoji mergele, aš tavi parvesiu kitą rudenelį. Oi, ką aš veiksu jauna never̃kus svetimoje šalelėj? Vieni tėvai likę labai gailiai verkė, senatvės sulaukę – vis darbuotis reikia. Ašiai taip nèverkiau mažutė būdama, kaip dabar verkiù žmonių apkalbama. Dabar linksmybės verksmą verkim ir kupką nuolatos išgerkim. Jei niežti kairę akį, tai verksi, jei dešinę – juoksies. Jei varlę užmuši, tai saulė verks, jei rupūžę, tai velnias verks. Jei pečiui kūrenantis malkos cypia, tai tuose namuose bus nelaimė, reikės verkt. Dukteres Jerosolimos, neverkite ant manę, bet pačios ant savę ir ant vaikų jūsų verkite. Kąg Viešpatis Jėzus verkiančiump moterump bylo. Ir visi, kurie pas ją stovėjo ir ją pažino, verkė dėlei jos. Giedojom giesmes gedulingas, o neverkėt. Ir išėjo šalin [Petras, atsižadėjęs Jėzaus],
ir verkė graudingai. Todėlei aš teip verkiu, ir mano abi aki plūsta (tek) ašaromis, jog linksmintojas … toli yra nog manęs. Ko besiaučiate ir (ko) beverkiate? Kūdikis nenumirė, bet miegt. Linksminkiatise su linksminančiaisiais ir verkiat su verkiančiais. Kasg nevelytų ant trumpo meto bever̃kiąs, idant paskui to ant amžių juoktųs? Tada puolė Josefas ant savo tėvo veido ir verkė ant jo, ir bučiavo jį. Jūs verksite ir raudosite, bet svietas džiaugsisi. Daugesni atėjo paslų iš Galilėjos, tie sudraskė savo drapanas (rūbus) ir skundėsi verkdami. Ka tik vakaras ateis, kaži kas būs beklykąs, beverką̃s. Ar tę eisi verkdamà, ar tę eisi juokdama – tas pats. O kada, prijojęs pri to dvaro, nusėdo nuo arklio, prašo verkdamas nakvynės. Aš nuėjau ten verkdami (verkdamas) . Kap neverksì, ir aš ver̃kčiak. Kad galėčiap, tai verkčiàp. | Kur užejo teriodamas su miečeiviais, ten rūsta ir verkama diena paliko. Verktina diena: kaip gražiai laiko dvylekines mišias Kretingo [je] ! Jis verktè berods nèverkė, bet didžiai dūsavo. O kogi tu verkùčių, mažyte?. Viena gyvenu, tai širdis ver̃kia (liūdna) . Kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš skausmo širdis. Kaip gegutė užkukuoja, akmenėlis verkia, ašarėlės byra. [Siela] ažu savo nusidėjimus karčiai verkia. Saulė tad verkė, žemė drebėjo, kada ant kryžiaus Jėzus merdėjo. Rudenį minamas rugys juokiasi, pavasarį verkia. Jūsų tvartas ver̃kia (apgriuvęs, netaisytas) . Žemė su visais pašaliais įmurusi ver̃kia. Ver̃kia žemė dabar (stovi nesėta) . Be šeiminyko ver̃kia žemė. Jo. vaizduojamoji gamta, nei džiaugdamasi pavasariu, … nei verkdama rudens lietuje, … nepraranda savo didingo grožio. Verkiaũ kai graban dedamà. Verkia kap palaidojęs pačią. Verkiau kap savo pirmos pačios netekęs. Verkia kaip vaikas pamesto botago. Pamatysi, vérksi kai rupūžė kruopose, ka jis pames. Ko verkì kap boba, dantį pametus. Kaip antai lapai krinta nuo medžių, taip verkia. Verkia kaip su rykštėmis plakt’s. Moma ver̃kia ir ver̃kia, kap lietus lyja. Vaikas kad ver̃kia, kad ver̃kia, kap nuplaktas. Verksi, kad net par apivarus ašaros eis. Vai, tu ver̃ksi šunį apsikabinęs. Verkė, lyg aguonas sėjo. Tos pačios akys ir ver̃kia, ir juokias. Kad vaikas neverkia, motinai nerūpi. Reiks in vandenį žiūrėt ir ver̃kt, privalgius silkės (labai norėsis gerti) . Nėra ko verkt, kol neskauda. Ko sirata verkt, kad motką turėt. Tėvai verkia, kad vaikas nevalgo, vaikas verkia, kad tėvas valgo. Jūsų gražūs, o mano – verkti reik žiūrint į gyvolius. Ko aklas ver̃ktų, kad kelią matytų. Nedainuok rytą, vakare ver̃ksi. Iš didelių juokų zara verksì. Kas ryte juokias, tas vakare ver̃ks. Anksti negiedok, ba verksi. Nedžiaukis radęs, neverk pametęs. Nesdžiauk radęs, never̃k pragaišinęs. Vienas giema (gieda) , kitas ver̃kia. Duonelė tinginio valgoma verkia. Verkdams kaktos niekad neištaisysi. Su verkiančiais verk, su juokiančiais juokis, su barančiais nesibark – ir būsi visiems geras: ir verkiantiems, ir juokiantiems, ir barnininkams. Muštas kiekvienas verkia. Visų verksì, akių neteksi. Ar verk, ar bliauk – tiek temačys. Akmuo tur verkti. Graži graži panenkelė – kas pasdairo, tai verkia. Kai mėlynas, juokiasi, kai pilkas, verkia. Keturios pušys į vidurį mušas, o viduryj aniolėlis verkia.
ver̃kiamai. Už tokį darbą reikia Joną ver̃kiamai mušt.
verktinaĩ. verktinõs: Verkė verktinõs. Aš moteriškas, man da greičiau verkiasi. Kam kalbėt, o man verkiasi. Dabar toks pasaulis sugedęs, never̃kiant ver̃kiasi. Ai tič, neverkis, mano mergyte! Gausi svečią bernytį.

