Terminas „mirgla“ – tai lietuviškas žodis, reiškiantis labai smulkų, tirštą rūką, ūką arba dulkių debesį, kuris trukdo matyti. Dažnai vartojamas apibūdinti miglai, dulkių ar dūmų sankaupai, kurių negalima aiškiai įžiūrėti.
Pavyzdžiai:
1. Gamtoje: „Kalnuose krito tanki mirgla, ir kelias tapo beveik nematomas.“
2. Perkeltine prasme: „Jo atsiminimuose liko tik mirgla praeities.“
3. Dulkių kontekste: „Saulegražų lauke pūtęs vėjas pakėlė sausų žemių mirglą.“
Trumpai: Mirgla – tirštas, nepermatomas rūkas ar dulkių debesis, apsunkinantis matomumą; gali būti ir vaizdinė prasmė.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.