įvarvėti

varvė́ti, var̃va (var̃vi), -ė́jo.

1. lašais ar srovele tekėti, lašėti: Kraujas tekąs, varvąs. Pradėjo lyti, vanduo var̃va. Lašai par kiaurą stogą var̃va. Var̃va tau an akių – ir užlopyt nėr su kuo [stogo]. Tas gizelis paėmė iš kišeniaus tą sūrį, suspaudė, kad net vanduo ėmė per pirštus varvėtie! Nuo galvos ir drabužių varvėjo vanduo tiesiai į kurpių užkulnius. Duobę primeta primeta tošių, kūrina – ir var̃va tada tan viedran [degutas]. Išsileidęs saulėje degutas žaliai blizgėjo, sunkėsi, tekėjo šulais ant šiaudų ir varvėjo ant žemės. Tai parmerkė, ka varvė́jo par užpakalį vanduo. Prakaitas nuo jo lašais varvėjo. Dirbdavom, ka i prakaitas par nosį varvė́davo. Aš jo. taip gailiuos, kad kartais ašarų srovės, ypačiai kad iškoliots jodau, var̃va nuo zūbų. Po šašais pūliai ejo – net var̃va par kaktą. Kraujas brangiausis sunkas iš visur ir lašais varva ant žemės. Jam kraujas nuo krūtinės … strūkliais žemyn varvėjo. Kur kūns gulėjo, rožė žydėjo, kur krau [ja] s varvėjo, upė tekėjo. | Po lytaus pastogis var̃va. [V] anduo darmai nevarvė́jo [upe],
sukė [malūno] akmenis. Ir aš veselė [je] to [je] buvau, alų midų gėriau, par barzdą varvė́jo, dantys neregėjo. Verkia, kad net par apyvarus varva. Eina – kaip smala varva (lėtai) . Įkišu – marma, ištraukiu – var̃va. Įkiša – marma, ištraukia – var̃va. Užėjo lytus, kur dingsi, šokom po medžiu, o ir čia var̃va. Kamara šlapia, nuo lubų var̃va – kaip te nepus, nepelės?! Oi sniegti, lija, nuog stogų varva. Jau ka lys, par akis varvė́s, tuosykiais ans šienaus. Kap šalta, tep ir var̃va nuog nosies. Pantį pakabino, var̃va nuo pančio, tai žinok, ka lyja. Į pieną var̃va nu šonų, bėga – negal milžti par lytų. lyti, lašnoti, lynoti: Lytus nebevarvėjo daugesni ant žemės. Var̃va i var̃va – jau ruduo. Ka nelyna, ta nelyna, ka pradeda varvė́ti, nėkaip neužkiši. Kad tik nepradėtų varvė́t! Džiugina [sinoptikai] nelysią, o var̃va i var̃va – nepjausi miežių. Volungė sako: – Varvė́s, varvė́s, varvė́s.

2. sunktis: Šokam, net tiktai prakaitas var̃va. Šidydavos iš jo, ka tepalas par bambą var̃va – toks mugulys, pakiautęs, neapsižiūria. Varvės kraujo šlakeliai kai bijūno lapeliai. Iš įpjautų vietų varvėjo lašeliais kraujas. Iš smetoninės silkės taukai var̃va. Var̃va iš liepų medus. Prakaitas var̃va par abu galu. Klausaus – atrodo, girdžiu džiaugsmą, viltį, vargą: tai žodžiai atšilę varva iš pačių paširdžių. Kitam tie rubliai varvė́te var̃va, nebžino kur i bekišti. Gal ir turi [turto],
ale pro tarpupirščius niekas nevar̃va (nerodo savo turtų) . Kaitra varvėte varvėjo iš plyno dangaus. Dirbk, kad prakaitas nevarvė́tų nei iš kaktos, nei iš mašnos. Čia spaudžia, čia nèvarva.

3. darytis, būti šlapiam, drėkti, šlapiuoti: Atminkiam visi, ką Jezus kentėjo, kad smarkiai krauju del svieto varvėjo. Kaip išvysi jo visą kūną kraujais varvantį dėlei plakimo, tada dūmok: šitai mano griekai jo kūną teipo išplakė. Visas jo kūnas pilnas buvo vočių, skaudulių, visas jo kūnas varvėjo pūliu. Mūsų akys varva. Man var̃va akys, kaip par dūmą matau. Jam ausį skaudėjo, tiek varvė́jo. Ausys varva teip pat kaip ir akys nuo nečystumo kraujo. Visa varvė́jo, mirė žaizdose. Visą laiką šnapše mirko, dabar var̃va visas. Nuo tokių darbų varvė́jo jo rankos (kraujas iš žaizdų bėgo) . Slanktas ir slanktas, nosė var̃va ir var̃va. Rankos šąla, nosis šąla, smurgas var̃va. Alutį gėrė, snarglys varvė́jo. Priš lytų lašiniai var̃va, tikras vanduo, ne taukai. Ka pradės varvė́ti [gėlės],
žinok, kad lys greitai. Nūšėrėm paršą, varvė́jo visas – toks riebus. Putinai krauju varva. Žegnok mano žemę ir vainikuok ją su savo lobiais, nesa tavo pėdos varva riebumu. Dėdė man žadėjo pakrėsti dūlių, kvapnių, medum varvančių kriaušių.