2. tekėti, plūsti ašaromis, ašaroti. Verkianti akis. Akys buvo sausos, jos neverkė. Kur jos galvelė, žyd lelijelė, verk rasos grūdelius. Dangus ver̃kia (lyja) .

3. sakyti rečitatyvu raudos žodžius, garbstyti mirusį, raudoti: Kiba ir tvoros ver̃kė, kab jy gražiai ver̃kė to sūnaus. Senoviški žmones dar ver̃kia [per laidotuves]. Kap leidžia per sodžių numirėlį, tada ver̃kia. Mūs ver̃kia žodžiais namuosna ir kapuosa. Kap kas tik žodžiais ver̃kia – ašarų mažai kam išleido. Verkiau žodžiais, kap sūnus numirė. Prieg vyri ver̃kia žodžiais, neatsistuma. Ana po tėvi ver̃kė, žodeliai lipo tep. Būna, kad su lementu momos sūnus ver̃kia. Stov [i] pas rakštį ir ver̃kia žodžiais. Emė verkt [motinos],
ir ašaros atsirado. Ver̃kė motka, ka [mirusiai dukteriai] šarvelio nesukrovė. Šen bei ten pradėjo balsu verkti, vaitoti, brangiais gailiais žodeliais velionius minėti. Raudės lygiai su gentimis verkė, ašaros į molio ar stiklo kaušelius lašindamos. Saulelė tarė nusilenkdama: – Aš jumiem padėsiu brolelio verktie. Ar tu negirdi savo dukrelės ver̃kiant, kap gegutės kukuojant. Ir jis verkė savo tėvą septynias dienas. Ir visas Izraelas didžiai jį verkė. sakyti rečitatyvu vestuvių raudos žodžius: Nuotekulė turi verkt žodžiais. Aš žodžiais verkiaũ eidama už vyro. Kap ima rėkt ver̃kt – motina ver̃kia, ir duktė ver̃kia, gražu paklausyt. A jau mergaitės susirinkę visos gieda, kad jaunoja ver̃ktų, bogi jai negražu, kad never̃ks – reikia, turi ver̃kt. Jauna (nuotaka) ver̃kia; yr tokių, ką ir never̃kia, ir ką ver̃kia. Eina darželin ver̃kt, o an rytojaus vestuvės būna. Akmenista širdis būt, kad an šliūbo neverktáu. Verkė martelė graudžiais žodeliais. Krikštasuolas, verkiamasis kampas, kur jaunuosius svadina, puikiai išrėdytas. Verkiamóji kertelė (krikštasuolis) . Jei „verkiamoj vietoj“ (užstalėj, krikštasuolėj) katė prausėsi, svečių lauk. Kur du suolu grinčio [je] sueina už stalo, vadinas krikštasuolis (verkiamàsis kampas). Kad neverksi čepčiuojama, verksi vyro šukuojama. Jei neverksì tekėdama, tai verksì už kampo tupėdama.

