įžibėti

žibė́ti, žìba, -ė́jo.

1. švytėti àtmušama šviesa; žvilgėti savo lygiu paviršiumi, spindėti, tviskėti: Ginklai žibė́jo saulės spinduliuose. Ne zerkolas žiba. Svidu, žibu, tvasku, skaistinuosi. Akmuo brangus, labai žibąs, skaistus adamas (deimantas) yra ižmintis Dievo. Visa bažnyčia až žìba. Pentinai žibė́ti tura, kardas žibė́ti tura, šautuvas žibė́ti tura. Plėškių sagčiai ir ringės buvo žìbanti ir būdavo šveičiami kaskart. Ant galvos blizga žiba karūna žvaizdėta. Raudonai žibąs. Auksu žibąs. Ypačiai kaipo jaspio akmuo bežibąs kaipo krištolas. Virdulį nušveitė, kad žìba kaip auksas. Jam reik, kad žibė́tų žiedas, o ne tei koks. Kardas auksu žibantỹsis. Nu ir aštri piela, tik žiba dantys. Tik blizga, tik žìba tas katilelis, ir baigta. Danteliai žìba da prieky – tik penkiasdešimt aštuntus eina. Atvažiuo [ja] vyresnybė, auksiniai guzikai, kinkymai visi žìba blizga. Matydavos prieš saulę auksas žibė́davo, kryžius visas matydavos, Salako bažnyčia matydavos. Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai, jie mylimą Lietuvą gina. Ar aš mačiau tuos žiedus, misliji, iš arti: matydavau tik, kad žibė́davo krautuvės lange pro stiklą. Va, vaikel, kokia tau graži titė: žìba tviska! Pūką nukerpa milui, ka žìba, gražus. Linų gražiausių iššukuoji, net žìba. Pluoštas geras kaip šilkinis, žìba, žiūrėk, kai šukuoji. Sena, matyt, kad jau susdėvėjus [lininė staltiesė],
vis tiek žìba. Su [kuilių] iltims prosydavo, ka žìba tas kalnieriukas, ka žìba! Alkūnės nuzulytos žìba – vis iš neturėjimo ką veikt. Juostelėm tokiom, raina, žìba visa [gyvatė]. Kitokia ir spalva, žìbanti – tos geležinės gyvatės. Zelzino sparnuos yra žìbančios spalvos plūksnų. Al’ graži ta plunksna, žìba visas kiemas. Mačiau vieną kartą [kurmį],
ale juodas, gražus, net žìba, ot kaunierius būt gražus. Juoda buvo karvė, plaukas žibė́jo, tai buvo Blizgė. Juodi arkliai, žìba – toki. Gražus arklys, inšertas, šerstis trumpa, žìba. Avižų arklys kad gauna, plaukai žìba. Duok tam veršiui pieno, žibė̃s, kad ką nori. [Pyrago] plutą patepi [kiaušiniu],