4. praleisti skystį, tekėti: Tas kranas amžinai varva, reikia taisyti. Šiaudas tai anas, kai sumuš lopeta, tai jau anas var̃va te. Statinė var̃va. Paražiuo dengtas stogas veikiau var̃va. Tas stogas jau pradėjo varvė́ti. Namas kolek nevar̃va, stovi ilgai. Muzikonto visada dangčiai varva. Kap gerai palija, tai net per lubas var̃va. Reikia taisyt, dengt, tada nevarvės per palėpę. Iš statinės var̃va.

5. būti permirkusiam, šlapiam: Jis an lyčių šokinėjo, tik slyst, puškū puškū – visas var̃va. Išsitrinkau galvą, varvù – neisu nėkur. Paglosto arklį, o tas visas sušilęs, net varva. Pakliuvau į lytų, sulijau kaip žiurkė, visa varvė́jau. Šlapi jūs, var̃vate, apdžiūkite. Pela prakaitas, visa varvù. Kojos šaltos kaip ledai, o pats esu varvą̃s iš prakaito. Parejo visi var̃vantys kaip žąsys. Šlapi visi parejo, varvamì. Parvažiuojant prisimušo mašina, parvažiavom – varvė́te varvė́jom. Mėšlai bus varvą, o toli vežti, bus arkliams sunku.

6. žibėti, blizgėti, tviskėti, spindėti: Tai gražiai išsipuošus, kad net var̃va. Auksas, sidabras tik varva nuog jų apsirengimų. Ir eina girininkas į tą kalną kaip į kokį dvarą, visur puiku puiku, gražu, tik auksas varva! Viduje visa varva auksu, sidabru ir deimantais – taip gausiai išpuošta bažnyčia maldininkų. Stovi kareivis su kardu, o jau jo tiej guzikai tai visi iž vieno net var̃va, kap jiej blizga!

7. verkšlenti, knirkti.
ãkys var̃va

1. ima pavydas, pavydi: Ãkys var̃va, kai kitus pamato valgant. Mato, tai i ãkys var̃va, kad daug turi. Varvès jiem ãkys, kai matis, kad Balys gerai gyvena.

2. žavisi: Bernam ãkys var̃va žiūrint in tokią mergą.
ãšaros var̃va gaila, skaudu: Úaros var̃va į agurklus veizant (labai menki) .
[net] séilė (séilės) var̃va. Net séilė var̃va an tą druską žiūrint. Tas tai nuo pat mažumėlės: traktorių pamatis, tai net séilės var̃va. Lekiam pro sodą, pravedu mergaites greit, o séilė var̃va (norisi obuolių) . Ana nora gerti, séilės var̃va. Nuvažiuoju į Klaipėdą, mun séilės var̃va, ka pilnos lentynos visokio velnio (prekių) y [ra].
apvarvė́ti, àpvarva (àpvarvi. apìvarva. apvar̃va), -ė́jo. varvant aplašėti, susitepti: Po lašniu apvarvė́jo sūdas, drabužis. Ji kalba iš virtuvės, stovėdama prie ilgo kraujais apvarvėjusio stalo. Apvarvė́ta kelnės krauju. | Degė vienas apvarvėjęs žvakigalis, įspraustas į tirštai aprūkusį žibintą. | Nekabink palto, o tai apvarvė̃s, kai lis. apvarvinti: Kruvinas prakaitas apivarvėjo visą šventą kūną jo.
įvarvė́ti, į̃varva (įvarvi), -ė́jo.

1. lašant, varvant patekti į ką, įlašėti: Nuo karvės papo įvarvėjo sruta į pieną.

2. prasisunkti į vidų, pratekėti: Tas skyles stoge reikia užkišt, par jas įvarva.

3. įnikti lyti, įsilyti: Įsivarvė́jo, daba neužkiši, viskas pažliugs. Įsivarvė́jo, kad tik nesupūdytum bulbių.
išvarvė́ti, ìšvarva (ìšvarvi. išvar̃vi. išvar̃va), -ė́jo.