4. su ašaromis, labai gailėti (s) ko; graužtis, sielotis: Verkiù pardavus sa kampą – miestan vargas. Jau never̃kus verkì, matydamas tokius vargus. Savo vargo verkiù, dauges nieko. Ver̃kia, kad ant vargo važiuoja. Verksì vaikų i tu, kai išvažiuos. Ver̃kia vaikų, o tiej vaikai bėga i nubėga (išvyksta, palieka tėvus) . O ko aš čia dabar verkù to budinko, jug, ka gyvensam, ir vėl pasitaisysam. Puodžius, verkdamas arklio, kad pilsiąs su pagaliu par puodus, net visi šukelėm pabirę. Man sudės vištytės kiaušinių, never̃kite, imkite. Numirsi i po bėdai, ko čia ver̃kt! Sako, verkiù, kad man ažudavė tokį darbą. Palauk, kai darbo nebus – verksì. Lindo, ka tik už ūkininko [ištekėtų],
nu ta paskuo ver̃kė visą amželį. Kap yr, tep yr, nereikia ver̃kt. Verkiam nuo kelio teisaus nuklydę; verkiam karstą sau prisiminę. Ir kaipgi neverkti, kaipgi nestoroties apei visų didžiausį gailesį už griekus? Čia jau dūsauja, čia jau verkia privylimų savo. Tokiam verkiančiam savo griekų dėlei tur atleisti griekus. Verkia Lietuva didvyrių: jų neprikelia tėvynė.

5. skųstis, aimanuoti: Tusai man ver̃kia: boba (žmona) bloga. Verkia vyras: ką aš darysu [mirus žmonai] su vaikų pulku. Ver̃kė in mane, ka neturi kur gyvent. Man priseidė viseipo gyvent, ale ver̃kt negalėjau. Parejęs ver̃ks, kad marškiniai nevelėti. Ji ver̃kia i ver̃kia, ka jai nė [ra] kur rišt [karvę]. Tura visa ko, tik moka ver̃kti. Ko tu verkì, ar tau bloga, ar neturi? Ver̃kia, o daugį turi. Pilna šėpa prikrauta, dar vis ver̃kia! Skola niekuomet negrįžta giedodama, o visada verkdama. Kas labai daug turia, tas daug ir verkia. Kas verkia prašydamas, tas verks ir atiduodamas.

6. su ašaromis, labai prašyti (ko): Merginaitė ver̃kia gert. Aš verkiaũ, kad mane leist verpt. Kruvinoms ašaroms žmogus atėjęs verkia, prašo. Tas kareivukas atėjo ir ver̃kia valgyt. Atsikeltum [senoliai] – ne vienas ver̃ktum Dievo mirti atgaliaus. labai norėti: Visos mergos ver̃kia ženytis. Dieną naktį uliavojau, akys miego verkia. Žemė ver̃kia lietaus.
verktinaĩ. Nedidelį daiktą gali ir verktinai išverkti.

7. Bulbes jau reikia ver̃kiant sodyt. Jau ver̃kiant reikia pjaut [mišinį],
seniai peraugęs. Lietaus reikia ver̃kiant. Bulves ver̃kiant reik kaupt. Ver̃kiant reikia kartot pūdymas. Ver̃kiant reikia laistyt [gėles],
kad ir nėr kada – išdegs. Arklio verkiant reikia. Ver̃kiant sąmato reikia i pakankčių. Jau ma [n] šliurių verkiant reik, o vis negali prisiprašyt, kad padarytų. Man akinių ver̃kiant reikia. Ver̃kiant reiks važiuot. Man ver̃kiant reikia eit pas bites. Šiemet ver̃kiant reikės tvartai perdengtie. Ver̃kiant reikia stogą taisyt. Grebėstų neturiu, o reikia ver̃kiant. Kad ver̃kiant reik, kap neisi. Pinigų reikia kap ver̃kiant. Aš tą darbą darau, katris man reikalingas verkiant. Medžio man verkiant reiktų. Verkiantỹs reikalas (būtinai reikia) .
ver̃kiamai. Žodyno mums verkiamai reikia.
verktinaĩ. Sveikatos verktinaĩ reikia. Kazytė atsiduso, ilgai patylėjo, nors laiko tylėti verktinai nebuvo, kieme ir laukuose darbai šaukėsi. Štai, sakysim, pas mus tarpstotėje verktinai reikia žmonių prie kelio darbų.

