paanvytis

.
výti, vẽja (vìja. vỹna), vìjo.

1. versti eiti, bėgti kuria nors linkme, ginti, varyti: In raistą výt kur tuos bjaurybes. Žąsinas gaudo vaikus, vẽja į triobą. Užtenka jom lest, vẽjam dabar laukan. Liepė jau didžiausiai duktelei výt ožį, kad gadnai priganytų. Kol išgeni [kiaules],
o kai vėl atalekia debesį pamatę, kai antruokart reikia výt, tai tada koronė didžiausia. Par mišką, sako, arklius výk. Sartoji kumelinga – negalì vyt smarkiai, tegu iš palengvo lapsi. Vejì arklį risčios, tai vienas žmogus galì kult. Įveda arklį [molio duobėn],
te arklį aplink suka suka, vẽja vẽja, tai arklys išmina šitą molį. Šakos plėšė rūbus raitelio, bet tasai nieko nejautė, tik vijo žirgą. Plentu veja motociklą prie didžiosios kalvos…. Atsiskyriau karves i vejúos namo.

2. versti palikti esamą vietą, versti pasišalinti: Mane mergos výdavo, sakydavo, eik, ko tu čia lendi, piemene! Vẽja močia do bernus, do nekokia merga. Veitè (vykite) jį namo, kolei nevėlu. Naktį jis tą vaiką vìjo iš namų, a ma [n] labai gailėjo. Norėjo mušt ir výt iš namų, bet nė mušė, nė vìjo. Ana mušas ir vẽja iš pirkios [anytą]. Kai vìjo, tai visi į miestus ėjo kai pakaustyti. Nevejamì, nestumiami išvažiuosim. Mama apipiktė, kad vỹs [marčią] su vėjais. Výk tokį. vyrą, nuodėmės nebus. Negi výsi iš kiemo dėl lašo vandens. Ji jį iš akių vẽja. Nuo kelio výdavo, kad karvių nerišt [ų]. Baltais drobiniais apsivilkęs [ponas] výdavo moteris, neleisdavo par ežią páreit. Výt jos, rupūžės, laukan! Výt žalčius, ka durų nesurast [ų]. Neduoda ir tų vartų, vẽja, muša, duoda, karas eina, nu ir ben mėnesį jie čia pakariauna ir prapuola [starkai]. Kur didelė šeima, tai vẽja busilą vaikai: „Mum jau ir tep gana, dar nešiosi!“. Pakeliu galvą, kad gyvuliai avižosa, turėjau ilgą botagą, kap ėmiau aš juos výt. Šitą kumelį vìjo su kočėlu iš gryčios. Skregždutės tiek juos vẽja, būrys didžiausias. Bobutė paėmė baslį ir pradėjo vyt ožkelę iš namų. Tėvas sirgdamas vis vìjo gegužę, kad nekukuot, ažna vis tep mirė. Pro langą jau mažai ką įžiūri, o ir motina veja – peršalsi. Jis nuolat tupinėja apie mašiną ir iš tolo veja Marių šalin, kad neįbrėžtų. Geras piemuo, regėdams avelę paklydusią, vargstančią, albo vilko gainiojamą ir smerčiop vejamą, aną užsistoja, kačei turėtų galvą savo pridėti. Kunigas iš žygio negrįžta, o moterų ašaros iš namų veja. Vyk toliausiai nuo savęs tokias mintis, jos gelia kaip sparvos. Klausykite mane jūs, kurie teisybę vejate. Lietuvių kalba Prūsuose buvo skubiai vejama ne tik iš mokyklos, bet ir iš bažnyčios. Veja kap šunį iš veseilios. Durną ir iš bažnyčios veja. Kas pagirių prašo, tą vejì laukan.

3. versti, raginti dirbti, spausti prie darbo: Lekia pati i tą senį vẽja: sako, dvyleka tūkstančių turi pasidėję. Mañ' niekas nevìjo, ale vis nenorėjau nuo kitų palikt [dirbdama]. Leki výt, kam atsisėdo. Nuo patamsėlės kaip pradeda výt [samdinį],
tai ir veja lig vidūnakčio. Iž valios skubykis, kas vẽja.

