įžegnoti

žegnóti, -ója, -ójo (żegnać).

1. ranka daryti kryžiaus ženklą kaip maldos pradžią ar dievobaimingumo išraišką: Pilk jau to [v] andens, kryžiškai žegnók. Žegnók aną, i pakrikštysi. Vandens arti nedasiekiant, nors smiltimis berti, žegnoti, tuomet dūšelė lekia jau į dangų. | Tokį norėjimą su munim vaikščiotie – atsistos, tą muno langą i žegnós (rodys ženklus, kad išeitų) . Rankom žegnoja, kojom baladoja. Kap moki, Krisiu (Kristina), tep i žegnõj (kaip nori, taip daryk) . Viena ranka žegnoja, kita kryžiavoja. Mes ka žegnójamos, dedam į visus keturis, kryžmą dedam. Ne taip meldas, ne taip žegnójas, i kariau [ja],
i smaugas. Žegnójaus, pradėjau poterius kalbėti. Aš einu ir poterius kalbu, ir žegnójuos. Nė žegnóties nora, nėko. Jeigu tu nori, kad aš gelbėčio, žegnókis. Mama kitą kartą mažą mokė žegnóties. Moma žegnójas, kur tu eini, ką dirbi. Prieš smertį, sako, reikia žegnótis. Kai [vaikas] žodį taria, tai vaiką moko žegnótis, ranką tai keravoja, ale žodžius pats taria. Aš mokyklo [je] neskyriau „b“ nuo „d“, tai mokytojas ma [n] pasakė, kad su katra rankute žegnójies, ta bus „b“ – jos pilviukas iš tos pusės – ir išmokau. Viena ranka žegnójasi, kita bizniauja šiandie. Ir žegnójos, ir kėlės iš strioko. Tada tas niekšas keleivis žegnojosi, poteriavo, Dievo meldė paleisti, bet tas neleido. Geru ir naudingu yra daiktu pagal papročio senovės katalikų tankiai žegnoties. Žegnojasi visi ir keliasi kelionės pabaigai, varpų gaudimui augant. Žegnojatės, mačiau, kaire ranka ir tris kartus per kairį petį spjaunat. Kaipo hūkinykas šeimyną savo turi mokyti ryto metą ir vakarą žegnotisi. Ka rodos, tai žegnókis. Negirtas būdamas – nesivoliok, Dievo duotas – nesižegnok. Žegnojas, o širdy velnią nešiojas. Atbula ranka tik ragana žegnojasi.

2. laiminti (ppr kryžiaus ženklu): Pakėlė ranką mum žegnót ir sukniubo. Kad jūsų namai būtų žegnóti. Ima duoną ir žegnója. Žegnók, tėvuli, kelelį ir tą tėvulio dalelę. Ponas Dievas jus už tai žegnos. Baltos rankelės gyslėm pastojo, o man’ motinėlė mažą žegnojo. Tėvas, močiutė kelią žegnojo, broliai, seselės iš šalių jojo. Pasikrovę pašaro vežimėlį, motinos žegnojami, visos šeimos palydimi, išbrazdėjome iš kiemo. Jonas Skarbekas persižegnoja ir žegnoja kunigaikščių porą. Dievas tave žegnos. Ir pamielavo anus, ir rankas savo uždėjo ant jų bei žegnojo anus. Eikiat bei ir mane žegnokiat. Mylėkite neprietelius jūsų, žegnokiat tus, kurie jus keikia. Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim, kad žegnójanti rankelė tavo negelbės. Kad besėdėdamas su jais ėmė duoną ir žegnójo, ir laužė, ir dalijo jiemus.