1. lašais ar srovele ištekėti, išbėgti, išlašėti: Kraujas jam visai išvarvėjo. Išvarvė́jo medus iš korio. Išpjauna korius, padeda šiltai ant šakaliukų, ant lėkštės, kad tas medus išvarvėtų. Išvarvė́jo visas verdulis, vanduo iš verdulio. Sūrymas taigi išvarvės, o be sūrymo kokie tau lašiniai? Iš dešros visas riebumas išvarvė́jo. Išvarvė́jo molis, išbuvo, [tvarto] langas su visais rėmais su visa, šitai ažukišė šiaudais. Meilė kaip seilė ìšvarva greitai. Teisybės akės išvarvė́jusios, nėko [teisybės] nesurasi. Ant tokio pagalio užmeti [mėsą],
kad vanduo išsivarvė́tų.

2. varvant pasidaryti sausam, be skysčio, apdžiūti: Kitas kiaušinis visiškai išvarvė́jęs, kitas dar ne. Kokią porą dienų paliekta [bužę],
kol ji ìšvarva. Teišsivarvỹ siūlai pakarti. Išsivarvès [nuplauti] agurkai kašike.

3. išsisunkti: I seilės išvarvė́jo bestumant. Eita veizėti: pieno cielas latakas išvarvė́jęs iš to apnasrio. Silkės buvo riebios – i taukų išvarvė́s. Jis išsiėmė šmotą sūrio, suspaudė – vanduo išvarvėjo. Ižvarvė̃s iž jo pinigų, tu tik lauk!

4. pasidaryti šlapiuojančioms, traiškanotoms. Senas, akys paraudonavusios, išvarvė́jusios. Kam tos kningos? Ar akims išvarvė́ti, kad nėr lempos nė žvakės. Nuo skaitymo ir akys išvarvėję. Akys jo jau išvarvėjo, sau tako nebmato. Dar vienai ir antrai pabraukęs per akis su tom tamsiausiom žolėm, tuoj akys išvarvėjusios. Kruopas (sriubą) su terba padėjo, ir tos žemėn išvarvėjo, šunes išlakė. Kad tau akys išvarvėtų ir danteliai išbarškėtų. Sako, reik teisybę sakyti, o teisybės išvarvė́jusios akys. Išvarvė́s ir akės belaukant. Belaukiant ir akys išvarvėjo.
nuvarvė́ti, nùvarva (nùvarvi. nuvar̃va), -ė́jo.

1. pasišalinti varvant, nutekėti lašais ar srovele nuo ko: Nuo rugių nuvar̃va greit [vanduo],
išdžiūsta. Pakark megztinį in karties – tegul nuvarva vanduo. Padžiauk šlapią skudurą ant virvės, kad nuvarvė́tų vanduo nuo jo! Nusunkia par sietą [grūdus],
kad vanduo nuvarvė́t smagiai. Reik nuplauti tus kanapius į kokį retą skudurą, ka nuvarvė́tų [v] anduo. Šiltas pavasaris buvo, tujaus sniegai nu stogų nuvarvė́jo. Dar nuo prusnų vandens lašai jam. nenuvarvėjo. Kap lietus tau nùvarva!

2. apdžiūti išvarvėjus, nutekėjus skysčiui: Drabužiai iš vandens ištraukti nuvarvė́jo. Pakabink sruogas, kad nuvarvė́tų. Į eilikes ten anus. išmeti, anie nùvarva. Spąstūse suspaudi, nùvarva parūgos, i turi varškę. Nūsipurtinęs vandinį, nūvarvė́jęs ir nūbėgęs. Kai įkišo – nugarmėjo, kai ištraukė – nuvarvėjo. Marškiniai nusivarvė́jo, galės pabaigt džiūt gryčio [je]. Reikia rugius pamerkt, a dvi, a tris dienas mirkyt, po tam išpili, ka nusivarvė́tų. Neturiu varškės nusunktos: sūrmaišely tebė [ra],
nenusivarvė́jus da. Nelyja, tik dangus nusìvarva. Jau nelyja, tik nusìvarva.

3. nulašėti, nutikšti: Bepilant rašalą nuvarvė́jo keli lašai žemėn. Garsingi varpai degant varpyčiai sutirpę, it lytus žemėn nuvarvėjo. Nusgąsti, vanduoj tau nùvarva per visą. Tegu pasimankština, vis gramas taukų nuvarvės. Kaip tu gražiai valgai: kas nuvarva, palaižai palaižai, stalan skylę išlaižai. Ištuštinusi stiklelį, davė nuvarvėti į burną paskutiniam lašeliui ir tada jau pagyrė. Slankio [ja] debesiai, o ka nors lašelis nuvarvė̃tų. Iž vaikų nenùvarva man ir lašas. Nuog jo nenùvarva! Jis šykštus: pas jį nenuvarvė̃s. Meilė kaip seilė: nuvarvė́jo par barzdą – i nebė [ra]. Patys atskirai ėdė, o šeimyna – tik kas nū barzdos nuvarvė́jo. Kas nu barzdos nuvarvė́s (kas atliks) , ta tevie duos. Tiek tu žinai, kas nuo nosies nuvarva (menkai) . varvant nutįsti: Visa kramė šitai nuskaldyta, čia kraujo nuvarvė́ję. Nuvarvė́ję (nutįsę) tokie uostai, nusiskusk nors tus užsirietimus.