4. iš paskos bėgant ar važiuojant stengtis priartėti ar pagauti: Výdamas gaidį, sučiupau už uodegos ir išpešiau kelias plūksnas. Vìjo šuoj per upę ir govė ligą. Arklį vìjo [moteris] papieviu, nugriuvo ir nugriuvo, nueina – nebegyva. Bėgu i daboju vis atsisukdama, ar nèveja kas. Vilką vejù, o vilkas kai nue [jo] i nue [jo] su avele. Kai výta višta vanago, net lig raistui. Anys ažmietijo (pastebėjo) , kad ižbėgo, kad nėr jos, tai tada výt ją keliais. Kamgi valgai teip skubydamas – a taũ kas vẽja? Bijo šuva [šernų],
nevìjo. Vìjo vanagas žvirblį ir pataikė langan. Aš bėgt, jis manę výt. Pasiemam viedrą su vandeniu, vanta ir vẽjam spiečių. Vaikai pasiėmė šunį, nubėgom ir výt stirnelę. Bet atsisukęs pamato žalčius jį bèvejant ir arkliui an kulnų puolant. Vysu tą senuką, rasi jis ir man pateps akį. Ei kelkiat kelkiat, muno sūneliai, vykiat vykiat seselę. Vai sėsiu žirgelin, gudo žmones vysiu. Jote prijosi, vyte privysi, tik Dievas žino, a besugrįši. Jos vijo jįjį iki jo vartų. Atminkite, kaipo mūsų tėvai mariosu Raudonosu išgelbėti yra, kada anus (juos) faraonas didžiu kariu vijo. Ir kaip jūs pajusit juos nusiminusius ir bėgančius, tada vykiat juos drąsiai. Mane į risčią vẽja ir gyvuliai, ir valgis (reikia viską skubėti padaryti) . Viena mislis vijo kitą, paveikslas vienas kilo paskui kitą. Mintys, vaizdai, prisiminimų nuotrupos vijo vienas kitą. Vienas netikėtumas veja antrą. Putotomis keteromis bangos veja viena kitą ir su dusliu trenksmu griūva į krantą. Šitoj pakrantėj sustojau šįryt auštant, audros vejamas. Lekia kap vẽjamas, tai kur jis ras grybų – reikia po tykiai eit. Užbėga kai kieno nots vejamì (vaikai retai teaplanko) . Ot kad uždusęs, kaip velnią vijęs. Tai važiuoja, kaip bites vẽja. Koks par jus gyvenimas – kaip šuva ant medžio katiną vija. Kiba jį šunes vẽja (verčia skubėti) . Nevyk mažą, pamesi didelį. Gera výt, kad lekia. Vyk, kad bėga. Gera baidyti, kad yra kam vyti. Vyk – nepavyk (neprivyk), mušk – neužmušk. Jei veja, tai bėk, jei muša, tai rėk. Jei iš lengvo vysi, veikiaus prinoksi. Pondieve, padėk ir bėgančiam, ir vejančiam. Vagiui (Bėgančiam) vienas kelias, vejančiam daug. Vilką vijus, nors uodega atiteko. Šunį vijus, nors uodega teks. Septyni vilkai vieną bitę veja. Du kiškiu vysi – nė vieno nepagausi. Nevyk dviejų kiškių iš karto – nepagausi nė vieno. Nebėr kada nė atsikvėpt, darbas darbą vẽja. Vaikai, gyvulėliai, gryčia – darbelis darbelį vẽja. Nusibodo maišyt cukrų [bitėms],
viedras viedrą vẽja. Rudenį labai brangūs paršai buvo: kupčius kupčių vìjo. Tu ir rūkai nebežmoniškai: popierosas popierosą vẽja. Bėda bėdą veja. ale gyvent možna. Bėda bėdą veja, trečia kaklą laužia. Bėda bėdą vẽja, vargas vargą spiria. Vargas vargą veja, kylis kylį varo. Žolė vešėjo, tikra grietine plaukė, per tai ir muštokės nebespėjo džiovinti Juza: sviestas vijo sviestą. Aplink stalą dubenys tuštėjo ir žodis vijo žodį. Riekė riekę vẽja (daug valgo) . Malkas kąsnį veja (užkandus norisi gerti) . Ot verkia, ašara ašarą veja. Nevyk metus, patys praeis. Ratas ratą vẽja, kad pavytų, tai prarytų. Ratas tekinį vìjo, o niekad nepavijo. Du bėga, du veja. Brolis brolį veja – niekad nepaveja. Du bėga, du vẽja, niekad nepaveja. Du bėga, du vẽja, šeši šimtai švilpia. Du lekia, du vẽja, keturi tataluoja. Du bėga, du veja, vienas kelią rodo. Vienas bėga, vienas veja. Brolio žirgas nepavejamas. Aš bėgt, anas výties. Výties výties čigonus – i pasvijau. Paskui ją ant arklio vẽjas. Verčiau palaukt [mašinos],
nei výtis. Ans muni vẽjas, vẽja. Vìjos net su mašinele vagis. Anas bėgt, šunes výties. Tas vaikas bėga, o šuniokas vẽjas. Vejíestie vė ką greičiau! Výdavos tie kurkinai vaikus. Gaidys vẽjasi kap šuva žmogų – gali ir akis iškapot. Kad nebėgtai, i nesvýtų. Vienam padavė – kitas atimt vẽjas. Kiškis išbėgo, anas vijõs vijõs i nedavijo. Iš krūmo išlenda kokis žmogus: aš bėgt, jis výtis. Ji. mane výtis, suktis. Anie. nu kelio pasitraukė, paskuo davai výtiese. Tas nuo to mėšlo vežimo nulipęs valiai výtis. Vijaũs [chuliganą],
[tas] už kampo pasisukė ir pabėgo. Per daržais miškan kūriau, skrebai vẽjas, šaudo. Jei numirėlį lydint kas nors palikęs greitai vejasi, tai iš to kaimo mirs dar žmogus. Su skrynele po pažastimi nėrė per kiemą uždusęs, tartum kas vytųsi. Ir pirmieji gyventojai, pasirodę Lietuvoje, buvo laimikį besiveją medžiotojai. Eigiptiečiai, besivydami išėjusių pėdomis, juos užklupo stovyklose ant jūros kranto. Rudenį keitė žiema, jos purvinais pėdsakais vijosi pavasaris. Ką gi tau kenkė, kad vijausi laimę ir su kova tik pasiekdavau viską? Ir vijausi laimę, bėgdamas užuolanka, ir maniau – užbėgsiu laimei už akių. Tavo paveikslas visados paskui manę lyg šešėlis vejasi. Paskui – dienos vejasi dienas, o bažnytkaimio berniokai vejasi botagus: skubiai artėja laikas, kada reikės išeiti paskui gyvulius į lauką. Nespėjom išmūryt eilią akmenų, ir vanduo vẽjas. Edmundas, mano sūnus, nesìveja paskui butelį. Uždusau kai varlę vìjus. Výkis kaip ratas ratą, vis tiek nepavysi. Visi laimę vẽjas, ne visi prisiveja. Ko taip įsistrošijęs, a zuikys vijos? Vargas žmogų visur vẽjasi. Ažvis oršiau laukt ir výties. Sako, trys daiktai negeri: nėr blogiau laukt, výties ir prašyt. Seni žmonės sako: nereikia lėkt, bo ugnelė vẽjas (bėgsi nuo gaisro – gali ir paties namas sudegti) . Subinė paskui vẽjas. Bepigu nesivyti, kad bėga. Nesivyk dviejų: nei vieno nepagausi. Sugauk valandą, kap ateina, o nesivyk, kap išeina. Du bėga, du vẽjas, vienas kelią rodo. Du pirma bėga, o du paskun vìjasi ir niekap nedavija. Keturios žuvys viena kitą vejas, ale niekada nepasiveja. smarkiai plakti. Širdis vẽjas, tokia negeruma. lygintis kuo: Vẽjas [ūgiu] šitos mergaites mažoja. Visi jau mane vẽjas, ė aš dar vis tąsaus.