8. išduoti į verksmą panašų balsą, garsą: Šuo ver̃kia ir ver̃kia (staugia) . Vilkai ver̃kė. Gulbė, stovėdama ant padlagės, inbedė snukį (snapą) žemės ir verkia. Pelėda ver̃kia (ūbauja) kai vaikas. Pelėda verktè ver̃kia, bėdavoja – mirs kas nors. Vargonai, tartum gyvi pasidarę, ėmė verkti. Už lango lyg kukčiodamas langines klebena ir gūdžiai verkia vėjas. Ir verkė giria, ir verkė medžiai, klausydami to trimitavimo. Verkia, staugia rudens vėjas. Miškas ūžia, verkia, gaudžia, vėjas žalią medį laužia. Medelių šakos ver̃kia daužomos. Oi ošia ver̃kia žalia liepelė, užgauta šiauraus vėjo. Kai kūle suduodu, tai kirvis net ver̃kdamas lenda. Muzikantas rėžė, kad net skripka verkė – visi šoko, net ir Jurgis bandė. Verks munęs varpai, verks [v] argoneliai, verks ir sena matušė. Gegužėle, ko tu verki, duonos, druskos tu neperki. Kad smuikas verktų, reikia lanksčių pirštų, tokių kaip tavo. Girioj augęs, ant rankų verk. Girio [je] kirstas, mieste pirktas, ant rankelių verkė. Kas be ašarų verkia? Girioj gimė, girioj augo, namo parėjo, verkt pradėjo. Krūme gysla pakabyta, graudžiai verkia, ašaros nebyra. Kap guli, tai tyli, kap ant rankų, tai verkia. Kap gul’, tep čiūr’, kap paimi rankos, tai ver̃kia.

9. praleisti drėgmę, rasoti, sunktis: Prastas čia namas: sienos ver̃kia. Nuo šlapių malkų kaminas ver̃kia. Viena [krosnies] pusė nieko, antra – ver̃kia, ba molis drėgnas. Puodžiukas ver̃kia – kažno ar pro nitą? Lašiniai ver̃kia prieš lietų.
krokodìlo ãšaromis ver̃kti; . veidmainingai rodyti gailestį.
nórs (
koc.
) ver̃k

1. darosi apmaudu, pikta: Šiandie darbas nesiseka, nór ver̃k. Tų darbų milijonai: nebemožna apsidirbt, koc tu ver̃k. Reikia lietaus, nór ver̃k. Nór ver̃k, ė duo [k]. Nesvalgo, koc verk.

2. darosi malonu, gera: Ir buvo taip gražu, taip iškilminga buvo. Nors imk ir verk.
širdìs ver̃kia liūdna: Širdìs ver̃kia tokiam gyvenime. Negaliu – širdìs ver̃kia.
ver̃k dainúok jokiu būdu: Ver̃k dainúok – neišvarysi avių iš miško.
apver̃kti, -ia (àpverkia), àpverkė.

