lenkinys

Lenkinys – tai kalbos kūrinio (dažniausiai eilėraščio) eilutės pabaiga, kuri skamba panašiai į kitos eilutės pabaigą (rimas), bet nėra tikslus rimas. Tai balsių ar skiemenų menkas atitikimas, nevisiškai atitinkantis rimuotės taisykles.

Pavyzdžiai:
1. "Vakar – švarus, šiandien – drum̃štas" – garsai -as ir -tas skamba panašiai, bet nėra tobulas rimas.
2. "Lauke – šaltas, name – šilta" – -tas ir -lta sudaro lenkinį.
3. Eilėraštyje:
"Saulė grįžta, diena truñksta,
Vėjas švilpia, debesis duñksta" – truñksta ir duñksta yra lenkinys (skiriasi tik pirmosios priebalsės).

Lenkinys dažnai naudojamas siekiant natūralumo, skambesio ar švelnaus ritmo, ypač liaudies dainose ar modernioje poezijoje.

Įrašas
Paaiškinimas	Lenkinys – tai kalbos kūrinio (dažniausiai eilėraščio) eilutės pabaiga, kuri skamba panašiai į kitos eilutės pabaigą (rimas), bet nėra tikslus rimas. Tai balsių ar skiemenų menkas atitikimas, nevisiškai atitinkantis rimuotės taisykles. Pavyzdžiai: 1. "Vakar – švarus, šiandien – drum̃štas" – garsai -as ir -tas skamba panašiai, bet nėra tobulas rimas. 2. "Lauke – šaltas, name – šilta" – -tas ir -lta sudaro lenkinį. 3. Eilėraštyje: "Saulė grįžta, diena truñksta, Vėjas švilpia, debesis duñksta" – truñksta ir duñksta yra lenkinys (skiriasi tik pirmosios priebalsės). Lenkinys dažnai naudojamas siekiant natūralumo, skambesio ar švelnaus ritmo, ypač liaudies dainose ar modernioje poezijoje.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.