5. sekti kuo, remtis, laikytis: Jis veja madas. Į puikybę pasikeltie vieną valandėlę, tuštybes vytie, troškavimus lobių sektie. Savo senelių paprotį vijo. Kita. vẽjas paskui madą ir saũ gadina. Mada reikia sekti, bet ne vytis ją.

6. stengtis įgyti, siekti gauti: Ana rublį vẽja, žiūri kur uždirbt. Turtus vẽja vẽja visą amžių ana. Ne manas daiktas duot jumus [karūnas],
bet tiemus, kurie vẽja ir išžaidžia. Seniau vis ažu žemės výdavos, pinigelius sukrovinėdavo. Dabar visi pinigų vẽjasi. | Mergelė vẽjas tekėt del savo bernužėlio.

7. nešioti sniegą, pustyti: Kap sniegti ir vẽja, tai pusnys.
Diẽvo nevýk į mẽdį (į medžiùs, karklýnan) . geros padėties nepeik, be rimto pagrindo nesiskųsk: Parijęs, Diẽvo nevýk mediñ. Tik nevýk tu Diẽvą į medžiùs! – duona jau jam negardi, varlei. Nevýk Diẽvo mẽdin su rančiu, ba nesuprašysi ir su pyragu. Diẽvo medžiañ nevýkium: kaip dabar, gyvent geriau nebus. Nevýk Diẽvo mediñ, paskui neišprašysi. Nevýk Diẽvo karklýnan, valgyk, ką turi.
ir šuõ vẽjamas neĩtų.
į striõką výti. versti skubėti.
iš kriẽso výti daryti, kad netektų pusiausvyros: Nevýk gerą žmogų iš kriẽso.
kruopà kruõpos nèveja. Nebuvo kas valgo: būdavo, sėdi abiedot, tai viralas – kruopa kruopos neveja.
kuolù vẽjamas rambus: Tavo arklys kuolu vejamas.
žarnà vẽja žárną labai norisi valgyti: Kad noris valgyt, tai net žarna žarną veja.
antvýti, añtveja, antvìjo. vejant priartėti, privyti. .
apvýti, àpveja, apvìjo.

