kū́tkailis. kùtkailis.
1. avikailio atkarpa, atraiža: Kū́tkailių neišmėtyk – būs kailiniams lopai. Suieškok kū́tkailio šmotą – sulopysiu tau kailinius. Tų kū́tkailių pilna troba prisišnerpštė. Tavo kailiniai tik kū́tkailiam betinka. Pasiimk tą kùtkailį: būs pridurti. Nenumesk nė tų kū́tkailių, gal susigadyti kumet nors.
2. avikailis: Šį rudenį pjovėm daug avių, reiks duoti į garbarnę kū́tkailius išdirbti. išplikęs avikailis: Kū́tkailiai paliekta kū́tkailiais – nebetura jokios šilumos. Kepurėlę turiu dailią, siūtą iš seno kūtkailio. Jau niekas iš tokių lupačių kūtkailių nebeišeis, nebent naginėms įklotai. Iš tokių sukandėjusių kū́tkailių pasiuvo tus kailinius, vėjai ir lando par kiaurynes.
3. susivėlėlis, ištižėlis, kūtvėla: Eik sau, prasidėsu su tuo kūtkailiu durnavotis aš! netikęs gyvulys: Čia ne veršis, ale kū́tkailis.
į kū́tkailį gáuti būti sumuštam: Ko šėlstat, vaikai, must norat į kūtkailį gaut!
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.