kniugždė́ti, kniùgžda, -ė́jo.
1. rengtis pradėti verkti. knigždėti: Vaikas pradeda kniugždė́ti, reikia pervystyt. Eik supt vaiko, mat kniugžda – nubus. Kniugžda vaikelis, negerai paguldytas. Vaikas jau kniugžda, pradės ūkt. Nepykšy: vaikas jau kniùgžda – pabus. Mažas vaikas (prieš rėkimą) kniùgžda. Kūdikis kniùgžda, kniurna, verkia. Vaiką supk – kniùgžda, pradeda niurnėt.
2. šnarėti, čežėti: Bitės avilyje kniùgžda. Vėžiai kniùgžda. Šienas kniugždėjo [einant].
3. knibždėti: Aš pakeliu lentą – pelės tik kniùgžda kniùgžda. Maži paukščiukai, kurių lizdais šakos kniugždėte kniugždėjo, dabar lekioja aplinkui ir taip graudžiai čypia. Miškai tuomet buvo ne tokie, kaip dabar – dar ir žvėrimis kniugždėjo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.