1. vejant apvaryti: Mano sesuo didesnė, apvìs ne rozą aplink gryčią. Būdavo, kad uždūks, tai apie Kėdainis ben tris kartus apìveja bėgte. Aplink trobą apsivìjo, bet nepavijo. Dar ne rozą, dar ne kitą aplink trobą apsivỹs, dar ne rozą, dar ne kitą man galvelę sudaužis.

2. aplenkti, pranokti: Jonas Antaną apsivìjo [pjaudamas šieną].
atvýti, àtveja, atvìjo.

1. atvaryti, atginti: Man paliko kumelę tokią nė šiam nė tam, ir pavargus jau te atvytà nuo Viešintų. Atvýta vanago višta net pamiškėn. Kapai netoli, tie šunys an tuos kapus i lekia, kad jie àtveja, kad drasko, o nieko nėr. Atvìs anas debesis [namo]. Jei vargs tvanais atvytų, mano meilę n’išgesytų.

2. priversti atvykti: Atvýk atgal, ką buvai nuvijęs. Kas tave atvìjo teip anksti? Jau tave turbūt paskutinis galas atvìjo naktį. Kiek šunų (vilkų) tave atvìjo (ažvijo) ?

3. nuvaryti šalin, nuvyti: Nemožna atvýt nuo karvės veršis. | Da gal ruskis prūsą atvỹs.

4. stengtis privyti, pasivyti: Jau, matyt, atsivìjo tie stribai tuos žmones. Su kirviu atsivìjo iki pusės kelio. Atsivìjo paskun šunį jo namump. Lekia griūdami [vaikai],
kad jau atsìveja pakaruoklis. Ka ji ėjo mišku toli ir pamatė – atsìveja ją šungalvis. Žiūrėk, sėdėdamas ant manęs, ar neatsivejas kas iš rytų pusės! Aš jį septynias mylias atsivijau, o nieko negalėjau padarytie! O štai iš paskos atsiveja ir Steputė, laužydama rankas, verždamasi prie motinos, klykdama ir aimanuodama. Antradienį Antasę palaidojom, – rodos, atsiveja Marcelės balsas.

5. ateiti, atbėgti paskui: Atsivìjo net iš kariuomenės ana jį – i apsiženijo. Nepaspėjo ateit Targonskienė, jau kokia boba atsvìjo (ir kita atėjo) . Gal jau ką pavogei, kad atsvìjo (sakoma, kai grįžus kas nors ateina iš paskos) . prasidėti, kilti: Mūsų padermė atsìveja nuo Trakų, iš rytų – sakydavo mano tėvas.

6. vairuojant atgabenti: Man atvìjo naują traktorių.
davýti, dàveja, davìjo.

1. privyti, priginti: Mes juos davýsme i aplenksme. Anas davìs tą žmogų ir jį pavežės. Kap davyti bernužėlis, kap atimti vainikėlis. Eina tep, kad šimtas velnių nedavýt. Ratas ratą vijo, niekaip nedavìjo. Du bėga, du vejas, kad davytų, tai prarytų. Eikit, aš jumi dasivýsiu. Sako, tu manę nedasvýsi. Aš jau jus dasivijaũ. Ir pakinkė [ponas] geriausį arklį výtis, mažum dasvỹs. Tokis greitas, kad neseka dasvýt. Vijos vijos, dasvijo in marias. Kaip suniko šunys, lig pat čia dasivijo.

