x
nusmilkti
.
smil̃kti, -sta, -o.
1. pamažu be liepsnos degti, rusenti: Žali medžiai smil̃ksta, kad nedega. Malkos vos ne vos krosny [je] smil̃ksta. Smil̃ko smil̃ko ir užsiliepsnojo. Kodėl čia tiek daug dūmų? Pažiūrėk, gal nedėgulis smil̃ksta. Uždegiojau kelmus, teip ir smil̃ksta trečia diena. Šlapios durpos gerai nedega, tik smil̃ksta. Ugnelė nekurstoma tik ką smil̃ksta. Tavo širdyje tėvo tikėjimas tebesmilksta. Kad arielka galvoj smilksta, ilgai jam ten neprailgsta karčemoj!
2. degant leisti dūmus, rūkti: Jau tas pečius visai sugedo: kai tik pakuri, tai tuoj ir smil̃ksta. Pečių ka buvo padirbęs, buvo toks smil̃kstąs. Įtrauk lempelės knatą, bo par daug jau smil̃ksta. Balana užgeso ir dabar smil̃ksta. Šileikio dantyse smilko pypkė. Kiekviena žolelė skleisdavo malonų kvapą, ir visa stepė smilkdavo kvepalais. Melsvais rūkais smilksta kadagių viršūnės. sklisti, veržtis. Šiaudai degdami tratėjo, o dūmai pradėjo po biskį smilkti par tą vietą, kur buvo vagių lendama. Išvydo dūmus smil̃kstant. Pro praviras priemenėlės duris smilko dūmai.
3. būti dūmuose, pilnoje dūmų patalpoje: Smil̃k smil̃k dūmuose – ir akių gali netekti. Žmonės smilksta mažose dūminėse pirktelėse. Mes visą naktį smil̃kom dūmuose ir dulkėse. būti pilnam dūmų, smalkių: Dideli ponai: tura lempas cilindrines, o mūso – smil̃kstanti troba. Pirtis smil̃ksta (garų, smalkių atsiranda). Ji atvažiuoja smil̃kstančiu šilu.
4. garuoti: Atitirpsta žemė ir pradeda smilkti šiltu garu. Žemė smil̃ksta pavasarį, t. y. garą leidžia iš savęs.
5. dulkėti: Kelias smil̃ksta.
6. smulkiai lyti, dulkti: Koks čia lytus – tik smilksta par laukus.
7. sklisti. Iš po storų skujų apkloto smilko drėgnos žemės kvapas. Vantų kvapas smilko į šalis.
8. prastai, vargingai gyventi: Vienas gyvena, ė kitas smil̃ksta. Smilkstì smilkstì žmogelis visą gyvenimą ir nieko gera nematai. Koks te gyvenimas – smil̃ksta bet tiktai. Gyvas į žemę nelįsi – smilkstì sau žmogus, ir tiek. Senatvėj sunku vienai smil̃kt. Smilkstù, vaikeliai, ir gana, smerties tik laukiu, daugiau nieko. Išej [o] žentuosna ir smil̃ksta nei šiap, nei tep. Visą jaunystę smilkaũ be geresnio drabužėlio. Jeigu bėdų nebus didesnių, tai da smil̃kt gali. Smilkstì i smilkstì žmogus, jokios nėra ramumos. Smil̃kstam po truputį, ir gana. Koks ten jos be gyvenimas – smilksta kaip ta ugnelė, ir tiek. A, smilksta kaip žalias nedegąs. Smil̃ksta kai uodas arklio uodegoj. niekur neišeinant nuobodžiai gyventi: Na, kad tu par dienų dienas ir smilkstì numūs. Ji smilksta pirkelėje per kiauras dienas ir nežino, kas pasaulyje darosi. baigti amžių, merdėti: Jau laikas eit pas Abraomą, o vis da smil̃ksta smil̃ksta. Smilko ji lėtai ir ilgai.
9. gožiamam augti į aukštumą, stilbti: Smilksta medžiai, t. y. auga į aukštumą ir į tęvumą. Smalkos miškas smilksta, t. y. tankiai auga.