1. verkiant apgailėti: Nopverktas. Vyras dažnai apverkdavo savo mirusią žmoną. Aš savo žmogų [sergantį] tankiai ir apver̃kdavau. Tada apverkė sesuo savo brolius. Laužė rankas tę motinos, apverkdamos sūnus. Jau dvi savaitės, kap tėvelį àpverkėm. Jei būt negydę, tai jau būt užkasta i apverktà [ligonė]. Mes jau tave àpverkėm (manėm, kad mirusi) . Jozefas apiverkė tėvą savo ir liepė jį balzomu ištept. Rachel apverkė vaikus savo ir nedavė savęs palinksminti. Ir jo. tėvas [Jokūbas] jį apverkė. Teikis man duot graudumą širdies ir ašaras akimus manomus, idant apverkčia dieną ir naktį visus pražengimus mano. Pakūtavoti yra tai apverkti tus griekus, kurie pasipildė, o ne pildyti anų daugiaus, dėl kurių reiktum verkti. Visi savo gėrybes apverkdami raudojo. Apverktas, apraudotas. | Kruvinomis ašaromis tave apverksiu, o jau sulaikyt nesulaikysiu. Žėdną dieną aš tą kalėjimą apverkiù (skausmingai prisimenu) , kap po nagais badė. Apverks mane juoda žemelė, balta grabo lentelė. Širdys mūsų atsigavo, apverkdamos mūką tavo. Majerio padėtis visiškai apverktina: negi jis mušis su sena boba.
apverktinaĩ. Sulytas, perbalęs, prasisegusia apykakle jis atrodė apverktinai. Laikai apverktinai pakitėjo.

2. apgarbstyti, apraudoti mirusį (sakant rečitatyvu raudos žodžius): Àpverkė gailiai mirusį tėvą. Kai numirs, apver̃ks ir turtus, ir viską. apraudoti (sakant rečitatyvu vestuvių raudos žodžius): Iš vakaro jaunajai pina vainiką, apdainuoja, apver̃kia, kad išeina. Reiks mum apverkti jaunąsias dieneles, atsižiūrėti žaliųjų rūtelių.

3. imti verkti: Jis, tai girdėjęs, apsìverkė. Apsìverkė vargšė atėjus. O itas jau ir apsìverkė. Buvo teismas – apsìverkė, atsiprašė ir sustaikė. Atsidust arba apsiver̃kt – daugiau nieko nebelieka. Tai aš negaliu jau i ūtaryt, tiktai apsverkiù. Abi suėjom, pasišnekėjom, apsìverkėm. Pasakysiu, tai tuoj apsver̃ks. Net apsìverkiau [išvažiuojančio] Antalioko. Aš tėvo vis apsverkiù, kai nueinu in kapų. Akmenista širdis būtų, kad an šliūbo neapsiverktáu. Iš džiaugsmo net apsìverkė. Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu: nesupras žmonės mano kančios! Apsìverkė šitoj mergiotė ir nuejo kiaulių penėt. Apsìverkiau viena, kad taip darosi. Net apsìverkiau iš juoko. Tada apsimislydamas savo vargus, skaudėjimus iš senatvės, graudžiai apsiverkė. Kiek skrynią praversi, muni paminėsi, labai graudžiai apsiverksi. Eisi par kiemą apsiverkdama, močios žodelius atsimindama. Atsisėdau dailiai, apsiverkiau gailiai. Miškas, žmonių pasigailėjęs, rasa apsiver̃kęs, aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs. Apsìverkė sausom ašarom kap marti, anytą laidodama. Dar ne vienas apsiverks, kai jam kailį gerai išpers. Apsiverkė mergelė, kad nuvyto žalia rūtelė. Apsiverkė bernelis, kad vedė ne tą, kurią mylėjo, bet tą, kurios tėvulis daugel žadėjo. Daili daili mergelė, jai rūbelius vilkdamas kiekvienas apsiverkia.

4. imti tekėti, plūsti ašaromis, ašaroti. Apsìverkė akys mano.

5. Suėsta jau vilko jos ožkytė! Parėjo apsiverkusi. Našlė tik porą kartų matė ją apsiverkusią. Senis atsikėlė, pamažu nuėjo į kitą kambarį, kur sėdėjo apsiverkusi žmona. Saulė, nors ir šalta, nors ir apsiverkusi – vis vien pasirodė. Ryt bus lietaus, kad saulė tokia apsiverkus (blausi) . Oras kaip apsiver̃kęs, neskaidrus.

6. verkiant suvilgyti, aplieti ašaromis: Namie apverkiau visas mamos pagalves. Gi te kiekvienas krūmas mano àpverktas. Kur tik aš einu, sunkiai dūsaunu, apverktì mano visi takeliai. Àpverkė ir takus vainikėlio netekus. Apìverkė visus laukus [iš rojaus išvarytas Adomas].