tai tokia graži, žìba. Va, iškėlė korį – medus žìba. Sviesto tepa tiek plonai, kad vos tik žìba. Grūdai čystūs, net žìba. Reikia, kad miltai žibėtų, nebūtų padusę. Jei žemė žiba, matyt, antšalas dar eina. Mano tvartas molinis, net žìba. Žolės buvo žìbančios (su rasos lašeliais) , paroviau. Tyriausi rasos perliukai ant voratinklio siūlelių žiba saulėje lyg laumės juosta. Viršus [kazlėko] žìba, o apačia su baltu pamušalu, tokie slidūs labai. Žilvitis tai žibančiaĩs lapais. Vienas [sidabražolės lapo] šonas žalias, o kitas žiba. Prisipirkę degtinės, buteliai tik žìba. Ištąsė raganą po laukus, tik kauleliai žìba! Savo peilį atrado da bežibant, betviskant, ale brolio peilį surūdijusį. Ir žibamų sagų gavau pirkti. Dūdos žibėjo šaltos ir kurčios. Viskas auksu, sidabru ir žemčiūgais žibėjo juose. Saulė švietė į vandenį, ir jis atrodė kaip žibantis auksas. Šiaurvakariuose liūdnasis Rambynkalnis raudonai pilkai vakaro saulelėje žiba. Smiltyje žibantiejie grūdeliai yra grynas putnagas. Nevesk, broli, tu mergaitės žibančiu vainiku: žibąs josios vainikėlis – didi didžturtėlė. Aš nenoru tos mergytės žìbančiu vainiku. Jaunoji mergele, aš tave parvesiu kitą rudenelį, kad žydės, kad žibės balti akmeneliai. Ir pamačiau margą dvarą žibančiais langaičiais. Kur žìba žiedeliai, te žiūri berneliai. Ant tavo rankelių žiedeliai žibėjo, o ant mano jauno – aštroji šoblelė. Jo drabužiai pasidarė žibantys ir labai balti kaip sniegas. Ir kaip saulė kėlėsi bei spindėjo ant anų auksinių skydų, pašvito, žibėjo visi kalnai. Vorarykštė rodosi debesysa nulijus, šitaipo žibėjo apskritinai. Vaikai Izraelio regėjo, jog oda jo veido žibėjo. Tie veidą Dievo žibantį reg. Teipajag ir metu permainymo jo tėvas balse, sūnus kūne padeivintame, o dvasia š [ventoji] debesyje aname žibantimè. Auksas ir purve (purvyne) žìba. Auksas ir pelenuos žìba. Ne viskas yra auksas, kas žiba. Ne visa auksas, kas auksu žiba. Ne visa auksas, kas žiba, ir ne visa tatai žodis Dievo, ką ižg rašto privadžioja. Žìba žibė́te, nėr kur dėti. Kas žiba, tas traukia. Žiba kai žaltys. Žiba kap šilkas, bezda kap vilkas. Žìba lyg šunio pautai. Rengies rengies ir šūdu žibì. Kap šūdas, tai ir šūdu žìba. Žìba kai žaltys, ėda kai arklys. Žìba dieną, žìba naktį. Vidury kupsto auksas žiba. Žìba kaip šilkas, kanda kaip vilkas. Kas tai būtų per ponia? Šimtas ant jos drabužių, o kaip vėjas pučia, nuogas kūnas žiba. Ateina pana šimtamarškinė, papučia vėjas, žiba šikinė. Ilgas kai cygelis, žiba kai špygelis. Diedo karo (kliba), bobos žìba. Nunešė žibantį, parnešė lašantį.
žibančiaĩ.