3. ranka daryti kryžiaus ženklą siekiant dieviško poveikio, norint ką pakeisti, sustabdyti, nuraminti, apsaugoti: Iš nakties prikėlusi vaiką žegnó [ja] močia. Išbėga tas spiečius, kaip senovė [je] – pradeda žegnót ar švęstu vandeniu laistyt. Jei užeina didelis debesis, tuomet paima ližę ir su ja žegnoja debesį, tuomet, sako, debesis persiskirs. Toks tretininkas i pradėjo žegnóti – lytus jau krimta, krimta – i nužegnojo. Ė aš atsiklaupsiu prieš debesį, žegnosiu ir maldas kalbėsiu. Kai viesulas suka visai arti, tai reikia žegnot, tai toliau nusisuka. Ugnelė žegnojama, duonelė bučiuojama. Mama, kap grauda ir žaibuoja, tai žegnójas. Man šitas ražončius išgelbėjo, sako, kai pradeda šaudyt, tai aš ražončių užsikabinu ir žegnójuos. Sesuo žegnójas iš išgąsčio. Bijau aš, drebu visa, žegnójuos i stovu. Perkūno bijodamas žegnódavos, kartais ir žvakę uždegdavo. Ir ryto metą einąs, šalip žiuburelis, jau i žegnójas. Kap graudžia, reikia žegnóties, tada Dievas keruja kruopelelę. Einant maudytis reikia žegnotis, kad neprigertum. Kai turi nusitvėręs šakotą alksniuką, nereikia trauktis atbulam ir kepurę nusiėmus žegnotis [nutrūkus šuniui]. | Žegnojuos (esu įsitikinęs) , kad galvą lengvabūdiškai prarasi.

4. ranka daryti kryžiaus ženklą, norint ką nubaidyti, nuginti (ppr. piktąją dvasią): Ta žegnó [ja],
jei būs velniukas – prapuls. Kiti žegnódavo, – pikta dvasia, – sakydavo [apie žvakeles]. Senis žegnó [ja] i neduoda piningų velniuo. Senolis, ka pamatė – cepelinai toki, vokiški, ka žegnó [ja],
ka žegnó [ja] ! Ta [mergaitė] sakanti: „Žegnók tą žaltį“. Ką čia žegnoji kaip piktą dvasią. Tikrai velnias pristojo muni, i gana, i žegnójuos, sako [tėvelis],
i ką nedarau. Pradėjau žegnótis, ji. sako: – Ką tu čia matoji, ar tu mane griebi? Tas mislija, ka jau velnias drožia par kuprą, i žegnójas, i visaip. Aš ėmiau žegnótis [velnią pamatęs]. Tėvas priklaupė [pamatęs lėktuvą],
žegnójos ir poterius kalbėjo. Nuo velnio žmonės tik žegnojasi. Kad baisu – žegnókis.

5. konfirmuoti (liuteronų, reformatų bažnyčioje): Per Jonines mus ten žegnójo. Buvo kunigas Pipiras vardu, kur mane žegnójo. Naje, tik aš lietuvnykas, lietuviškai žegnótas.

6. tuokti: Mano seserį žegnójo į Saugų bažnyčią.

7. ko nors atsisakyti, vengti, atsikvošėti: Gerą pensiją gauna, žegnójasi darbo. Žegnókies, tokios mergos neimk. Žegnójomės mes nuog lenkų partizanų: vogė, nešė. Žegnókias, begėdi, pats kur įkišai, o mun bėdą verti. Ka boba valią įgauna, nerasi blogiau, žegnókias i lėk savie. Žegnójaus, sena žmogus, nėko nežinau. Susimildamas žegnokis tu nuo manęs. Žegnokis nuo Oginskio dvarų ir jo tarnysčių. Užsigina ir dar žegnojasi: nieko nežiną, kaip Gorių pašilės Skersna, anais metais tokį spiečių užgrobęs. atsisveikinti: Sūnau, aš, – sako, – žegnojuos su tuo svietu, o tu paliekti vienas po mano smerčio.

8. čaižyti, kryžiuojant kirčius: Aš to senio seniai nemylėjau, išeinantį kačerga žegnójau. Vyras žegnojo kumeles votegu. Troboje zirzė musės. Petriukas šaukštu žegnojo, gainiodamas jas nuo dubens. | Lyg iš kibiro šuorais pasipila lietus, ima žegnoti dangų žaibai. | Bimbalas žegnó [ja] karves.

9. kirsti, šveisti, ėsti, lesti: Palikau tašlos vištomi, tegu žegnója. godžiai valgyti, šlemšti: Išalkęs, nerijęs [girtuoklis],
žegnója, ką paduodi.
 dangùs žegnója. lyja.
Diẽvą žegnóti; . atsisveikinti.
žegnók Diẽve!
apžegnóti.