4. varvant nušlapti, apvarvėti: Kaip dubo [je]:
sienos nušlapusios, nuvarvė́jusios. aptirpti: Nuvarvė́ję ledai – suės vaikai.
nuo lū́pų píenas nenuvarvė́jęs. Šito Usevčiūčia (Usevičiūtė) tai do gatavai piemenė – nuo lū́pų píenas nenuvarvė́jęs.
pavarvė́ti, pàvarva (pavar̃va), -ė́jo.

1. kurį laiką varvėti, tekėti: Dar pavarvės jam ašaros per apivarus! kiek palyti, palašnoti: Aną dieną tik pavarvėjo, bet nelijo.

2. kurį laiką padžiūti varvant, sunkiantis skysčiui: Aptempiu pančeka kumpius, lašinius, pavar̃va – gerai.

3. pasausėti, apsekti: Tas kiaušinis įsispaudęs, o tas jau pavarvė́jęs.

4. po truputį praleisti skystį, tekėti, prasisunkti: Kai kur pàvarva [stogas] – nėra teip baisu, možna gyvent.

5. kiek šlapiuoti. Jos ir akys pavarvė́ję.

6. kurį laiką verkšlenti, knirkti.
pérvarvėti.

1. visam ar daugumai perlašėti kur.

2. ištisai, nuolat apvarvėti: Gilūs raudono mūro namai žiojėjo tamsiais kiemais su numurusiom sienom, varvėjusiom ir pervarvėjusiom durų staktom.
pravarvė́ti, pràvarva, -ė́jo.

1. praleisti skystį: Dar iš vakaro ėmė lynoti, ir kraigas pravarvėjo. Ana. apkaustyta, kad nepravarvė́tum.

2. varvant kiek pasausėti, pasekti: Kiaušiniai buvo pravarvė́ję.

3. nuvarvant skysčiui pradžiūti: Vežimo neįtraukėm į klojimą, tegu, sakom, prasivarvė̃s.
privarvė́ti, prìvarva (prìvarvi. privar̃vi), -ė́jo.

1. varvant prisipildyti, pribėgti: Taigi čia reikia tykot, kol prìvarva viedras [vandens]. | Prìvarva penki litrai to deguto.

2. prilašėti, pritikšti: Ka tau privarvė̃s tę nuo tų lapų, tai tu pamatysi! Privarvėjo ant žemės taukų, vandens. Ogi būdavo tokių [numirėlių],
kad prìvarva, prilaša te iš grabo. Krūtinėje gergždė, lyg deguto storai privarvėję, prirūkę tošies dūmų suodimi.
suvarvė́ti, sùvarva, -ė́jo

1. varvant subėgti, sutekėti: Medus suvarvė́jo į puodynę. | An knatuko galo sùvarva tų avitaukių, tus nugnaibai šalin. Suvarva raidės krūvon, žodžių nepagaunu.

2. varvant aptekėti, sušlapti: Taukais suvarvėję pirštai. Lijo, suvarvė́ję drobužiai. Apsileja, sùvarva lapai su uogoms. Medžiai šlapi, suvarvė́ję – negal ugnies įkurti.

3. sumerkti, sušlapinti: A tę. nesùvarva judu?
kad tù suvarvė́tum. Kad tù suvarvė́tum, kaip nepasisekė! O kad tù suvarvė́tum – tiek man padarė iškadų! Visur plika – o ka tù suvarvė́tum!
užvarvė́ti, ùžvarva (ùžvarvi), -ė́jo.

1. varvant užlašėti ant ko: Par lubas užvarvė́jo ant galvos. Tę panašiai užvarvė́ta ko – reikia plaust. Iš žmogaus prakaito viskas ùžvarva (uždirbama) . užlyti: Pasėjus nelyna, kažin kaip būs – rėkant reik, ka užvarvė̃tų.