2. švytėti savo šviesa; skaisčiai šviesti: Ugnis (saulė) žìba, bus diena. Šviesybė žibanti, blizganti, spindžianti. Ryto tik dienelė pradėjo žibė́t, i musės užpuolė. Ale dangus – led žìba – jokio debesiuko. Saulė nežibės daugiaus. Tegul jam žiba šilta saulelė. Net saulė gražiau žìba. Pro miško kraštą žibėdama tviskėdama, lyg rasoj visa išsipraususi, linksma ir skaisti kilo saulė. Kamgi šviečia ir žiba žaibai? O žìba, o žìba visi vakarai [nuo žaibų]. Rasi duobę ir jon žibančią šviesą, daug žibančių žvaigždžių. Žiūrėk, – sakau Baltrui, – ar tik ne žvaigždė žiba? Saulė žemai nusileidus ant žemių žibė́jo. Saulutė vakarėlio leisdamos žibėjo. Devynis rytus tai netekėsiu, o šį dešimtą miglon žibė́siu. Aš pasiversiu aukso žvaigždele ir aš žibėsiu giedrią naktelę. Žibėk, žaibeli, trenk, perkūnėli, nutrenk piktą vyrelį. Ugnis žiba par langą. Žìba ugnė, užeikim. Denga pirkia, žìba jau stogas. Kodė ta ugnis tei [p] žìba? Užukaičiau puodą, ale kągi – vos tik bèžiba (dujos silpnai dega) . O lempelytė mažiutė ant stalo žibė́davo, ka nesimato nieko. Žìba žarijos pečiuj. Tokios šaknys gerai ir žìba – jose yra smalos. Tai priskaldo kūlius baisiausius [balanų] ir jas džiovina, ba jos nežibė̃s, kap žalios. Jei špigos žibėtų, tai žvakių nepirktų. Lempos išneštos [į lauką] nelabai žìba. Prisuk lempą, kad tik žibė́tų. Kada žìba, kada nèžiba [elektra]. Balana gi tuoj sudega, reikia kita degt, o lempelytė žìba ir žìba. Prisipylė kokion bonkutėn nuog rašalo [žibalo],
ir degė – jiem bile žìba. Išvien tik žìba ir žìba, degydavo stebules [per Jonines]. Pamatė ugnį žìbančią nakčia. Pamačiau, kad žiba jūs, ir užėjau. Kaip ji pamatė, kad žìba [žiburys],
tai ir ejo an tą pusę. Vakaras, jau žiburiai žìba, o kiek man kilometrų reikia grįžt. Vakare par Vėlines pridega žvakių ant kapų, tai žìba, tik žìba visur. Vakare matydavo i šviesą, ka žìba. Vabaliukai (jonvabaliai) kaip ugnelės, kitas žalsvas, kitas gelsvas, mažučiai, o kiek jie galia žibė́t. Žiba [jonvabaliai] vakare, labai matos, o kita pusė tokia kirmėlėlė. Ugnelė žìba, piningai dega, o ka nueisi į tą vietą, ten vabaliukai švieta. Vidury miško žiba kokia ugnukė kap saulė. Žìba žiburys ant vieno kapo, eisiu dar artyn pažiūrėt. Žvakės tai žibė́davo [prie mirusio]. Viename lange Daubariškio per visą naktį šviesa žibėjo. Tę žìba Vištyčio žiburiai. Kliudė akmenėlį, ugnelė žibė́jo. Iš po žirgo kanopelių ugnelė žibėjo. Kur žìba žiburėliai. Oi žìba žiburėlis kap aukso liktorėlis. Žibėk, žėrėk, tėvų sodybos žiburėli, ugnelė tavo te per amžius neužges. Nei uždega žvakės ir deda ją po saiku, bet ant liktoriaus, o žiba visiems, kurie yra namuose. Žìba kap vilko akytė [balana žibintyje]. Žiba kaip vilko akis [lempelė]. Jūs turit stovėt, kap žvakės žibė́t. Dieną kaip lelijėlė žydėjo, naktį kaip mėnulis žibėjo. Antru kvietku žydėjo – kap mėnulis žibėjo. Saulė visada žiba, žvaizdės ir mėnuo – nes teip Dievas įsakė. Žvaizdė šviesi žibėjo, per mierą šviesę leido. Saulė savo vieta eiti ir mėnuo žib tamsią naktį. Eš dangų uždengsiu ir jo žvaigzdes aptamsinsiu, ir saulę debesimis aptrauksiu bei mėnuo nežibės. Jame. gyvata buvo, o gyvata buvo šviesumu žmonių, o šviesumas tamsumuose žiba. Ašjan esmi šaknis ir plemė Dovydo, žibanti aušros žvaizdė. Žibės teisieji, kurie vykdė teisybę – žibės kaip žvaigždės per nesibaigiančius amžius. Žibė́j [o] Lietuva net ingi Subatnyką, ingi Žemislavą. Tegul juodu žiba mūsų atmintyje ir rodo mums kelią. Būčiau žaliavus kaip rūtų šakelė, būčiau žibėjus kaip danguj žvaigždelė. Per dvarelį ėjo [mergelė],
kai saulė žibėjo. Tol tu jauna žibėjai, kol vainiką turėjai. Tuomet teisieji žibės kaipo saulė karalystėj tėvo jų. Čionai jis … žibės kaip saulė šviesi. Nū po dešinės žibi Dievo tėvo. Ženklai žiba išminties didžios. Težibi visados geruose darbuose šviesa mūsų. Džiaugsmas dūšių mūsų begul nū ėdžiosu, žib kaip skaisti saulelė gimdyvės sterblėje žmogus bei Dievas. Ir pigesn’ šviesumui tapt tamsumu. O neg nežibė́t krikščioni. Tad ir mes parodysimės garbėje ir žibė́sime kaip saulė karalystoje dangaus.
žìbamai.