1. ranka padaryti kryžiaus ženklą kaip maldos pradžią ar dievobaimingumo išraišką: Vaikas guli lopšy neapžegnotas. Apsižegnõj. Kai kas tai apsižegnója, kai eina in darbus, kitas – ne; visokių žmonių yr. Ana. vė kap šoks – apsdairė apsdairė, apsižegno [jo] – nieko nėra.

2. žegnojant palaiminti: Tėvas visus apžegnójo mirdamas.

3. padaryti ranka kryžiaus ženklą, siekiant dieviško poveikio: Apžegnójus visus kampus, guldavau. Prausynių geldelė buvo ištrinama druska, ja apibarstoma aplink, apkaišoma duona, apvedama šermukšniu, apžegnojama. Žemyn griūna žvaigzdė – apžegnója.

4. apčaižyti: Anas mus apžegnójo botagu. Kai tėvelis sužinojo, tai vadelėm apžegnojo. Nenoprosniai pasakyta, – anyta velnio pramanyta, greit savo marčią pavaru apžegnoja.
atžegnóti

1. kryžiaus ženklu pradėti melstis: Atžegnojus giedojo susirinkimas tą giesmelę. Įsakus pralotas Jūzupas Kryžanauskis labai gražiai atsižegnojo.

2. žegnojantis nustumti šalin: Nuo velnio tai nors atsižegnótum, o nuo jo – ne. Geriaus pasitikti velnį, ne piktą žmogų: velnio atsižegnósi, o pikto žmogaus ne. Šėtono nei vienas negali nei atsižegnoti, nei vandeniu atsilaistyti.

3. atsisakyti, nuvaryti nuo savęs, nusikratyti: Šalin tu nug munęs, zdraice nezbažnioji, jau muno ir širdis tave atžegnojo. Padėjo biliotą (bilietą) , atsižegnójo nu kumunizmo (komunizmo) . Tie daktarai dabar nora nu ligonio atsižegnóti. Rublį primetei, atsižegnójai – i teplempie. Išvažiuosiu, atsižegnósiu [ūkio],
kojų nebepavelku. Atsižegnotau nuog tavę. Atsižegnótai ir eitai nuo vargo akis žusrišęs. Kunigai šaukia – blogų raštų nė į rankas neimti, o kas žino, kur blogi, o kur geri, verčiau nuo visų atsižegnoti. Nu blogo žmogaus bėk, kiek įkerti, atsižegnók.

4. atsisveikinti: Atsižegnóti nuo ko, t. y. jau daugiau nebmatysi. Kryžių moma iškėlė, laimyk tave, Dieve, žegnojo atsižegnójo [tremiamą dukterį]. Rudenies čėsas, reiks vaiskan joti ir to kraštelio atsižegnóti. Išeidamas paskutinį kartą atsižegnoja nuog to svieto marnasčių. Aiman! Tada jau atsižegnok su šiuo pasauliu.

5. pašalinti žegnojimo įtaką: Nedegink abu galu balano, tokiu balanu velnias kryžių atžegnoja.
įžegnóti.

1. konfirmuoti: Vaikai nū dvylekos keturiolekos metų yra įžegnóti. Aš į Plikius dar įžegnótas lietuviškai, paskiau visi vokiškai. Įžegnós liuob rudinį, po vasaros darbų. Vaikai tapę per kunegus į bažnyčią įžegnóti. Gimiau čia, įžegnótas čia – negaliu šalin paeiti. Pyeita laikas – ir įžegnó [ja]. Kad tavo mokytojas žinotų, koks tas jo auklėtinis, tai nė įžegnoti tavęs šiemet neįžegnotų. Įžegnojamasis čia pats šventai pasižada tikėjime gyventi.

2. kryžiaus ženklu pažymėti, palaiminti, pašventinti: Įžegnóti javus aruode, t. y. ženklus įdėti į grūdus. Jis paskui taip jau savo stalą su tokioms žegnonėms pekliškoms įžegnójęs, duoną nutveria riekt, po tam ir viralą srebia.
išžegnóti.