2. aptekti kuo, aptekėti: Ale šitas [langas] kad užvarvė́jęs va iš anos pusės. Langai užvarvėję, sienos drėgnos. Sukumpęs, suklypęs, akims užvarvėtoms. Per užvertas prie smerčio čysčiausias tavo akis ir užvarvėjusias krauju atleisk man, o Jėzau, griekus mano akių.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>varvė́ti, </b>var̃va (var̃vi), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">lašais ar srovele tekėti, lašėti: </span> Kraujas tekąs, varvąs. Pradėjo lyti, vanduo var̃va. Lašai par kiaurą stogą var̃va. Var̃va tau an akių – ir užlopyt nėr su kuo [stogo]. Tas gizelis paėmė iš kišeniaus tą sūrį, suspaudė, kad net vanduo ėmė per pirštus varvėtie! Nuo galvos ir drabužių varvėjo vanduo tiesiai į kurpių užkulnius. Duobę primeta primeta tošių, kūrina – ir var̃va tada tan viedran [degutas]. Išsileidęs saulėje degutas žaliai blizgėjo, sunkėsi, tekėjo šulais ant šiaudų ir varvėjo ant žemės. Tai parmerkė, ka varvė́jo par užpakalį vanduo. Prakaitas nuo jo lašais varvėjo. Dirbdavom, ka i prakaitas par nosį varvė́davo. Aš jo. taip gailiuos, kad kartais ašarų srovės, ypačiai kad iškoliots jodau, var̃va nuo zūbų. Po šašais pūliai ejo – net var̃va par kaktą. Kraujas brangiausis sunkas iš visur ir lašais varva ant žemės. Jam kraujas nuo krūtinės … strūkliais žemyn varvėjo. Kur kūns gulėjo, rožė žydėjo, kur krau [ja] s varvėjo, upė tekėjo. | Po lytaus pastogis var̃va. [V] anduo darmai nevarvė́jo [upe], sukė [malūno] akmenis. Ir aš veselė [je] to [je] buvau, alų midų gėriau, par barzdą varvė́jo, dantys neregėjo. Verkia, kad net par apyvarus varva. Eina – kaip smala varva <span class="explanation"> (lėtai) </span>. Įkišu – marma, ištraukiu – var̃va. Įkiša – marma, ištraukia – var̃va. Užėjo lytus, kur dingsi, šokom po medžiu, o ir čia var̃va. Kamara šlapia, nuo lubų var̃va – kaip te nepus, nepelės?! Oi sniegti, lija, nuog stogų varva. Jau ka lys, par akis varvė́s, tuosykiais ans šienaus. Kap šalta, tep ir var̃va nuog nosies. Pantį pakabino, var̃va nuo pančio, tai žinok, ka lyja. Į pieną var̃va nu šonų, bėga – negal milžti par lytų. <span class="explanation">lyti, lašnoti, lynoti: </span> Lytus nebevarvėjo daugesni ant žemės. Var̃va i var̃va – jau ruduo. Ka nelyna, ta nelyna, ka pradeda varvė́ti, nėkaip neužkiši. Kad tik nepradėtų varvė́t! Džiugina [sinoptikai] nelysią, o var̃va i var̃va – nepjausi miežių. Volungė sako: – Varvė́s, varvė́s, varvė́s. <br/>2. <span class="explanation">sunktis: </span> Šokam, net tiktai prakaitas var̃va. Šidydavos iš jo, ka tepalas par bambą var̃va – toks mugulys, pakiautęs, neapsižiūria. Varvės kraujo šlakeliai kai bijūno lapeliai. Iš įpjautų vietų varvėjo lašeliais kraujas. Iš smetoninės silkės taukai var̃va. Var̃va iš liepų medus. Prakaitas var̃va par abu galu. Klausaus – atrodo, girdžiu džiaugsmą, viltį, vargą: tai žodžiai atšilę varva iš pačių paširdžių. Kitam tie rubliai varvė́te var̃va, nebžino kur i bekišti. Gal ir turi [turto], ale pro tarpupirščius niekas nevar̃va <span class="explanation"> (nerodo savo turtų) </span>. Kaitra varvėte varvėjo iš plyno dangaus. Dirbk, kad prakaitas nevarvė́tų nei iš kaktos, nei iš mašnos. Čia spaudžia, čia nèvarva. <br/>3. <span class="explanation">darytis, būti šlapiam, drėkti, šlapiuoti: </span> Atminkiam visi, ką Jezus kentėjo, kad smarkiai krauju del svieto varvėjo. Kaip išvysi jo visą kūną kraujais varvantį dėlei plakimo, tada dūmok: šitai mano griekai jo kūną teipo išplakė. Visas jo kūnas pilnas buvo vočių, skaudulių, visas jo kūnas varvėjo pūliu. Mūsų akys varva. Man var̃va akys, kaip par dūmą matau. Jam ausį skaudėjo, tiek varvė́jo. Ausys varva teip pat kaip ir akys nuo nečystumo kraujo. Visa varvė́jo, mirė žaizdose. Visą laiką šnapše mirko, dabar var̃va visas. Nuo tokių darbų varvė́jo jo rankos <span class="explanation"> (kraujas