3. laikyti, deginti žiburį, žibinti: Tėvas darė [balanas],
o aš žibė́ [ja] u. Mes. žibė́davom balanais, krapštydavom balanus. Aš žibė́davau balana, kap vyrai kortom grodavo. Ateis kriaučius ar šiaučius, ir reikia jam žibė́tie. Žibė́jom tais balanas: balanos galą uždegi, ir žibė́jom. Žmonės vakarais dar žibė́davo. Visi jau lempom žibė́jo, o pas mus elektros nebuvo. Neprismenu, kad kas būt žvakę žibė́jęs. Už kriaučiuko netekėsiu: jam žibėtie nemokėsiu. Aš kad vyriškas būčia, pasiūčia čebatus kap regė [ja] u, būdo, žibù i regiu. Aš žinau, kap audžia sietus, ba aš tada žibė́jau. Keturi kulia, du žiba, daugiaus kaip tūkstantis švilpia.

4. švytėti, blizgėti. Tik žìba akes, kap žiūro. Vilko ir akys žibamos. Katino akys tamsė [je] žìba. Išsidirbo vaikas kaip paršas, akys tik žìba. Akys kaip žarijos, tik žìba vien. Ar karščio turi, kad teip žìba akys. Gal ar vilkas, ar kas: žìba gi su akim. Bijojau kap vilko žìbančiomi akimi, Dieve gelbėk! Žiba kaip vilko akys. Šuva šika, akys žìba. Vilko akys ir naktį žìba. Žìba akes kap velniuko (labai geidulingas) . Vagio akys nèžiba.

5. būti šiek tiek matomam, išdygusiam, žybsoti: Po lietui pradė [jo] žibė́t jau [runkeliai]. Saločiai žìba be galo gražiai. Kopūsčiukai tik biškį žìba, o bulbos geltonos geltonos. Balokšniuose jau žìba žolelė. Kai jau žolelė pradėjo žibė́t, einam ganyt. Žiba žolelė prie graužynėlio, slauna mergelė prie motinėlės.

6. būti ryškiai matomam, šviesiam, spalvingam: Prie Novos žìba stubytė (geltonai dažyta) . Pas mane da šiek tiek galima suskaičiuot [obuolių],
da žìba žìba. Kur žibutės? – Ė tamsumoj nèžiba. Ar dar žìba ten koks seredėlis? Pakeičia gėlytėm vandenį, sako, žibė̃s gražiau, žydės gražiau. Mislijau, kad ryto saulė tekėjo – rūtų šakelė galvoj žibėjo. Plaukai visiškai nuslinkę, tik paausiuos žibėjo kelios žilos kuokštos.

7. būti su skyle, žiojėti: Pamatai kiauri žìba. Jei ir žibės kur skylukė terp dronyčių, bet lietus nigdi neprilis. Pasieny, kiaulių išknistam ir vištų išpurtintam, žibėjo plyšiai. Kliba ir žìba lieptas, tai keturpėsčia perlindau. Užpenčiai žiba, užsisiūtai.

8. puikiai atrodyti: Daba žìba žibė́te tos trobos. Nameliukas tik žìba kap sklėnyčia. Ka te aš gyvenčia, mano žibė́t viskas. Ką jis tik padaro, tai net žìba. Žìbančius paminklus ir vyru, ir tėvam pastatėm, žìba žìba. Dukrele, atsimink – iš motinos darbo žibì. Žìbantis buvo, gražus [divonas]. Ir duota yra jai, idant būtų apvilkta čysta ir žibančia (gražia drobe). Būdavo, išskalbsiu, išdarysiu, ateina mergučės į būrį, žìba. Mato tie kavalieriai, ka gražiausis sijonas, žibą̃s. Yr išdygusi obelė: ka žìba visas dangus, švita visi pašaliai. Pas tą agronomą teip švariai apdirbti laukai, tai kaip pernai sėti rugiai, tai va taip ir žiba ta kalvelė, kalvelėj jokios piktžolės, nieko. Takai buvo išgracuoti, žibė́jo viskas. Dar̃ ar yra tvarka? – Nèžibam. O tie reikalai ne tokie jau žibantys, kaip tu įsivaizduoji. Nelaukiu svečių žibančių nei kanklužių skambančių, laukiu brolelio parjojančio. [Moterys] drauge su vyrais ruošiasi į darbą ir darbais pradeda žibėti. Viskas turi žibėtinai žibėti. Žibėte žibėti turi dukters visas kraitis. Pas mane drabužių net žìba, neyra sẽnai kur išeit.
žibančiaĩ. Dabar nušvies (nušveis) visus pašalius žibančiaĩ.

