kleicorius

Kleicorius – tai kalbinis klaidų žodis, neteisingai suformuotas iš dviejų žodžių: kleista (nuo veiksmažodžio „kleisti“ – plisti, sklisti) ir korius (iš lot. chorus – choras).
Naudojamas šnekamojoje kalboje arba žargonuose, dažniausiai reiškiant nemalonų, triukšmingą minios ar žmonių sambūrį, pvz., šurmulį, chaotišką būrį.

Pavyzdžiai:
1. Ką čia per kleicorius susirinkęs? – apie triukšmingą žmonių grupę.
2. Užuvažiavus koncertui, gatvėje prasidėjo kleicorius. – apie chaotišką minios judėjimą/šurmulį.
3. Kiekvieną rytą prie parduotuvių – tas pats kleicorius. – apie susibūrusius žmones (pvz., eilėse).

Pastaba: Žodis nėra norminės literatūrinės kalbos dalis, dažniausiai vartojamas ironiškai arba regioniniuose dialoguose.

Įrašas
Paaiškinimas	Kleicorius – tai kalbinis klaidų žodis, neteisingai suformuotas iš dviejų žodžių: kleista (nuo veiksmažodžio „kleisti“ – plisti, sklisti) ir korius (iš lot. chorus – choras). Naudojamas šnekamojoje kalboje arba žargonuose, dažniausiai reiškiant nemalonų, triukšmingą minios ar žmonių sambūrį, pvz., šurmulį, chaotišką būrį. Pavyzdžiai: 1. Ką čia per kleicorius susirinkęs? – apie triukšmingą žmonių grupę. 2. Užuvažiavus koncertui, gatvėje prasidėjo kleicorius. – apie chaotišką minios judėjimą/šurmulį. 3. Kiekvieną rytą prie parduotuvių – tas pats kleicorius. – apie susibūrusius žmones (pvz., eilėse). Pastaba: Žodis nėra norminės literatūrinės kalbos dalis, dažniausiai vartojamas ironiškai arba regioniniuose dialoguose.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.