iš žaizdų bėgo) </span>. Slanktas ir slanktas, nosė var̃va ir var̃va. Rankos šąla, nosis šąla, smurgas var̃va. Alutį gėrė, snarglys varvė́jo. Priš lytų lašiniai var̃va, tikras vanduo, ne taukai. Ka pradės varvė́ti [gėlės], žinok, kad lys greitai. Nūšėrėm paršą, varvė́jo visas – toks riebus. Putinai krauju varva. Žegnok mano žemę ir vainikuok ją su savo lobiais, nesa tavo pėdos varva riebumu. Dėdė man žadėjo pakrėsti dūlių, kvapnių, medum varvančių kriaušių. <br/>4. <span class="explanation">praleisti skystį, tekėti: </span> Tas kranas amžinai varva, reikia taisyti. Šiaudas tai anas, kai sumuš lopeta, tai jau anas var̃va te. Statinė var̃va. Paražiuo dengtas stogas veikiau var̃va. Tas stogas jau pradėjo varvė́ti. Namas kolek nevar̃va, stovi ilgai. Muzikonto visada dangčiai varva. Kap gerai palija, tai net per lubas var̃va. Reikia taisyt, dengt, tada nevarvės per palėpę. Iš statinės var̃va. <br/>5. <span class="explanation">būti permirkusiam, šlapiam: </span> Jis an lyčių šokinėjo, tik slyst, puškū puškū – visas var̃va. Išsitrinkau galvą, varvù – neisu nėkur. Paglosto arklį, o tas visas sušilęs, net varva. Pakliuvau į lytų, sulijau kaip žiurkė, visa varvė́jau. Šlapi jūs, var̃vate, apdžiūkite. Pela prakaitas, visa varvù. Kojos šaltos kaip ledai, o pats esu varvą̃s iš prakaito. Parejo visi var̃vantys kaip žąsys. Šlapi visi parejo, varvamì. Parvažiuojant prisimušo mašina, parvažiavom – varvė́te varvė́jom. Mėšlai bus varvą, o toli vežti, bus arkliams sunku. <br/>6. <span class="explanation">žibėti, blizgėti, tviskėti, spindėti: </span> Tai gražiai išsipuošus, kad net var̃va. Auksas, sidabras tik varva nuog jų apsirengimų. Ir eina girininkas į tą kalną kaip į kokį dvarą, visur puiku puiku, gražu, tik auksas varva! Viduje visa varva auksu, sidabru ir deimantais – taip gausiai išpuošta bažnyčia maldininkų. Stovi kareivis su kardu, o jau jo tiej guzikai tai visi iž vieno net var̃va, kap jiej blizga! <br/>7. <span class="explanation">verkšlenti, knirkti. </span> <br/><b> ãkys var̃va</b><br/>1. <span class="explanation">ima pavydas, pavydi: </span> Ãkys var̃va, kai kitus pamato valgant. Mato, tai i ãkys var̃va, kad daug turi. Varvès jiem ãkys, kai matis, kad Balys gerai gyvena. <br/>2. <span class="explanation">žavisi: </span> Bernam ãkys var̃va žiūrint in tokią mergą. <br/><b>ãšaros var̃va</b> <span class="explanation">gaila, skaudu: </span> Úaros var̃va į agurklus veizant <span class="explanation"> (labai menki) </span>. <br/><b> [net] séilė (séilės) var̃va</b>. Net séilė var̃va an tą druską žiūrint. Tas tai nuo pat mažumėlės: traktorių pamatis, tai net séilės var̃va. Lekiam pro sodą, pravedu mergaites greit, o séilė var̃va <span class="explanation"> (norisi obuolių) </span>. Ana nora gerti, séilės var̃va. Nuvažiuoju į Klaipėdą, mun séilės var̃va, ka pilnos lentynos visokio velnio <span class="explanation"> (prekių) </span> y [ra]. <br/><b>apvarvė́ti, </b>àpvarva (àpvarvi. apìvarva. apvar̃va), -ė́jo. <span class="explanation">varvant aplašėti, susitepti: </span> Po lašniu apvarvė́jo sūdas, drabužis. Ji kalba iš virtuvės, stovėdama prie ilgo kraujais apvarvėjusio stalo. Apvarvė́ta kelnės krauju. | Degė vienas apvarvėjęs žvakigalis, įspraustas į tirštai aprūkusį žibintą. | Nekabink palto, o tai apvarvė̃s, kai lis. <span class="explanation">apvarvinti: </span> Kruvinas prakaitas apivarvėjo visą šventą kūną jo. <br/><b>įvarvė́ti, </b>į̃varva (įvarvi), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">lašant, varvant patekti į ką, įlašėti: </span> Nuo karvės papo įvarvėjo sruta į pieną. <br/>2. <span class="explanation">prasisunkti į vidų, pratekėti: </span> Tas skyles stoge reikia užkišt, par jas įvarva. <br/>3. <span class="explanation">įnikti lyti, įsilyti: </span> Įsivarvė́jo, daba