įžįsti

žį́sti, žìnda (žìndi, žindžia), žìndo.

1. čiulpti pieną (iš krūties, spenio) . Išalkęs [kūdikis] žìnda tik žìnda. Kūdikis žindąs, žindamas. Žindąs kūdikis. Pirmas amžiaus tarpsnis yra pirmieji, vadinami žindamieji, metai. Vaikas dabar žìnda cicką. Kad aną. jau misliji atimti (nebemaitinti krūtimi) , tu mėnesį jau duok mažiau žį́sti. Vaikas nori žį́st. Maži vaikai žìndo, būdavau kaip kaladė (gražiai atrodžiau) . Krūtį davė žį́st kairę, [vaikas] kairiarankis. Anas žìnda cicę, dar mažas. Žįsdamas krūtį kūdikis visuomet gauna švarų, šviežią, šiltą valgį. Kap aš buvau mažutukas, žìndau papą kap katukas. Veršis žìnda spenius karvės. Veršis žìnda karvės papą. Reikia milžt karvę tik iš vienos pusės, o kitą pusę tegu jisai. žìnda. O ėryčiai su paršiukais žį́sdami spardos. Vieni guli, kiti žìnda, vieni guli, kiti žìnda, tai duoda ir duoda avelę keturi gėriukai. Vienas [ėriukas] žìnda, kiek tik nora, o jei kitas prieita, ant nosės pakabina i meta šalin, neprisiema, i gana. Jis. žį́stų, ale mas nenoriam – paskui ilgias veršiuko karvė. Paršiukas tik atsiranda – i žìnda; veršiuką i pristūmei prie tešmens – i žìnda. Teliukas žį́sdamas gerai išmuša tešmenį. Dar tas jaučiokas tebežìnda. Kiaulė atsigula ant šono, išverčia pilvą in viršų ir jie. prieina žį́st. Teliokai išsirado pieną iš karvių žį́st. Kumelė yr žìndanti. Vienas [ėriukas] už vienos kakos, kitas už kitos – ir žìnda abu. Du speniai gi avelės, o ką gi anas. žį̃s? Dar žìnda teliukas, reikia junkyt gert. Jokūbas dovanojo Ezavui tris dešimtis žindamų verbliūdų. | Bėda jumus, kurie tiktai žindat pieną nuog avių mano, o dreskiat vilną nuog gardo mano. Pagirtas žyvatas, kursai tave nešiojo, ir kreklai, kuriuos žindai. Kursai visus peni, kreklus mergos žinda. Pagirtas žyvatas, kurysai tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai. Tada kalbėjo jo sesuo dukteriai pharao, ar eimi, ir atvadinu ebrajiškų moterį vieną, žindamą, idant ji tau tą bernelį žindytų. Tu avinėlio nevirk, kolei yra bežindąs (prieg pieno augyvės). Glaudus veršelis tankiai dvi žinda karvi. Pakarniasis veršis dvi karves žìnda, o sragiasis – nė vienos. Pakarnas telias dvi momas žìnda, o upartas – nė vienos. Ir tu kaip žìndama utėlė (labai liesas) . Žindama avis sukūsta. Miksi kap teliukas nežìndęs, kai tik ką paskolint reikia. Ar seniai papą žindai, ko jau niurzgi?! Eina kap kalę žìndus. Murzinas kaip paršiukas, kiaulę žindęs. Murzina kaip paršiuką žìndus. Tokių karvių yr, ka žìndas pati. Pasižiūriam – mūsų karvutė, pasikėlus koją, žìndas. Pradėjo žį́sties [karvės] pačiais bergždumo metais, bergždinių bergždinės. | Teliukai žìndasi. Paršai kap pašėlę žindasi, nieko padaryt negaliu. čiulpti kieno pieną, maitintis kieno pienu: Ana gi žindamà. Žìndamai bobai reikėdavo šuniukai pono žindyt. Žindama patelė. Paršiukai kiaulę žìnda. Yr tokios veislės, geros veislės, gera karvė, bet žìnda savì. Lapukas žìnda lapę inlindęs. Karvė tokia buvo durna, galėjo [ją] kiaulė žį́st. Žìndama kiaulė geriau reikia pašert. Žìndama kumelė. Žìnda do katę, ką tę ana. peles pagaus. Vienas [veršelis] karvę žìndo – gražus, kitas blogesnis – penėtas. Atėjau laidyt, jau žį́sta karvė telioko. | [Rupūžės] ir pieną geria, karves žìnda. Rupūžė tep pačia negera – karvę žìnda. Tatai yra žįskite ižg kreklų bažnyčios, motinos jūsų, neįžagtą mokslą ižganymo. Jiems reik malonės Pono Jėzaus norėti ir trokšti, ir tos nei žįste žįsti, lyg kaip naujai gimusieji kūdikeliai. Skaitymas piktų knygelių ir gazetų, iš kurių žinda nedoras taisykles. siurbti: Kad dančiai sveikūs, žį́st, kur kraujas teka, kap gyvatė inkerta, ir spjaudyt. Tegu baigia tą kraują žį́st [uodas]. Anos. kraujo žį́sta. Žìnda tuos kvietkelius – tęnai kruopelę medaus yra. Ir padarė, jog žindo medų iš uolės ir alyvą iš titnago uolės. | Karalaitė silpna, ta varlė po grindim ją žìnda. Visi kraują mūsų žìnda – ir žūkai, ir žmoniai. Joja ponybė raita ant lietuvių, žind ji sveikatą žmogaus paskutinę. | Man sūnus baigia nervus žį́st. čiulpti: Duonikės į skudurą įriš, kamštį įdavė, i žìndom. Paims skarmalą retą, duonos su cukru sukąsnos, įduos ir žį́s tas vaikas par dieną. Mama sukąsno [ja] duonos gabalelį ar pyragą, įriša į skurlelį ir duoda vaikuo žį́sti. Ką tu žìndi nasruosa? Vaikas randa ledą ir žìnda. Kieti [saldainiai],
ilgai reikia žį́st. Žìnda žìnda saldaines, išdžiūvęs kaip uodas. Senus lašinius duoda čiulpti, žįsti [sergančiam rietena vaikui]. Mun vaikai nė vienas tuško neturėjo, pirštus nežìndo. Nežį́sk paišiuko, nekišk į burnelę. Ir pripratys gi, užaugo mergaitė, ir dar vis tebežinda liežuvį. Tokia moterė vis žį́sdavo liežuvį. Tik neduok piršto žįst, in proto bus silpnas. Kristupas, žįsdamas [šuns įkąstą] nykštį, nuėjo su visais į daržinėlę pažiūrėti vapsvų. | Paurukas jau žindo duonos žiauberį, nebesulaukdamas, kada įpils [viralo]. Būdavo, bulbelę žìndi ir žìndi (nuolat valgai) . | Motka nujunkia, tada pradeda kitą žį́st (rūkyti) . Vyrams ka tik ką žį́sti. Vyrai nu vieno papo pri kito, prakunta i žìnda vėleik. | Ežis jau žìnda antrąją kojelę – jau pusę žiemos praleidom. Ežys, sako, savo lepečkikę žìnda.