9. pajėgti matyti, regėti: Ir akes jau nèžiba gerai, ir sylos nėra. Da akys žìba, o ausys atsakė. Šitoj [akis] kap nieko neregiu, biskį tik žìba. Akys jau nèžiba ir kojos jau nenešioja.

10. išreikšti kokį nusiteikimą. Akys žibėjo drąsa ir pasitikėjimu. Jų veidai liepsnojo džiaugsmu, ir akys žibėte žibėjo. Teip linksmas, tik akytės žiba, kaip [dovaną] pamatė. Jau tavo akes ne tep žìba, kap reikia. Kap tu durnas, net akys žiba. Juodos jo akys žibėjo sąžinės ramumu. [Grėtė] negali užmiršti anų iš po raudonvyšnės skrybėlės kerštu žibančių akių. Šviesybe aiškia jo akys žibėjo, o rankas tartum prie maldos sudėjo. Tik ant veidų darbinykų linksmybė žibėjo, nes buvo tai pabaiga sunkių darbų, duonos skalsa ir atilsio dienos.
ãkys kaktojè žìba. yra gyvas: Darbuju, kolei ãkes kãktoj žìba. Jiej visi kerštavojo, kad dar gyveni, kad dar ãkes kãkton žìba.
ãkys žìba

1. labai geidžia: Žìba ãkes, duok išgert. Žmogus nori turėt, ãkes žìba. Į mergas jo ãkys žìba. O ano ãkys žibė́jo kaip velnio tą vakarą.

2. yra gyvas: Kol ãkys žìba, dirbu, kiek sveikata leidžia. Kol ãkys žìba, tol eina, nors ir griūdama. Ji ir trepsės, kol ãkys žibė̃s. O ką, reik gyvęt, kol ãkys žìba, reik gyvęt.
tìk ãkys žìba labai menkas, liesas: Ligonio tìk ãkes žibė́jo. Menčinas su gyvuliais, tìk ãkes žìba.
atžibė́ti, àtžiba, -ė́jo. nustoti žibėti: Upelio vandeny matai, kaip krenta pasauliui atžibėjusios žvaigždės.
įžibė́ti, į̃žiba, -ė́jo

1. vargiai įžiūrėti: Kap iñžibu, tokios mažos [raidės].

2. smarkiai šviesti: Tada, rodos, šviesa buvo labiau įsižibėjusi.
išžibė́ti, ìšžiba, -ė́jo.

1. iššviesti: Aš pasiversiu dangaus žvaigždele ir išžibėsiu per naktelę.

2. išdegti: Par savaitę išžibė̃s kokios trys butelės žibalo. O jau gazas išžibė́j [o],
reikia inpilt. Išžibė́jo, sužibėjo visi žvaktaukiai.
nužibė́ti, nùžiba, -ė́jo.

1. išdegus užgesti: Jau tavo lempa nužibė́j [o] !. Tretiejie vėl paleidė garsą, kad „Aušra“ „amžinai nusižibėjusi“.

2. nudegti: Knatas mat nužibė́jęs, nešviesi lempa. Žvakė per daug į vieną šoną nužibė́jo, ir lajus pradėjo varvėt. Trys kiemai nužibė́jo [nuo žaibo]. Kad tu ugnia nužibėtai!

3. nusigyventi: Gyvena nužibė́ję: nė svečių, nė kačių nėr.
pažibė́ti, pàžiba, -ė́jo.

1. kiek pašvytėti, pažėrėti: Visur … matėsi rupūs lašai rasos, kurie, prisiartinant saulės spinduliams, palengva nyko pažibėję kaip brangūs akmens. Kad jis jojo par šilelį, šilelis trinkėjo. Kur antmynė akminelį, auksu pažibėjo. Vyneliu lėsiu, kad nedulkėtų, perlais barstysiu, kad pažibė́tų.

2. pažibinti, pašviesti: Imk balaną, pažibė́k man. Kas man pažibė̃s pirkaitėj? Gal tau pažibė́t? Pažibė́k balana. Duokit balaną, aš pažibė́siu. Pàžibu, paki par duris išeina. Šiaudų saują užsidegė pažibė́t, kas tę yra. Vaikščiok paskui tokią žvakę, tau pažibančią!. Dirbdami su žvake pasišvietėm, pasižibė́jom.
paržibė́ti, par̃žiba, -ė́jo. parvykti su žiburiu: Jis par̃žiba nauju automobiliu.
péržibėti. kiaurai peršviesti.
pražibė́ti, pràžiba, -ė́jo.