neužkiši, viskas pažliugs. Įsivarvė́jo, kad tik nesupūdytum bulbių. <br/><b>išvarvė́ti, </b>ìšvarva (ìšvarvi. išvar̃vi. išvar̃va), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">lašais ar srovele ištekėti, išbėgti, išlašėti: </span> Kraujas jam visai išvarvėjo. Išvarvė́jo medus iš korio. Išpjauna korius, padeda šiltai ant šakaliukų, ant lėkštės, kad tas medus išvarvėtų. Išvarvė́jo visas verdulis, vanduo iš verdulio. Sūrymas taigi išvarvės, o be sūrymo kokie tau lašiniai? Iš dešros visas riebumas išvarvė́jo. Išvarvė́jo molis, išbuvo, [tvarto] langas su visais rėmais su visa, šitai ažukišė šiaudais. Meilė kaip seilė ìšvarva greitai. Teisybės akės išvarvė́jusios, nėko [teisybės] nesurasi. Ant tokio pagalio užmeti [mėsą], kad vanduo išsivarvė́tų. <br/>2. <span class="explanation">varvant pasidaryti sausam, be skysčio, apdžiūti: </span> Kitas kiaušinis visiškai išvarvė́jęs, kitas dar ne. Kokią porą dienų paliekta [bužę], kol ji ìšvarva. Teišsivarvỹ siūlai pakarti. Išsivarvès [nuplauti] agurkai kašike. <br/>3. <span class="explanation">išsisunkti: </span> I seilės išvarvė́jo bestumant. Eita veizėti: pieno cielas latakas išvarvė́jęs iš to apnasrio. Silkės buvo riebios – i taukų išvarvė́s. Jis išsiėmė šmotą sūrio, suspaudė – vanduo išvarvėjo. Ižvarvė̃s iž jo pinigų, tu tik lauk! <br/>4. <span class="explanation">pasidaryti šlapiuojančioms, traiškanotoms</span>. Senas, akys paraudonavusios, išvarvė́jusios. Kam tos kningos? Ar akims išvarvė́ti, kad nėr lempos nė žvakės. Nuo skaitymo ir akys išvarvėję. Akys jo jau išvarvėjo, sau tako nebmato. Dar vienai ir antrai pabraukęs per akis su tom tamsiausiom žolėm, tuoj akys išvarvėjusios. Kruopas <span class="explanation"> (sriubą) </span> su terba padėjo, ir tos žemėn išvarvėjo, šunes išlakė. Kad tau akys išvarvėtų ir danteliai išbarškėtų. Sako, reik teisybę sakyti, o teisybės išvarvė́jusios akys. Išvarvė́s ir akės belaukant. Belaukiant ir akys išvarvėjo. <br/><b>nuvarvė́ti, </b>nùvarva (nùvarvi. nuvar̃va), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">pasišalinti varvant, nutekėti lašais ar srovele nuo ko: </span> Nuo rugių nuvar̃va greit [vanduo], išdžiūsta. Pakark megztinį in karties – tegul nuvarva vanduo. Padžiauk šlapią skudurą ant virvės, kad nuvarvė́tų vanduo nuo jo! Nusunkia par sietą [grūdus], kad vanduo nuvarvė́t smagiai. Reik nuplauti tus kanapius į kokį retą skudurą, ka nuvarvė́tų [v] anduo. Šiltas pavasaris buvo, tujaus sniegai nu stogų nuvarvė́jo. Dar nuo prusnų vandens lašai jam. nenuvarvėjo. Kap lietus tau nùvarva! <br/>2. <span class="explanation">apdžiūti išvarvėjus, nutekėjus skysčiui: </span> Drabužiai iš vandens ištraukti nuvarvė́jo. Pakabink sruogas, kad nuvarvė́tų. Į eilikes ten anus. išmeti, anie nùvarva. Spąstūse suspaudi, nùvarva parūgos, i turi varškę. Nūsipurtinęs vandinį, nūvarvė́jęs ir nūbėgęs. Kai įkišo – nugarmėjo, kai ištraukė – nuvarvėjo. Marškiniai nusivarvė́jo, galės pabaigt džiūt gryčio [je]. Reikia rugius pamerkt, a dvi, a tris dienas mirkyt, po tam išpili, ka nusivarvė́tų. Neturiu varškės nusunktos: sūrmaišely tebė [ra], nenusivarvė́jus da. Nelyja, tik dangus nusìvarva. Jau nelyja, tik nusìvarva. <br/>3. <span class="explanation">nulašėti, nutikšti: </span> Bepilant rašalą nuvarvė́jo keli lašai žemėn. Garsingi varpai degant varpyčiai sutirpę, it lytus žemėn nuvarvėjo. Nusgąsti, vanduoj tau nùvarva per visą. Tegu pasimankština, vis gramas taukų nuvarvės. Kaip tu gražiai valgai: kas nuvarva, palaižai palaižai, stalan skylę išlaižai. Ištuštinusi stiklelį, davė nuvarvėti į burną paskutiniam lašeliui ir tada jau pagyrė. Slankio [ja] debesiai, o ka nors lašelis nuvarvė̃tų. Iž vaikų nenùvarva man ir lašas. Nuog jo nenùvarva! Jis šykštus: pas jį nenuvarvė̃s. Meilė kaip seilė: nuvarvė́jo par barzdą – i nebė [ra]. Patys