2. gromuliuoti, atrajoti: Karvė guli ir žiuiką žìnda. Kap nežìnda karvė ito žiuiko, tai chvara (serga) .

3. rūkyti (cigaretę, pypkę, suktinę) ar kramtyti tabaką: Paliepė vaikiai [piemenukui] rūkyti, i pradėjau žį́sti. Tokiem. papo reikia, jau cigaretes žìnda – ve, kokie vyrai! Žindo pusę amžiaus pypkę, o į senatvę prakiuro plaučiai. Žìndo taboką, kad neimt kariūminėn. Gi jis žìnda i žìnda – man net bloga nuo tos smarvės i dūmų. Tylus žmogus, mažai su kuo bendrauja, tik liuiką žinda. Tais laikais auginti barzdas ryždavosi tik pypkes žindantys senukai. Rapolas tik žindo žindo tą savo liuikapalaikę. Be tabokos gyvent negali, žìnda i žìnda. Pasakysiu ir apie papirosus – ir juos jau žinda kaimo merginos.

4. ilgai, lėtai ką daryti: O te kokiu neaštriu kirviu, tai žìndau žìndau, kol atkirtau [gaidžiui galvą].

5. verpti: Bobos kuodelius žinda paseilėdamos.
 káulus žį́sti labai išnaudoti: Pirmiau skūrą lupė lupė, dabar káulus žìnda. Tai, Dievuliau, lig šiol skūrą plėšė plėšė, ė dabar ir káulus pradėjo žį́st.
kiaũlę žìndęs nieko neišmanantis, netikęs: Toks ir bernas – bačkoj augęs, kiaũlę žìndęs.
grỹbo kótą žìndęs nieko neišmanantis, tamsus: Girioj augęs, grỹbo kótą žìndęs.
iš pir̃što (pir̃štų; .
) žį́sti; . prasimanyti ką nebūta.
mãzginį žìndęs nieko neišmanantis: Užpečky augęs, mãzginį žìndęs.
tū̃tę žį́sti būti mažam: Ka tū̃tę žį̃stumi, ta nežinotumi, ką žmogus dirba.
tū̃tės nebežį́sti būti suaugusiam: A tu dar lig šiol nežinai, jug tū̃tės nebžìndi.
apžį́sti.

1. apčiulpti: Lokys atdarė duris, aždušino bobą, mėsą apžìndo, kaulelius sukrov [ė] po slenksčiu. Apsižį́sti pirštus sau.

2. per daug žindant susirgti: Neduo [k] teliuku [i] valiau, ba apsižìs. Apsižìndo kumeliukas ir nudvėsė. Aš [kumelės] tą pieną numelždavau, kad kumeliukas neapsižį́stų. Gal ar apsižìndo teliukas, kad tryduoja? Ka tu papuoręs, kai teliukas apsižìndęs.

3. daug žindant nusipenėti, įmisti: Pilkės. vienas gėrelis, žiūrėk, koks apsižìndęs. Jau tie gėriukai apsižìndę. Neapsižìnda teliokas krešenais, kai kriauklas kūdas. Paršiukai apsižindę, gražūs. Kad ir pagrandėlis, ale apsižìndęs!. Ale tavo kūliai tai apsižìndę (stambūs) . Tu delto apsižìndęs.

4. žindant nuskriausti: Tie didieji paršai tą mažėlį apžìnda.

5. apsižioti: Varlė kap viedras apsižìndus šakniukę.

6. apiblokšti: Limšt pripjovė žalių rugių, limšt parvežė, limšt apžindo apžindo, limšt padžiovino, sumalė, susukė – ir šviežia duonelė.
atžį́sti.

1. pajėgti išžįsti, čiulpti pieną: Tam paršuku [i] yra ir cica, ale tik neatžìnda anas jos.

2. baigti žįsti, nustoti maitintis motinos pienu: Veršis atsižìndo, dar pabuvo savaitę i išleidom i lauką pavasarį. Mūso girdukšlelė jau atsižìndo.

3. prisirūkyti: Atsižìnda gi seniai tų pypkių, kokį jie ten gardį randa.
dažį́sti. pakankamai žįsti.
įžį́sti.

1. pajėgti žįsti: Veršis daug įžìnda, ale dar neišžinda.

2. sužįsti: Antrą pusę [karvės krekenų] reikia duoti jos pačios veršiui įžįsti. Kada vaikelis turės žindytoją gailinykę, girtuoklę, paleistuvę, įžįs iš jos visus piktus naravus.

3. pradėti žįsti, čiulpti.

4. daug ir ilgai čiulpti.

5. nusipenėti žindant: Gerai insižį̃s paršukai, kap [jų] nedaug bus. Insižindus telyčukė.

6. įsiurbti, įčiulpti: Bitės medų nešioja, yra įžį́sta.
 su mótinos píenu įžį́sti (įsižį́sti.
) paveldėti, įgyti iš prigimimo: Jis tai su mótynos píenu įžìndęs.
išžį́sti.

1. žindant iščiulpti (kieno pieną): Visą pieną veršis išžìndo. Menkas veršis karvės neišžį̃s. Pieno nėra – veršis išžìndo. Jau dabar veršis bus išžìndęs karvę: išžìnda i gulia priėdęs. Teliukas išžìnda visą pieną, nepalieka nei dėl vaiko. Telyčiukė neišžìnda visko, tai jau i sviestuko susimušiau. Telioko nerišu, tai išžìnda i išžìnda karvę. Telukas išžìndęs mano karvę. Prie teliukui tai do reikia dabotie – išžį́sta a neišžį́sta. Karvė pakelia koją ir išžìnda telukas. | Didelė krupė karvę išžinda. Ka rupkė karves išžìnda, tai visi žino, ale ka ji kartais i kumeles išžinda – tai štuka. Rupūžė išžinda karvių pieną. Sako, laumės išžìndą pieną. Išžìndo kaip krupis karvę. Mūsų karvė įsimanė pati save išsižį́sti. Yra katro karvė išsižìnda pati. Prie rago ir prie kojos lenta pririšt – nebegalia [karvė] išsižį́st. Ožka ka išgudrėjo – išmoko pati save išsižį́st.