2. susilyginti kuo: Tamošius davìjo su mokslu savo draugus ir pralenkė. Vėlyvi bus blogesni [linai],
jau tų nedavỹs. Ji dasvìjo brolį: jis trečiam ir ji trečiam [skyriuje]. Daro visa, kad tik užsienį dasvỹt. Tu mažas, tu jo nedasvýsi. ką dirbant privyti: Maža jūs su dalgėm mane dasvýsit?
įvýti, į̃veja, įvìjo. vejant priversti įeiti, įbėgti; įginti: Šuo įvìjo kiaulę į daržą. Veršį įvijaũ į sietuvą. In šiaudžiukų išbėga i vė atgalio iñveja, i tai kojas atšalo [vištos]. Katukas in medį invýtas kniaukia. Išsilaužiau sau rykštelę ir iškirtau sa žirgelį, ir invijau pulką mergų. Įvejamoji medžioklė. Invìjo gryčion nuo šieno miegot. Įvijo šaltis ir jį vidun. Jį į apatines įvijo (atšalus orui, apsimaunama daugiau kelnių) . Įvìjo į koją skausmą. Visus į risčią įvìjo (visi turėjo skubėti) . Ar šunes tave invìjo? Šuo neįvýtų jo į bažnyčią (niekada neina) . Te manę nei su šuniù neįvýtum. Kap iñsveju voverį medin, lipu lipu iš apačios ir pagaunu. Kur tos antys, gal kas į žvyryną kur įsivìjo – tik tokiam plačiam vandeny negal būt. Gal kur mulan ansivìjo, dumblan. Čia įsivìjęs ir patį velnią pagautai. Darbininkas laukininkas voveraitę gaudė, įsivijo į eglaitę, nusitraukė uodegaitę. Aš nusvysiu šilko lyną, insivysiu kampan vyrą, tai dar ir duosiu.
Diẽvą į mẽdį (mẽdin) įvýti išpeikti gerą padėtį: Negriešyk, be Dievą invysi medin. Anveĩ Diẽvą medžiañ, tai ir neišprašysi. Neinvýk Diẽvo medžiañ. Įvýsi Diẽvą medžiañ su botagu, neišprašysi nei su pyragu.
kìškį įvýti prigauti merginą, įtaisyti vaiką: Ėgi šitas bernas kìškį invìjo dukteriai. Su bernu pasvolio [jo],
nu i invìjo jai kìškį.
paanvýtis. vytis iš paskos: Anas surinko vaiską, paskun juosu ir paanvýtis.
išvýti, ìšveja, išvìjo.

1. priversti išeiti, išbėgti kuria nors linkme, išginti: Ìžveja visus vaikus laukan [žaisti]. Išvýkit katę oran, nepalikit nakčiai. Botagais ìšveja vaikai miškan [veršį],
i priryja.

2. priversti pasišalinti, išvaryti: Nevedoma (nežinia) , kap juosa išej [o],
ar jį iš ten išvìjo, ar anas pats. Va mano marti, jau manę tai ana neišvỹt. Sūnaus žmona ragana – išvìjo [vyro motiną]. Nei an galvą man, kad mane išvìs. Kupron, uodegon – ir išvìs [senį] tie vaikai! Vienas [vyras] numirė, kitą išvìjo, – neėmė šliūbo. Inlenda krautuvėn [moterys],
– kad tu jas išvytum̃. Ateis rusas – aš jo neišvýsiu, nei ateis lietuvys – neišvýsiu. Namą pasistatėm, rusas ižvijo, in vagoną invarė (ištrėmė) . Išvìjo žmones vienkiemiuos dalytis. Išvijo jaunikį, o piršliam arklį davė. Kab jis ateis, tai aš paimsiu šluotą ir išvýsiu. Šuniukas tas tuoj žąsis ìšveja iš daržo, aveles išvaro. Ìšveju ìšveju – i vė vištos miežiuose. Laksto ir laksto, darbo nežiūro – išvìs kap šunį. Inej [o] tę kas mano trobelėn ir nesekas išvýt. Nebijokita tų gaidžių, paimkita rykštę kokią ir išvýkita. O aš – išvytas iš namų kaip šuo paklydęs. Ką jūs pasakysite savo senelių ir prosenelių vėlėms, kurias jūs išvijote iš savo namų. Karalius užsigeidė neatbūtinai jį iš sodo išvytie. Dėl to iž rojaus išvytas ir ant vargų išstatytas. Ìšvijau, išvijaũ. Rusą ižvìjo, vokietys insišaudė, tą vė ižvìjo – vargas. Išvìjo iš daržo [lietus],
pradėjo lyt. Šieno vežimas ìšveja visus iš namų (visi skuba suvežti šieną) . Rubliai išvijo žmones gyvenvietė̃s. Matyt, ji. neįkaitina lig normos, kiek reikia, kad ligą tuoj išvytų̃, kaip man išvìjo nuo vieno karto pasikaitinimo. Arielka visas ligas ìšveja. Dabar visos dienos badus išvýsim. Pridėjus prie rankų stibinų, česnagas išvijo pasikartojantį drugį. Vaikai kap ir ižvytì: bėkit – varėm nuog žemės. Išejau kab ižvýtas (nieko iš namų negavęs) . Atvažiavo pusnuogis lyg išvýtas. Dabar bruknės kaip išvýtos: bruknienojų yr, bruknių nėr. Kai išvytà atalėkė in mus. Išvijo lyg kanapinis lašininį. Išvysi Dievą su botagu, nepriprašysi ir su pyragu. Išvijo pro duris, tai pro langą įlindo. Išvýk velnią pro aukštinį, įlįs pro langą. Ne tep lengva išvyt numirusį, o gyvą – da sunkiau. Ir paukštis, iš gūžtos išvytas, vis apie ją suka. Kur tu būsi bagotas, kad tu durnas: atejo namuos laimė, o tu išvijaĩ. Išsivìjo tą ženyką ir svotą, ba buvo ižgėrę. Išsivìjus visus vaikus boba, va.