1. daug kartų peržegnoti: Tas kunigas greit išžegnója išžegnója, ir gatava. Jeigu namie dažni barniai, reikia švęstu vandeniu visus kambarius išžegnót. Kad kunigas buvo mirusįjį išžegnojęs, tapo karstas nuleistas į duobę. Išsižegnójau tris kartus.

2. žegnojant išgauti, pasiekti ką: Visą amžių tu jį žegnojai ir nieko gero neišžegnojai.
nužegnóti.

1. žegnojant kitur nusukti: Nusmilkėm, šventu [v] andiniu nukrapijom, nužegnójėm. Mūsų Ona moka nužegnót debesį.

2. daug kartų padaryti kryžiaus ženklą, siekiant dieviško poveikio: „Prasmek, piktoji dvasia“, – kratės Piktuižienė, dideliais kryžiais nužegnodama visus kampus.

3. atsisveikinti, nulydėti: Piemuo ražienų platybėse verčiasi kūliais, nužegnodamas vasarą.

4. netekti vilties atgauti: Nužegnójau aš tą šimtą [rublių],
ar atgausi iš pijoko.
pažegnóti.

1. palaiminti.

2. atsisveikinti: Viešpatie, eisiu paskui tave, bet daleisk mi pirm pasižegnot su tais, kurie yra namuose mano.

3. peršauti: Vieną pažegnójau vilką, tik kraujais nuejo. Einam, parodysiu, – sakau, – kur aš jį. pažegnójau.
péržegnoti; . peržegnóti. páržegnoti;

1. padaryti kryžiaus ženklą kaip maldos pradžią ar dievobaimingumo išraišką: Kad atguliau į lovelę, kryžių paržegnojau. Ėda kaip galvijas, net snukio neperžegnojęs. Kožnas vienas įeita į bažnyčią, i reik pársižegnoti. Išmokė pársižegnot ir žemę art tetė. Nu, ka Pondievas davė gerą kąsnį, ta bent pryš ėsdamas pársižegnok. I nė vieno potero nėko nepasakau, tik pársižegnojau. Gaspadorius ans kur ejo, kur važiavo, visumet pársižegnojo. Įejęs į budynę pársižegnosi. Aš tujau pársižegnoju, poterus kalbu. Ryto metą, kaip mokytojas įeis, visi turėjom pársižegnoti i sykiu maldą kalbėti. Atsisėdai valgyti – pársižegnojai, pavalgei – pársižegnojai. Priejau pry koplyčelės, pársižegnojau i melduos. Ateis vakaras, pri lovos pársižegnosi. Net prie močios grabo [komunistai] bijo persižegnót, lyg kas su basliu užpakaly stovi. Jėzau, šventenybė, – jeigu nepersižegnójai prieš valgymą – tai blogai. Moteriškas tai pérsižegnojo, o vyras tai kepurę pakėlė [pro kryžių eidami ar važiuodami]. Sėda mašinon, tai pérsižegnoja. Saldainių duoda, katras moka pérsižegnot gražiai. Senis atsisėdo, pérsižegnojo ir trijų patronų vardus suminėj [o]. Pérsižegnojau ir einu [buvusion Armijos krajovos būstinėn],
širdis dreba. Įejus miškan reikia pérsižegnot, ir gyvatė nekąs. Išsiėmė abrozdėlį – tep gražiai pérsižegnoj [o]. Vėl atsisėdo, persižegnojo smulkiu kryželiu. Šiaudais apraišiotas naujas kryžius (nešventintas), kad žmonės neapsiriktų ir, gink Dieve, neimtų ir nepersižegnotų. Taip sau tardama, ji sunkiai atsidūsta ir, dar kelis kartus persižegnojusi, atsigula. Po tam nuolenkęs [is] galvą lig pat žemės kuo pakarniausiai parsižegnok su kryželiu. Vakarą, kada tu eisi gultų, persižegnok šventu kryžiu.