10. greitai bėgti, lėkti, rūkti, dumti: Pametus gražias giesmeles, smilko par tamsias gireles. Smilksta velniūkščiai keliu. Praėjo Žolinė, ir tuoj ėmė smilkti į kleboniją Kikildžių Juozapėlis. Paimsiu diržą – smil̃kste lauku.
apsmil̃kti.
1. aprūkti: Kūrenam smaliokais – visos sienos apsmil̃ko, puišinos. Apsmil̃ko lempos stiklas. Labai apsmil̃ks puodas nuo dūmų. Mato abu savo senukus – dūmais apsmilkusius, pasenusius vargšelius.
2. apgruzdėti: Matyt, drėgnos malkos: apsmil̃ko tik ir užgeso.
3. apsvaigti: Nežinau, kas man pasdarė, tik apsmilkau ir griuvau ant žemės. Išmauna butelį rašalo (prasto vyno) ir būna toks apsmil̃kęs.
atsmil̃kti. greitai atlėkti, atidumti: Kas te atsmil̃ksta? Jau atsmil̃ksta mašina.
įsmil̃kti.
1. pradėti smarkiai smilkti, rūkti: Įsismil̃ko sužerti židinėn angliai.
2. įdegti, patamsėti (nuo saulės): Vienas greitai nuo saulės įsmil̃ksta, kitas par ilgą laiką.
3. įjuosti: Baltiniai įsmil̃kę, reikia skalbt.
4. įsigerti, įkaušti: Jis buvo gerokai įsmilkęs.
išsmil̃kti.
1. smilkstant išdegti: Atlėkė vilkas, jam uodega išsmil̃kus.
2. išgyventi prismilkusioje patalpoje: Kad tik per žiemą išsmil̃ktum, pavasarį pasimūrytum naują pečių.
3. greit pasišalinti, išdumti: Žmonės ėmė skirstytis į namus. Pirmasis išsmilko Dundulis. Visi su viena diena išsmil̃ko.
4. išnykti: Galvos svaigulys išsmilko.
nusmil̃kti.
1. aprūkti: Visi iki vieno buvo paišini ir nusmilkę, lyg iš jaujos grįžę po linų mynės. Lubos nusmil̃ko nuo dūmų.
2. greitai nubėgti, nulėkti, nudumti: Tas tai nusmil̃ko tolyn, o mes nesmilkom. Kiškis, pasibaidęs žmonių, par krūmus nusmil̃ko tiktais. Abudu dviračiais nusmilko į Graudėnus.
pasmil̃kti.
1. kiek aprūkti, apsmilkti: Pasmil̃ko lempos stiklas.
2. apdegti, apskrusti: Atbėgo vilkas, jam uodega pasmilkus.
3. parūkti. Dūmelis tik pasmilko viršum katilo, ir nebėr žmogaus.
4. pasklisti. Iš miško vėl pasmilks šienapjūtės laužų kvapai.
5. nuskursti, nusistelbti: Pasmil̃ko rasodas.
prasmil̃kti.
1. kurį laiką smilkti: Visą naktį prasmil̃ko lempelė.
2. vargingai pragyventi: Iš tokio uždarbio led ne led prasmilkstì žmogus. Ar gerai pragyvensi, ar teip prasmilksì – vis tiek mirsi. Per žiemą galėtum ir pas mus prasmil̃kt. Metus antrus nieko prasmil̃kt ir su išaugtiniais kailiniais.
3. greit pralėkti: Reaktyvinis viršum miško prasmil̃ko kaip žaibas.
prismil̃kti.
1. prirūkti: Gryčia dūmų prismil̃ko. Prismil̃ko gryčia – anksti krosnį uždarėte. Pirmu skaloms deginom, prismil̃kusi būs troba.
2. prisikabinti, prisikarti: Ogi čia, prismil̃ko – nebeatsitrauks! Kad prismil̃ksta, nebegali ir atsikratyt.
Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'nusmilkti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.
Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasSapnininkasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2024 www.zodynas.lt