3. pašalinti (iš darbo, mokyklos ar pan), išvaryti: Jį iš mokyklos išvìjo. Visoj apylinkėj buvo lietuvių mokytojas Bikelis – išvýt norėjo [lenkai]. Liūdni išvytojo profesoriaus garbintojų atsidūksėjimai. Išvijo iš darbo, ir eik, kur nori. Visus ūkininkus išvìjo iš žemės ūkio, dabar jau grįžkit.

4. vytis, giñtis pãskui: Šuva išsivìjo katę kieman ir ėmė draskyti. Išsivìjo net oran pasakyt, kad matė. Išsivìjo tą pijonyčią. Išsivìs do ana jį. paskui. Išsivijus [vyrams] vagis, visas kaimas tik ir kalbėjo apie pavogtus Pakšio arklius.
į pipìrų žẽmę išvýti; . nubausti. .
nuvýti, nùveja, nuvìjo.

1. vejant, genant priversti nueiti, nuginti, nuvaryti: Basa kiaules in Kamantinį [ežerą] per sniegelį nuvijaũ. Kur jis nusivìjo tuos ančiukus? Kad nusìveja [vilkai] laukan, cap – i papjauna kumelukelį.

2. nuginti, nuvaryti šalin: Nuvýk šunį laukan! Karvės net bliaudamos vilką nuvìjo. Nuvìjo [vaikus] nuo mūsų vyšnių. Vištos nùveja tuos mažiukus [viščiukus] nuo lovio – turì dabot. Nebrėka ta pelėda, pavargau, kol aš aną nùvijau. Iš javų, ka papjudai, tai nùveji stirnas dideles. Buvo daug riksmo ir triukšmo, bet pagaliau nelabąjį užpuoliką. pavyko nuvyti į mišką. Ateik, saulyte, su pyragu, nuvyk debesėlį su botagu. Nuvijo in Galdapę lenkus. Vieną bėdą nuveji, kita atbilda. Didelis vagis mažesnius nuveja. Atbėga ponaitis raudonom kelnelėm: nuvýkit vištas, šunų nebijau. Atbėgo nuogi basi, pagavo kikimiki, nuvijo kamantininkai. Musės nuo nosies negalì nusivýt.

3. nubėgti paskui, stengiantis priartėti: Šuo nusìveja kiškį per laukus. Tas kiaulis (šernas) nusvìjo šunį. Vijos vijos – nusvìjo ir toliau šitą spietį. Garsiai auksėdami, šunys per kaimą nusivijo lapę. Tos angys mislio [jo],
kad tai jų vainikas ir nusivijo paskui tą ryšiuką. Jis vijęs kai padūkęs, rasi ik svieto krašto nusivìjęs [draugus].

4. vejantis nuvykti (paskui): Paskui berną nusvìjo net Sibiriun. | Mama mano džiova mirė, ir tėtė paskui mamą nusivìjo. Nesivyk, kad laidoja numirėlį, greit ir pats nusivysi.

