kvailiúoti, -iúoja, -iãvo. kvailioti:
1. Jis susirgo, kvailiuoti pradėjo.
2. Žmogus pradėjo kvailiuoti, apsimesti bepročiu. Zubrickas kvailiavo, gėrė, vėlai grįžo, girtų draugų prisivesdavo. Jis ir spardėsi, ir rėkė, ir kvailiavo. Pasakyk žmonėms, kad jie liautųsi kvailiavę.
atkvailiúoti. atvykti kaip kvailam: Buvo jis ir mūsų Marės piršlėm atkvailiavęs, vis ieškodamas tūkstančių kraičio.
pakvailiúoti. išeiti iš proto, pakvailti: Bet kai grįždamas pirmą vilkšną iš bankelio išvilko, tai ko tik ko tik nepakvailiavo.
prakvailiúoti. praūžti, pragerti: Pelnės pelnės vargšelis ir per vieną valandą viską prakvailiavo.
sukvailiúoti. sukvailioti 1: Sukvailiavo ar ką? – sumurmėjo kareiviai.
užsikvailiúoti. apkvailti. .
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.