7. aptraukti drėgme, aprasoti: Langai apverktì – lietaus bus. Jis nusigrįžo į langą ir ėmė šluostyti skaruliu apsiverkusį stiklą. Slenka pakluonės keleliu, žiūri, kur kadaise stovėjo Buivės lūšnelė su mažais apsiverkusiais langučiais.
paapver̃kti, -ia, paàpverkė. visur paverkauti ištekant: Kap paapver̃kia savus namus, tai tada išeina in atšlaimo.
atver̃kti, -ia (àtverkia), àtverkė.

1. apverkti 1: Vieno dar neàtverkėm, o jau kitą laidojam.

2. iki valios, pakankamai verkti, prisiverkti: Ak tu mano, kiek aš àtverkiau! Reik kožną dienelę atver̃kt. Neverkiu aš, pirma atàverkiau, kai mane daužė [girtuoklis vyras]. O, tėveli, pasigesim mes tavęs, kur tavo takeliai vaikštinėti, kur mes atver̃ksim? Dabar neverksi – ištekėjus atverksi. Atsiver̃kta jau visas gyvenimas. Aš atsiverkiau, kiek norėjau. Atsìverkė motina vaikam sergant. Atsiver̃ksi blogą vyrą gavus. Kaip metė šluotą [pamačiusi, kad įėjau],
kaip tvėrė manę až kaklo bučiuot bučiuot, ajėgi verkt, atsìverkėm, atsibučiavom abidvi. Neatsìverkia (negali nustoti verkti) boba, tokis geras vyras buvęs.

3. verkiant išprašyti, išmelsti, išgelbėti, atgauti: Močia savo vaiką atverkė nuo marios ligos. Kaip tu sirgai, aš tave àtverkiau, ir todėl išgijai. Tai dar tu prapuolei: nei aš tave atpirksiu, nei aš tave atverksiù. Jaunų dienelių nebeatverksi. Nebatžvengs žirgelis grynų aviželių, nebatverks mergelė rūtų vainikelio. verkiant prikelti mirusį: Jis verktų ir verktų, visą amžį verktų, kad tik savo motiną galėtų atver̃kti! Vaikai teip verkia tos motinos, bet ką – ar atverksì. Ji šauks motiną mirusią, bet nebeatšauks, nebeatverks. Gana, Rožele, liaukis verkusi: mamytės neatverksi, o gyva į žemę nesmuksi. Verkė, vis tiek neàtverkė savo vaiko. Tik mane atverks juoda žemelė, balta grabo lentelė. Ką jau čia atverksit ir atraudosit. Kad jau, musėt, amžinai prapuolė. Neatverks varpai, nei [v] argoneliai, neatverks sena matušė.

4. verkiant atlyginti, atkentėti: Už viską reik atver̃kt. Šįmet [sesuo] susilaukė vaiką; tą vaiką supa ir verkia – tai pernykštį juoką ir atverkia. Anas te i nubartas, i nudurtas, i nustumtas buvo, anas da mažas – neverkia, vis až jį atverkiù.

5. apverkti
3. Atsìverkė karvė, eina ašaros iš akių.

6. apverkti
5. Jaunoja sėdi atsver̃kus. Marti atsver̃kus – motiną parižavo (paralyžiavo) . Vaikas atbėgo atsver̃kęs. Toji atsver̃kus, išsitepus.

7. apverkti
7. Ė mūsų bulbės šiemet negardžios: atsiver̃kę kokios. Langas atsiver̃kęs (aprasojęs) .
daver̃kti, -ia, dàverkė.

1. įstengti apgailėti, apverkti: Aš visų daverksiù?! Man užteks tų bernų, buvo jų ir bus.

2. imti verkti: Sėdi, kolei anas daver̃kia.
įver̃kti, -ia (į̃verkia), į̃verkė

1. įstengti daug verkti: Daug į̃verkė marti.

2. daug, pakankamai verkti, prisiverkti: Kiek ana iñverkė, kad tas vaikas nekaltai [pakliuvo].

3. verkiant išlieti daug ašarų: Kad tos ašaros, ką aš iñverkiau – tai čia ežeras stotųs.