5. pašalinti, panaikinti būklę, būseną, nuvaryti: Na ką, badą jau nuvijai, kad nebevalgai? Tai va, alkį jau nuvijaũ. Valgyk išgėręs, kartumą nuvýsi. Kelis kartus bandė nuvyti nuo savęs miegą, bet galų gale užmigo ant tos pačios senelės kanapos. Kiek valgė, kiek ne – bet tik norą nuvìjo. Leisk jį pasilakstyt: tegu jis tą norą nuvìs ir daugiau nebelįs tau į akis. Ir išėjo mergelė su paukštužėliais pakalbėtų, nuo jaunos širdelės liūdesį nuvytų. Norėdamas nuvyti šią mintį, keistą viziją, jisai net ranka perbraukė atskleistus klasės žurnalo puslapius. O kad jau visą apmaudą ant jos nuvijo, tada tolyn jau gražiai gyveno. Ji an savo vyro piktumą nuvìjo. Su kuom supyko, in ko zlastį nùveja. Valandėlę, širdį nuvydamas, Joškus dar neva barėsi, bet pagaliau ir jis sutiko su Mauškaus žodžiais. Orų jo veidą amžis raukais pamargino, laikas nudažė plaukus baltai ir nuo veido nuvijo skaistumą. Negaliu miego nusivýt, miegu ir miegu. Nuolat sergu, negaliu ligų nusivýt nuo savęs. Susėdo jie už stalo, pasipjaustė lašinių, užbėrė pipirais ir nusivijo alkį nuo savęs.

6. vejant labai nuvarginti, nuvaryti: Bene iš šliūbo važiavai, kad arklį tep nuvijaĩ? nusilpninti: Kas gi iš mūsų šiandien nenuvýtas?
kìškį nuvýti prigauti merginą, įtaisyti vaiką: Anas tik kiškį nuvìjo dukteriai, ir visa.
pavýti, pàveja (pàvija;), pavìjo.

1. vejantis susilyginti: Jodamas paveju. Nenusekamas, nepasiekiamas, nepavijamas. Jok risčia, kad pavýtum juosius. Vyties vyties [ėmė] i pavìjo. Vijo ir nepavìjo. Mato, kad pavỹs, ir pabėgo. Tokia sprauni, kaip aš tave pavýsiu. Nepàveju aš jos, koks te ejimas man su juo. Vyti gal nepàveja stirnos [vilkas]. Zuikis greitesnis buvo – šuva vijos vijos ir nepavìjo. Mes turėjom arklį, tai dviratį pàveji, būdavo. Ineina kieman [elgeta],
kulzuoja, o už kiemo su šunim nepavýsi. Ka spiečius eina, tu nė su arkliu nepavýsi. Jos da nė raitas nepavýtum. Manęs i velnias raitas nepavýt. Mama aštuoniasdešimt penkius metus turėjo, bet pavýk tu ją kad nori. Kai kada pavýdavo ir [v] andeniu apipildavo [per Užgavėnes]. Kai tik oran, eina, neria [vištos],
nei jų pavýsi, nei rasi. Atleidi lenciūgą, tai nebegali pavýt tos karvaitės. Kad duodu pradalgę, tai tuoj [visus] pàveju, iš paskos tuoj pàveju ir pralenkiu. Suriši pėdą ir greit bėgi, kad tavęs kita delgė nepavýtų, jeigu dujuos pjauna. Jis žino, kad laukinis turi geras kojas ir ne visad jį. pavysi. Jūs gi ir lekiat lyg akis išdegę: nei prisišaukti, nei pavyti negali! Ją pavydavo ir pralenkdavo grįžtą iš turgaus važiuoti ir pėsti. Dešimtą dieną mus pastebėjo du piratų laivai, ėmė vytis ir netrukus pavijo. Laivas įplaukęs į tą ugninį taką, rodosi, norėjo pavyti saulę. Žinoma, kaip žvėris žmogaus pėdas suuodžia, jis pėdom vyt vyt ir pavijo. Oi tu bite, bite, bite, saldi tavo uodegytė, kad pavytáu, palaižytau. Vyte pavysiu, ginte paginsiu, Dievas tikt žino, ar aš sugrįšiu. Tai ir pavijo savą seselę pas žaliąją girelę. Žmogus ant kalno paėjėjo, o jo norai jau už trečio kalno nuriedėjo: pavyk juos žmogus, jei gali! Aš troškau vien džiaugsmą pavyti pasauliui ir sau. Nemožna pavýt nė jo kalbos: kalba kalba bala žino ką. Be kunigo nepalaidosi, o kunigo mūsų pavýt neina (mažai būna namie) . O gilybė bagotystės ir išminties ir pažinties Dievo: kaipo neištiriami yra sūdai jo ir nepavijami keliai jo. O teip neieškodami dvariškai aukštų o nepavejamų̃ slaptų Dievo. Ansai amžinasis ir nemirštąsis Viešpatis, ansai aukščiausias ir nepavejamasis. Greitas, kad šuo atbulas pavytų. Iš Vaivadiškių risčiom, kiškį pavýtum, kaip bėgau. Naujo gyvenimo nepavýt, vėlu. Neką ir parvažiavęs aš tenai pavýsiu (nėra ko skubėti namo) . Ale kai litai buvo, tai su kojom nepavejamì (sunkiai uždirbami) . Pavasarį dieną sugaiši, tai rudenį savaitę nepavýsi. Skysta sriuba, makaronai vienas kito nepàveja. Du kiškiu vaikysi, nei vieno nepavýsi. Kartais ir karvė kiškį paveja. Ratas tekinį vijo, o niekad nepavìjo. Ratas ratą vytų vytų, kad pavýtų – sudraskytų. Nuo mužiko pabėgo, pono nepavijo. Iš piemenės išbėgus, o mergaitės da nepavìjus. Iš mažo išbėgęs, didžio nepavìjęs. Didžių nepavijom, mažų išbėgom. Prasčiokus palikai, o ponų nepavijai. Iš šiaudų išėjęs, o šieno nepavijęs. Mūsų linai iš mažų išbėgo, bet didžio nepavijo. Ir aitvaro kojom jo nepavysi. Pirmiaus pašokęs suklysi, atsilikęs nepavysi. Nieko nepadarysi, pėsčias raito nepavysi. Terbą palikai, maišiuko nepavijaĩ: ant mažo nenorėjai, didelio nepavijaĩ. Rankos burnos nepàveja, ką anas gali turėt. Akyse – piestu šoksta, už akių – varlės nepaveja. Vienas kitą paveja ir pavijęs pralenkia. Su sparnais, o nelaksto, be kojų, bet nepavýsi. Turi sparnus, bet nelekia, neturi kojų, bet nepavysi. Du bėga, du veja ir niekad nepàveja. Tėvo juosta nesujuosiama, močios skrynia nepakeliama, brolio žirgas nepavejamas. Ko negalim pavyt?. Kad kokiõs, aš taũ da pasvýsiu. Iš namų mane pasivìjo, tai parsivežė. Gal da pasvýsiu bobas, nebus nuobodu visom eit. Kai spiečius nueina, pasìveji, pasiimi, i niekas neužgins. Tegul tau kojas pasuka, jau aš tavę nepasvýsiu! Pasveĩ (pasivyk) an tą ir eiste. To. stiproko būta, katras. pasìveja, iš to išsineria i vė bėga. Gūrinant toliau, mūsų būrelį pasivijo itin keista žmogysta. Pasivijęs didį Šarūno pulką, paporino, pasakė gūdžią naujienėlę. Jis mane buvo pasivijęs su pradalgiu ir varėsi prieky. Skubėkim dirbt, vakaras pasivỹs. O senai dienai naujas rytas tiesia ranką – nei pasivyt, nei suturėt jau jų netenka. Du bėga, du veja – niekados nepasiveja. Penkios sesiulės viena kitos nepasiveja.