2. iščiulpti, išsiurbti: Kap inkanda gyvatė, kraują išžìnd’ (išžįsk) ir išspjaudai, ir būsi sveikas. Šeškus kraują išžìnda ir griebia kitą vištą. Anas. išžìndo mėsą, kraujį, liš liko kaulai. Vel [nia] s protą buvo išžìndęs, kad ejau už tokio vyro. Iš senės viliokai viską ištraukė, žį́ste išžìndo. Vargas man visą sveikatą išžìndo. geriant iškošti: Aklieji vadai, kurie musę išžindžiat, o velbliūdą praryjat. Akli vadai, kurie išžindate uodus, o verbludą praryjate.

3. kurį laiką žįsti: Du mėnesiu jis. išžìndo.

4. nualinti: Dirva išžį́sta. Neprieteliai žemę išžìndę. Galiausiai žemę taipo išžinda (sviklai), kad nei jie patys, nei šiaip kas nebenor augti. Arkliui sylą išžį́sti. Ne apei tai mislyti turia ponai, kaip padoną išžįsti, bet kaip jam pagalbą daryti ant duonos.

5. įžįsti
5. Tokia telyčia, – ir ilga, ir graži, ir išsižìndus, o neskelia, ir viskas.
 iš pir̃što išsižį́sti. sugalvoti, pramanyti ką nebūta: Jei nebus teisybės, iš pir̃što neišsižį̃s.
nužį́sti.

1. žindant kiek iščiulpti: Nužìnda teliukas, tada karvei lengviau pasdaro. Nužį̃s, nulaidys [tik apsiveršiavusios karvės pieną],
tai bus gardesnis.

2. žindant nučiulpti, sužaloti: Vaikas motinai papą nužìndo. Veršis papus nužìndo, ir tie nušašo. nučiulpti: Nekramtyk lūpų, bus nužį́stos, nučiulptos, berniokai nemylės. Kočiukai paišiuko nužįstì, nukramtyti vaikų.

3. apseilėti: Dar tu čionai? – lūpų kamputyje sukrusčiojo nužįsta nuorūka.

4. žindant suliesinti, subloginti: Tos kiaulės didliai nenužìndo, nepaliko teip liesa. Kaip didelis teliukas, teip karvę visai ir nužìndo. Nudvėsus paliko katė – kačiokai nužìndo. Prasidėjai su tokiais maklioriais – nužį́s tavi. žindant nusibaigti: Taip ans. i nusižį́s, nusivargs.

5. žindant nuskriausti, nustumti: Tas paršelis nedidelis, jį kiti nužìnda.

6. nugraužti, nudildyti: Nežinau, kaip ta stabulė ir yra padaryta, kad beregint ratpėdžius nužìnda. Vinies galvutė nužįstà, negaliu išlupt. | Nužįstì plaukai, nieko nėr, plonučiai. Dar iš tolo jis išmetė aukštyn mažą melsvą rankutę su laibais, tarsi nužįstais piršteliais. Rankovės kaip nužį́stos tų naujų madų bliuskelių. Beržinis stipinas kaip ir nusižìnda stebulėj – palieka galas laibas. nutąsyti, ištampyti: Nesirišk tos skarikės pri žmonių – visi kampai nužįstì.

7. nualinti: Žemė nužįstà, nulaisinta. dažnai vartojant nuvalkioti: Nužį́stas priežodis. Nužį́sta kalba.

8. nupjauti: Tai tu nužį́sk, žmogus, kad tep išgulę!
pažį́sti

1. pasisotinti žindant: Vaikas kap pažinda, tai vė miegti. Veršiukas jau pažìndo. Tie paršiukai pažìnda pažìnda, tai vėl reikia sugaudyt, vėl ton duonkepėn sukelt. Du teliukai: vieną pagirdėm, kitas pažìnda. pasisotinti žindant (kieno pieną): Pažìndo karvę teliokas.

2. pačiulpti: Tai cukraus duoda vaikui to pažįst. Gurinukus [džiūvėsių] pažìndau – vis ne badas. Vaikščiojo [žmonės] lyg lokiai žiemos metu: apsiblausę, labai tai man; savo letenos, anot to, bepažįsdami.