4. įnikti verkti: Ana kap insver̃ks, tai verkia i verkia. Insìverkiu insìverkiu, neseka ir užmigt. Kad ir senas, o kai įsiverkė, tai verkė, verkė kap nuplaktas. Kap jis. insiverkė, gal per naktį būt praverkęs. Buvau palankyt – insìverkė boba.

5. verkiant, maldaujant įsiprašyti: Insver̃ks gyvent in taũ bobelė. Griš (grįš) [girtuoklis vyras],
verks verks ir insiver̃ks par pačią – o velnias!

6. verkiant įlieti: Kiek kartų bet kuriam [kunigui] teko jam į kamžos rankovę įverkti ir vaikišką savo sielvartą, ir jauną nerimą, ir seną skausmą.
išver̃kti, -ia (ìšverkia), ìšverkė.

1. verkiant išlieti (ppr. daug ašarų): Ìšverkiau visas ašaras. Kiek aš del vaikų ašarų ìžverkiau, vai, vai! Žinom juk, želėk Dieve, kaip mūsų gadynė, ašaras ìšverktas po kojų mindama, šypsos. Motyna Lietuva! Tu varguose paplūdusi! Tu ašarų upes išverkusi. Nespėjo nei išverkti mergaitinių ašarų. | Žinojau daug visokių niekų, ale išverkiau vaikus beaugindama. Ten atsiklaupęs savo smūtnybę išverkė.

2. kurį laiką verkti: Kai išgirdo apkalbas, ìšverkė visą naktį. Naktį išverkiù, kiek tik nereikia. Kap krito karvė, motina perdien jos ìšverkė. Marytė išverkė visą vakarą. Išver̃kus naktį, akim nemato.

3. pakankamai verkti: Verks verks, išsiver̃ks ir nutils, apstos verkt. Kitą dieną motina, jau iki soties išsiverkusi ir išsibarusi, ėmė tvarkytis. Kai išsiverkiu, lengviau krūtinei pasidaro, paskui net pačiai juokas paima. Tada atsisėdus kokiam užkampyje išsiverksi ikvaliai. Ji namuos kur išsiverkia, nesiskundžia. Veda, tęsia [jaunąją] par bažnyčią: išsiver̃kus, geltona, kad graban dėk. Atavežė Vilniun, inkišė čia, verkiu ir neišsiverkiù. Tankiai bėgo pasislėpusi išsiverkt. Atejo išsiver̃kus, kad sūnus mirė. Teverka, kad išsiverks, sveikesnis būs. Kad neverkei tekėdama, tai išsiverksì kampe sėdėdama.

4. Kada tik ją matau, tada jos akys ìšverktos. Rytą, kai parjojo namo, močia klausia, kas yra, kad jo teip akytės išverktos. Išverktas veidas.

5. verkiant pakenkti, pažeisti, sugadinti (ppr. akis): Akis išverksiu. Išverkiu akis. Beverkdama ir akis ìšverkiau. Akys ìšverktos, tai matau kai pro dūmus. Motina ìšverkė akis dėl dukros ir širdį sugadino. Akis ìšverkiau net, o sūnelio kap nėr, tep nėr. Verkė pusę metų Ragailė, išverkė senas akis, pražiūrėjo langus. Eš be mažo akių savo neišverkiau, kaip ir pilvas man iš to paskaudėjo. | Žmonės kalbėjo, kad smuiko graudus verksmas išverkė didžiajam smuikininkui akis. Teip verkė vaikas, kad viduriukus ìšverkė (išrėkė) , bambutę išvertė. Gedėk tėvų, bet akių neišverk.

6. įstengti, pajėgti verkti: Jau nuo vakar toji mergaitė neišver̃kia [nuo difterito]. Vaistus [raminančius] kai suduoda, nebeìšverkia [per laidotuves].

7. verkiant išleisti, išlydėti: Ar jau išleidėt sūnų karuomenėn, ar jau ìšverkėt? Atsisveikino, ir anys mane ìšverkė, aš ir išvažiavau. Pasirodė, kad uorėje besama tos pačios Juodmargės, kurią ryte artimieji buvo išverkę į paskutinę kelionę.

8. su raudomis (ppr. sakant rečitatyvu raudos žodžius) išleisti, išlydėti: Būdavo, išverks, išgarbstys [rekrūtą] giminaičiai, kaip į kapus. pasakyti rečitatyvu vestuvių raudos žodžius: Žodžiais gražiai ìžverkė [nuotaka],
nieko nepasakysi.