2. pavaryti šalin, nuvaryti, paginti: Ar ją. pavìjo, ar ką – radom negyvą. Vilkas ažkart kukelę suėdė, kuodelį suplėšė, verpstelę sulaužė, ir vėl pavijo tą mergą. Svirplys pamatė, ūsus pastatė, namo vaitą pavijo. Tokius melagius reikia su šluota nuo angos pavyti! | Daugiau dėl blogos nuotaikos, o ne iš reikalo, keturis studentus jis pavijo nepasirašęs įskaitos.
pavytinaĩ. pašalinti (iš darbo), atleisti, išvaryti: Jau daug pavìjo nuo tarnysčių.

3. susilyginti, prilygti: Aš jų nepàveju: ir iš kur jie kabina to pinigo! Tu jau jo nepavýsi, baikia, kad, atrodo, tu razumnas – anas do razumnesnis. Ale man labai gerai sekės [mokintis],
tai aš ir pavýdavau ir aplenkdavau. [Mokiniams per atostogas] reikia pavyti, kame buvo atsilikę. Tais pagyrimais ant iškalbos pàveja Demosteną ir Ciceroną. Lenkų pavyti mes tuo tarpu neišsigalėsime, nes neturime taip turtingos, kaip jų, visuomenės. Skubiai, rūpiai, nuoširdžiai dirbo ir pavijo pirmuosius darbinykus, išlenkė juos. Nepavýsi viso svieto. susilyginti didumu: Jau tas mažiukas [ančiukas] pavỹs tuos, jau beveik nesiskiria. Daugelį smulkesnių dvarelių pasivijo ir pralenkė stambesniųjų ūkininkų sodybos.

4. pasigviešti, pasigodėti: An ko tu pasvijaĩ, ma [no] bernužėli: ar an turtelių, ar an skrynelių, ar an mano rūtelių.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'paanvytis' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2009 - 2019 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Žemėlapis