1. praslinkti žibant, šviečiant: Šviesa pro šalį pražibė́jo, kad par langą prašvito. Mašinos šviesos pro langą pražibė́jo.

2. kurį laiką žibėti: Šešios žvakės pražibėjo, pakol prikalbėjo.

3. prašviesti, nušviesti. |. Tavo nekaltybė šviesesniai už žvaizdes pražibės. Ak, kad ta meilė išsilietų, kuri tavyj dega, ir į mus, kad ji iš mūsų pražibėtų.
prižibė́ti, prìžiba, -ė́jo.

1. įgyti palankumo, prisiderinti, įtikti: Kol buvo merga, kai merga, o kai ištekėjo, tokia pužas pasidarė, negalì nė prižibė́t. Tu pry ano neprižibė́si. Neprìžibu prie jos – ji tei gražiai pasirėdžius. Nosį užrietus vaikšto, neina prižibė́t. Ko tu šiandien toks neprìžibamas?

2. galėti kur patekti: Kaip jūs pry ano. pryžibė́jot? Į naują tetrą (teatrą) negalės pryžibė́ti.
sužibė́ti, sùžiba, -ė́jo.

1. suspindėti, sublizgėti: Laukuose sužibėjo pjovėjų dalgiai ir pjautuvai. Lapkričio pirmomis dienomis neretai gerokai pašąla, ant kelių sužiba gruodas. Raistuose mėnesienoje sužiba gelsvai sidabrinis vilko kailis. O ir sudundėjo keliais, vieškelėliais, o ir sužibėjo žirgų pasagėlės.

2. imti žibėti, šviesti: Ne viename Lietuvos kaime tik po karo sužibėjo elektros šviesa. Gal ir man nors kartą sužibėtų saulelės spindulėliai: aš daug esu pakentęs. Sužibėjusi viltis įpylė jėgų į sužalotuosius kūnus.

3. imti švytėti kokiu nusiteikimu, išreikšti kokį nusiteikimą. Vaiko akys džiaugsmu sužibėjo. Jo veide sužibėjo maloni šypsena. Sužibėjo staiga užgesusios grafo akys. Jo veide atsiranda rausvumas, rusvos akys sužiba kaip seno kuilio. Suspurdo, akys sužibėjo – jį apėmė toks džiaugsmas, kad nepajuto, kaip balsu ėmė šaukti.

4. puikiai pasirodyti: Ji negalėtų sužibėti visu gražumu. Savo siuvykloj jis pasisiūdino generolo uniformą ir mėgdavo kartais slapčia pasisukinėti, sužibėti prieš veidrodį.

5. sudegti: Jokūbėl, išbrauk suodžius, bo kaipmat sužibė́sim. Kluonas sužibė́jo loz balana. Ka davė į tvartą [žaibas],
tvartas ir sužibė́jo. Žvakė, matai, sužibė́jo, nė anglių, nė pelenų. Ubagas jam parodęs, kad jo. žvakė jau čystai sužibėjusi, tiktai da mirguliuoja mažutytė liepsnelytė, ir gana. Žvakės kol nesužibėj [o],
tai negiso. Šešios žvakės sužibė́jo, kol dukrelę pažadėjo. Kad tu sužibė́tai!
užžibė́ti, ùžžiba, -ė́jo.

1. suspindėti: Ašaros užžibėjo Kazimierienės akyse.

2. pradėti šviesti: Nei saulelės užtekančios, mėnulėlio užžibančio. Troško pamatyti tą dieną, kada nuo lietuvių nuimti bus spaudos uždraudimo pančiai ir šviesi saulelė užžibės ant jos padangės. Vienok niekados dar neužžibėjo bažnyčia šventa su šviesybe mokslų teip, kaip pri nūbaigos antrojo amžiaus. Kodėl nuo tos dienos, kurioj grožybė akys užžibėjo, kodėl paveikslas tiktai tavo vienas taip giliai širdin įsidėjo?


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'izibeti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2021 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Skaičiuoklė
x