.
klepkà (klepka).
1. statinės ar medinio kibiro lentelė, šulas: Medinio viedro ar ceberio arba duonkubilio šoninės dalys vadinasi klepkos. Ceberio tik klepkos stovi kampan – lankai nulekiojo. Kubilo klẽpkos išbyrėjo. Su pucu (tokiu kirviu) klepkàs ąžuolines tašo. Jau perdžiūvo bačka, net klepkos prasiskyrė. Prisdariau klepkų: galėsiu padaryt staunyčią (statinę) . Iš šitų klepkų dar galima geras kubilas sustatyt.
2. rąstagalys: Visą mišką į klepkas sukirto.
3. palto užpakalyje diržas, velkė, skląstis.
4. palto, švarko atlapas: Jo didelės žipono klepkos.
dviejų̃ klepkų̃ trū́ksta labai kvailas: Tau, mergaite, tai jau dviejų̃ klepkų̃ trū́ksta.
iš klepkõs iššókti neprotingai ką pasakyti ar padaryti: Kad ir Antanas, būd [av] o, iššókdavo iš klepkõs.
vienõs klepkõs trū́ksta kvailas: Šitam trūksta vienos klepkos. Jam trūksta galvon vienos klepkos.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.