2. palaiminti: Dieve, peržegnok. Matė mirdama vaikus páržegnojo. Tėvas su motyna su tuo kryželiu páržegnojo. Apklokiat, páržegnokiat i temiegtie. Tėvai páržegnojo, sudiev pasakei ir išvažiavai an šliūbo. Vaikaliai, sako, klausykiat mamos – páržegnojo visus. Péržegnojo mumi, palaimino, pinigų nedavė. Páržegnos [popiežius],
gal mūso pasiutimus išsklaidys. Péržegnojo kunigėlis, ir eik. Kap tik kunigas žmones péržegnoj [o],
mišias atlaikęs, tuoj bažnyčion žmonės suvilnija – visi iš bažnyčios skubinas išeit. Nuog tėvelių peržegnoti, seserėlių apraudoti, joja pulkai vainikuoti, o žirgeliai kankaluoti. Tėvelis jį apkabino, pabučiavo galvon ir peržegnojo. Mama peržegnoja pradėjusį judėti vežimą ir eina paskui ligi tiltelio. Švieži kapai, neperžegnoti kryžiais. Taigi rodos, kad šis ruduo būsiąs visur peržegnotas (geras, derlingas) . Jis turėjo peržegnotą gaspadorystę, gražų butą, daug murgų gero lauko. Sveikinki ir gelbėk žmones tavo ir peržegnoki tėviškę tavo. Viešpatie Dieve Tėve dangujęsis, peržegnok mus ir tas dovanas, kurias iš tavo dosnios gerybės imam. Pašlovintas testov Dievas ir Tėvas Viešpaties mūsų Jėzaus Christaus, kursai mus peržegnoja visokiu dvasišku peržegnojimu dangiškuosu lobiuosu per Christų. O Ponui, jūsų Dievui, slūžykite, tada jis tavo duoną ir vandenį peržegnos. Mokinkimos ir mes Dievo melstisi, kada ką norim pradėti, idant Dievas mūsų darbą peržegnotų. Peržegnok mus, Dieve Tėve, dešinės tavo galybe. Sveika, tu malonės pilnoji, Viešpats su tavimi, tu peržegnotoji tarp moterių. | Ji nėščia, ji péržegnota.

3. padaryti kryžiaus ženklą siekiant, kad darbas gerai sektųsi: Sėt pradeda, péržegnoja. A grūdus, a kūtes vakare páržegnos. Kryžių pardėsi, páržegnosi kepalą. Sėjikas pérsižegnoja, grūdus péržegnoja ir sėja. Karvę melži melži, užleidi, irgi teip pat páržegnoji. Kad paimsi a miltus iš miegos, a grūdus, a ką norintais, turėjai kryžių pardėti i páržegnoti. O duris páržegnos, jau čia be baimės aš miegosu. Vaikeli, prisipratykit iš mažumėlės, kad padėjai ką, paržegnók – nepagaus aičvaras. [Gaspadorius] parsižegnója pats ir sietuvę abo lauką paržegnója. Pirmas bakanas péržegnotas momos. Pirmą kepalelį páržegnojam i kišam į pečių. Do ant pirmutinio [kepalo] kryžių perdeda, peržegnója. Seniau mazgoja vaiką, numazgoja, vystykluos suka, visa susukė, suvystė ir peržegnójo vaiką. Kai baigi pečių kūrenti, péržegnok. Aš páržegnojau [trobą],
su švęstu vandiniu apkrapijau. Išginos dieną gyvuliai būdavo parūkomi švęstais žolynais, peržegnojami ir pašlakstomi švęstu vandeniu. Geria ponas neperžegnojęs [v] andenio. „Į tavo, Viešpatie, rankas aš atiduodu ir savo poilsį, ir dirvą juodą“, – galulaukėje šventasai Izidorius artojas ant kelių klumpa tardamas, arimą peržegnoja. Su tiek sėklos tik páržegnojau lauką. Pirmiausia pérsižegnoja. Jau duonos neminkė nesižegnoję niekas. Tėvelis buvo ne toks pamaldus, bet, prisimenu, kai sėdavo dirvon grūdus, prisipylęs grūdų į kvartūką (prijuostę), persižegnodavo ir atsidusdavo: „Dieve, palaimink“. Kaip eini maudytis, žuvaut, tai reikia persižegnot. Kas eina sėti, prieš sėdamas parsižegno [ja] pats, paržegno [ja] lauką ir paprašo, kad Dievas laimintų. Senis persižegnojo; paskui peržegnojo avilį ir atrišo sietą. baigti darbą: Jau Alksnibalį péržegnojom (baigėm šienauti) .

