kenoti
Kenoti – tai kenotikė (angl. kenotic theology) dalis, teologinė sąvoka, kuri reiškia Dievo savęs ištuštinimą arba susivaldymo atsisakymą per Jėzaus Kristaus žmogiškąją prigimtį. Pagrindas – Filipiečiams 2:7, kur rašoma, kad Kristus „ištuštino save“ (gr. _ekenōsen_), pasidarydamas žmogumi.
Pagrindinė mintis:
Dieviška šlovė ir galia buvo savanoriškai apribota, kad Kristus taptų žmogumi ir išgelbėtų žmones.
Pavyzdžiai:
1. Krikščionių teologijoje – Jėzus, būdamas Dievu, atsisakė naudotis visagale žemiškame gyvenime (pvz., priklausė nuo miego, maisto, kančios).
2. Tarpžmoniniuose santykiuose – kaip kenotikos etikos pavyzdys: tarnavimas kitiems, pasiaukojimas, valdžios atsisakymas dėl meilės (pvz., tėvų aukojimasis dėl vaikų).
3. Menų ir literatūroje – veikėjas, kuris atsisako savo padėties ar jėgos, kad išgelbėtų kitus (pvz., Aslanas „Narnijos kronikose“).
Trumpai: Kenoti – savanoriškas ištuštinimas (aukos, susivaldymo atsisakymas) dėl meilės ar tarnavimo tikslų.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.