3. parūkyti: Vyrai pastačiavo troboj, pažindo suktines, dantis parakinėjo ir išsišlaistė po guolius.

4. šiek tiek paverpti (ppr. seiliojant siūlą): Eik, pažį́sk kuodelio!
péržįsti. pernelyg daug prižįsti pieno. . Vakar jis. turbūt pársižindo – šiandie ne toks raškažnas, nelaksto po lauką.
pražį́sti.

1. kurį laiką maitintis žindant.

2. žindant prakiurdyti: Šuva dantų nepražį̃s.
prižį́sti.

1. žindant prisisotinti: Veršis prižindo. Pieno maža, kap neprivalgom, ir neprižìnda [kūdikiai]. Prieg tešmenio sėdi prižìndus ana, itoj rupūžė. Stasys visas kumeles išžįs ir dar neprižį̃s. Kiaulės neprižìndęs, pri kumelės lindęs. Kožnas viens žmogus, vargingai užgimdams, tikt pumpurą rodo, ik po tam, kaip dūšiai reik, prisižìndęs auga be rūpesčių. Todėl Vaitiekus prisižindo draug su pienu nobažnumą ir doras, kuriomis po tam slavenosi.

2. sukramtyti (darant žinduką): Motina prižìndo duonos su cukrum su seilėm, ka nat varva, ir užrišo mazginį [ir duoda čiulpti]. pribraukti: Lapė nue [jo],
šermukšnių prižindo prižindo čiūlę.
sužį́sti.

1. viską išžįsti: Visą pieną veršis sužìndo. sugerti, sutraukti: Pavasarį saulelė drėgnumą greit sužìnda.

2. žindant pasidaryti riebiam, įmitusiam: Veršis jau susižìndęs, gal pjauti.

3. žindant suvarginti, suliesinti: Veršis bežį́sdamas sužìndo visiškai karvę. Katę kačiukai sužį̃s. Kūda ana. – sužìndo paršai.

4. sučiulpti: Man reikia kiekvienas kąsnelis sužį́st. Saldainę sužìndau. suvalgyti: Sužìnda perdien kokią plutelę duonos – tai ir visas jo valgis. Kad nori, tai eik, va, prie stalo – gal ką sužįsi.

5. sukramtyti: Sužįstą peną ėsti. Lopinin duonos ir cukraus sužìndo, siūlu surišo ir traukia, nu ir su tuoj žindu miega. sučiurinti, aplamdyti: Neduok, vaikas sužį̃s knygą. Duota duota, sužį́sta visa skepečiūtė telyčiūtės, buvau pririšus. Nukramtytais pirštų galais, sužįstais nudryžusių pirštų rankogaliais, jie. sėdėjo susmukę, merdėdami.

6. sunaudoti: Sužìndai tu mano dalį. Kol sužį́siu dabar [gautus pinigus],
mano amžiui užteks.

7. suverpti: Imtai ir sužįstái nuotąsų maišam! Sužìndo sužìndo, suleido suleido pakulas, ir tai jos verpimas!

8. suvelti į kaltūną: Aitvaras jo plaukus sužindo, suvėlė. Vėlių, kiti sako – laumių sužįsti plaukai yra tie, į kurius kaltūnai įsimetę yra. Kai kuriuose senesniuose žodynuose yra užuominų, kad aitvaras suvelia, „sužinda“ plaukus, kad aitvaras – tai kaltūno liga.

9. supjauti: Inpiet porą kvajelių gal ir sužį́sim. Jis buvo kaip laumės suspaustas ir visas sužį́stas.

10. parinkti (žodį): Žodžio nesužìndęs iš lūpų neišleisk. Kad tai anas sužį́st žodį, ale plepa ir plepa, kap buza nedavirus. Ale ot žmogus, žodžio nesužìnda. Tai kad jis jokio žodžio nesužìnda, visai nemoka su geru žmogum pašnekėt.
užžį́sti

1. imti žįsti, pažįsti: Pusvalandis išėjo, i paršiukai užžìndo. Kai [veršelis] daug užsižìnda krekeno – neišvirškina.

2. žindant nuvarginti, suliesinti: Da neužžįstà kiaulė. Va itoj kumelė žindama, tai regi, kap ana ažžįstà. Ažužìndo paršeliai kiaulytę.

3. iščiulpti, išgerti: Tada užsikėlė lokys, užžìndo kraujį iš jos.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'izisti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2021 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Skaičiuoklė
x