4. padaryti kryžiaus ženklą norint ką nubaidyti ar nuo ko apsisaugoti: Aš įejęs páržegnojau tas duris, pro tas i nejo katinas. Rutkuvienė peržegnojo senį su rožančium rankoje, puolė švęstu vandeniu šlakstyti. Pirmą sykį tepamačiau tą mašiną, liepė – pársižegnok, sako, su pikta dvasia. Ražienas ka sapnuosi, pársižegnok, didliai blogai.

5. staigiai (ppr. kryžmai) kelis kartus suduoti, sukirsti: Aš jam kad péržegnosiu lazda, tai jam bus gerai. Kad péržegnosiu su pagaikščiu, tai žinosi! Su botagais páržegnojo kaip žaibais. Kai tėvelis dažinojo, su vadelėms péržegnojo. Akinantis žaibas vėl peržegnojo dangų.

6. neturėti vilties atgauti: Aš ją seniai péržegnojęs. Paskolinai i paržegnók. Paleidei viedrą – ir peržegnók, nebeišgriebsi [iš šulinio]. Nebėr, péržegnok – sustaršė siūlai. Páržegnojau: šventa Kalvarija, tu be munęs, aš be tevęs. Tokiam padevei i páržegnok. Jam paskolinai, tai jau i páržegnok. Páržegnojau, nebeinu į fermą. Péržegnojau maišus, visa, gana. atsižadėti: Ant kitų metų, jeigu Abraomo alus nebus padarytas, tai tą pragarą peržegnosiu amžinai. Páržegnojau tus piningus. Péržegnojau [paikas svajones] ir pirmin dirbt [žemės]. Parmyniau cigarėtus, páržegnojau – nė į burną. Pérsižegnok abiem rankom nuog tokio darbo. Su sarmata jie man viską atidavė ir pérsižegnojo nuo manę. Aš persižegnóju, einu kitų darbų dirbt – tu ausk. Aš jiemi. intpilčia šimtą rykščių, pérsižegnot nuo vogimo.

7. atsisveikinti negrįžtamai: Péržegnojau išleidus, misliju, tegul tau Dievas duoda šventą dvasią, kad jau negrįžtum. Ka jau rekrutą išveš, tai i paržegnok. Tu, vaikeli, ir savo kraštą, ir savo gimines peržegnok, jau jų nebematysi. Negana tau, kad atėmė kiaulę, šiandien geriausią arklį peržegnojau.

8. žegnojantis prisiekti: Pársižegnojo nėkam nesakysianti, o išpliurpė. Kunigas par spaviednę: – Ar tikrai nemeluoji? – Nu, sakau, klebonai, galiu persižegnót prie taũ. Ar gerai suskaičiavai? – Gerai, galiu pérsižegnot.

9. atlikti konfirmavimą: Mokykias pilnai tą mokslą, jei nori peržegnotas būti.
  [su] kairè kója (rankà) péržegnoti nebendrauti, nė į tą pusę nežiūrėti: Ka būčio žinojusi, būčio páržegnojusi su kairè kója. Péržegnok tu jį kairè rankà ir eik nuo jo.
pražegnóti. peržegnoti 4: Ažpūsdami ugnį su kaire ranka pražegnója.
prižegnóti.

1. daug kartų žegnoti.

2. primušti, pričaižyti: Prižegnójau katinį kap reikia.
sužegnóti.

1. daug kartų peržegnoti: Suserga gyvolys, tai ji suženklina, sužegnoja, bet ne ranka, nes nepagelbėtų, ale pjautuvu.

2. suvalgyti, sušveisti: Vaikas sužegnójęs visą mėsą.

3. sutvarkyti, sudėti: Kol burokus, bulbas suveži, sužegnóji!

4. nupliekti. .
užžegnóti.

1. peržegnoti.

2. nuraminti, apmaldyti: Kad šitą pavojų užžegnoti (= užžegnotų), Aršusis perkėlė per Bebrų upę kelis savo pulkus. Tada pakvimpa smala visi palociai, gauna pats vyskupas savo rankomis išplauti tas vietas, užžegnoti, užpoteriauti.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'izegnoti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2021 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Skaičiuoklė
x