9. verkiant išprašyti, išmaldauti: Ìšverkiau sugrėbtą gyvolį, t. y. par verksmą išprašiau. Kad nesidavė išprašomas, reikėjo verkte išverkti. Tegu tą bobą! Ìšverkė paskutinius pinigus iš manęs! Visą dieną lindo į akis, zirzė ir ìšverkė centnerį rugių. Ką ižverksì čia, ką gausi – dirbk! Sena [mirė],
ką čia išver̃ksi. Verk neverk, nieko iš jo neišverksì. Vyresnysis sūnus išverkė dalį ir pabėgo. Jis išverkė sau gyvastį. Duok išver̃kti ašaromis, kad sopuliais ir ronomis Jėzus mūsų griekus naikintų. | Ašaros tos pavargėlės ir apleistos našlės krinta dabar ant tavęs, kurios išverks tau prakeikimą ir nelaimę. Vaikai išsìverkė saldainių. Išsìverki, ką leisk, duok – kokis [įkyrus] ! Išsiprašiau, išsìverkiau, kad leistų. Verkiu, būlav [o],
ir išsìverkiu grybaut. verkiant prikelti mirusį: Ašaromis neišverksi motinėlės.
nuver̃kti, -ia (nùverkia), nùverkė.

1. verkiant apgailėti, apverkti: Vieną nuverksì, ir kitą. Nėr brangiausio vandenes, kaip ašaros žmogaus, gailėjimą darančio ir nuverkiančio nuodžias savas. Sesė mano vargeliu nusiverkia.

2. kiek verkti, paverkti: Pamatė, kad jos nebėra, nuverkė, ir gana. Teip skaniai nùverkiau, kad ajetau. Neverkus mums piktybėje, dangus nuverkt turėjo. Nusver̃kus nuejau darban. Nusiverkiù, i tiek, ką tu su tokiais velniais padarysi. Norisi nusiverkti, ašaros veržiasi. Peržegnok ir mane, manas Tėve, – ir pakėlęs balsą nusiverkė. O kada Petras to užsigynimo gailėjosi ir nusiverkė, tada Kristus jam tą grieką atleido.

3. imti verkti, apsiverkti: Kiek kartų aš kokį Kristaus abrozą matau, tai aš vis turiu nusiverkti. Kiek kartų aš čion eisiu, tiek kartų nusiverksiu graudingoms ašarėlėms. Kai priėjau rūtų daržą, graudžiai nusiverkiau. Trumpa drūta mergelė, daug drabužių turi, kas į ją pažiūri, gailiai nusiverkia.

4. pakankamai verkti, išsiverkti: Nusiverkiù, kaip i palengvėja, lengviau. Aš nusverkiù, tai man an kriūtinės lengviau. O kaip nusiverkė Ilgis, lyg akmuo nuo širdies nusirito. Kap nusver̃ks, tai geriau miegos. Kai kada ir labai nusiverkiù.

5. raudant, verkiant nulaistyti: Ana nùverkė visus kampus.

6. Tik tie veideliai tokie nuverkti. Ir pažino jauns bernelis, kad aš nusiver̃kus. Marikė išlipo iš vežimo nuliūdusi, matyti, nusiverkusi, nuėjo į klėtį.

7. ilgai verkiant nusikamuoti: Reik vaiką maldyti, kad par daug nenusiverktų. Vaikas labai nùsverkė, gali apsirgt. Jeigu jai kas pernai taip ką būtų pasakęs, ji būtų nusiverkusi gyva šilta. Paskui pat ligonį sekė Juozienė, nusiverkusi, nusibaigusi ta viena diena. Numirėlio žmona, menka, išbalusi, nusiverkusi, net akys raudonos, užtinusios. Ak, tėtuti, tavęs kasdien kiekviens paminėdams ir dūsaudams taip nesvietiškai nusiver̃kia, kad ir akys jau keliems išpūti pradėjo. Nusiverks į smertį, išgirdus, kad sūnus jau nabaštininkas. Kieme visai nusiverkus manęs jau laukė mama.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'paapverkti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2009 - 2019 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Žemėlapis