žliõburti, -a (-ia), -o.
1. ėsti: Arkliai pelus žliõbura.
2. pamažu kramtyti, vatuloti, žlebsėti: Ką ten taip ilgai žliõburai, a kieta meisa? Ans vis žliõburdamas vaikščio [ja],
t. y. valgydamas sūrį. Ligonis žliobura, t. y. ėda kaip ne savo dantimis, nenoromis. Ką tu čia žliõburi apsižiojęs. Žliõburau žliõburau, kokia bjauri meisa, kieta, ir išspjoviau. Kad dantų nebturi, tada žliõburi, be dantų žliõburi. Nežliõburk čia mun pri ausies. Žliõbura kaip utis šieną. Susirinkome keletas bobelių ir ūtarojam sau, žlioburame vėdarus. Arbatos lapus [Abisinijoje] vien burnoje žliobura.
įžliõburti. vargiai sukramtyti, įkąsti: Aš neįžliõburu tą sūrį, dantų nebturiu.
nužliõburti. ėdant apseilėti: Karvė nužliõburo duoną.
pažliõburti. vargiai, vatulojant sukramtyti: Jau pažliõburai, a migsi pokaičio?
prižliõburti. vargiai, vatulojant privalgyti: Teip žliõburdamas greit neprižliõbursi.
sužliõburti. pamažu kramtant, vatulojant suvalgyti: Ans sūrį nebsužliõbura. Kam tu ir imi tą sūrį, jug ne sužliõbursi, ne ką.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.