atskirai ėdė, o šeimyna – tik kas nū barzdos nuvarvė́jo. Kas nu barzdos nuvarvė́s <span class="explanation"> (kas atliks) </span>, ta tevie duos. Tiek tu žinai, kas nuo nosies nuvarva <span class="explanation"> (menkai) </span>. <span class="explanation">varvant nutįsti: </span> Visa kramė šitai nuskaldyta, čia kraujo nuvarvė́ję. Nuvarvė́ję <span class="explanation"> (nutįsę) </span> tokie uostai, nusiskusk nors tus užsirietimus. <br/>4. <span class="explanation">varvant nušlapti, apvarvėti: </span> Kaip dubo [je]: sienos nušlapusios, nuvarvė́jusios. <span class="explanation">aptirpti: </span> Nuvarvė́ję ledai – suės vaikai. <br/><b> nuo lū́pų píenas nenuvarvė́jęs</b>. Šito Usevčiūčia <span class="explanation"> (Usevičiūtė) </span> tai do gatavai piemenė – nuo lū́pų píenas nenuvarvė́jęs. <br/><b>pavarvė́ti, </b>pàvarva (pavar̃va), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">kurį laiką varvėti, tekėti: </span> Dar pavarvės jam ašaros per apivarus! <span class="explanation">kiek palyti, palašnoti: </span> Aną dieną tik pavarvėjo, bet nelijo. <br/>2. <span class="explanation">kurį laiką padžiūti varvant, sunkiantis skysčiui: </span> Aptempiu pančeka kumpius, lašinius, pavar̃va – gerai. <br/>3. <span class="explanation">pasausėti, apsekti: </span> Tas kiaušinis įsispaudęs, o tas jau pavarvė́jęs. <br/>4. <span class="explanation">po truputį praleisti skystį, tekėti, prasisunkti: </span> Kai kur pàvarva [stogas] – nėra teip baisu, možna gyvent. <br/>5. <span class="explanation">kiek šlapiuoti</span>. Jos ir akys pavarvė́ję. <br/>6. <span class="explanation">kurį laiką verkšlenti, knirkti. </span> <br/><b>pérvarvėti</b>. <br/>1. <span class="explanation">visam ar daugumai perlašėti kur. </span> <br/>2. <span class="explanation">ištisai, nuolat apvarvėti: </span> Gilūs raudono mūro namai žiojėjo tamsiais kiemais su numurusiom sienom, varvėjusiom ir pervarvėjusiom durų staktom. <br/><b>pravarvė́ti, </b>pràvarva, -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">praleisti skystį: </span> Dar iš vakaro ėmė lynoti, ir kraigas pravarvėjo. Ana. apkaustyta, kad nepravarvė́tum. <br/>2. <span class="explanation">varvant kiek pasausėti, pasekti: </span> Kiaušiniai buvo pravarvė́ję. <br/>3. <span class="explanation">nuvarvant skysčiui pradžiūti: </span> Vežimo neįtraukėm į klojimą, tegu, sakom, prasivarvė̃s. <br/><b>privarvė́ti, </b>prìvarva (prìvarvi. privar̃vi), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">varvant prisipildyti, pribėgti: </span> Taigi čia reikia tykot, kol prìvarva viedras [vandens]. | Prìvarva penki litrai to deguto. <br/>2. <span class="explanation">prilašėti, pritikšti: </span> Ka tau privarvė̃s tę nuo tų lapų, tai tu pamatysi! Privarvėjo ant žemės taukų, vandens. Ogi būdavo tokių [numirėlių], kad prìvarva, prilaša te iš grabo. Krūtinėje gergždė, lyg deguto storai privarvėję, prirūkę tošies dūmų suodimi. <br/><b>suvarvė́ti, </b>sùvarva, -ė́jo<br/>1. <span class="explanation">varvant subėgti, sutekėti: </span> Medus suvarvė́jo į puodynę. | An knatuko galo sùvarva tų avitaukių, tus nugnaibai šalin. Suvarva raidės krūvon, žodžių nepagaunu. <br/>2. <span class="explanation">varvant aptekėti, sušlapti: </span> Taukais suvarvėję pirštai. Lijo, suvarvė́ję drobužiai. Apsileja, sùvarva lapai su uogoms. Medžiai šlapi, suvarvė́ję – negal ugnies įkurti. <br/>3. <span class="explanation">sumerkti, sušlapinti: </span> A tę. nesùvarva judu? <br/><b> kad tù suvarvė́tum</b>. Kad tù suvarvė́tum, kaip nepasisekė! O kad tù suvarvė́tum – tiek man padarė iškadų! Visur plika – o ka tù suvarvė́tum! <br/><b>užvarvė́ti, </b>ùžvarva (ùžvarvi), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">varvant užlašėti ant ko: </span> Par lubas užvarvė́jo ant galvos. Tę panašiai užvarvė́ta ko – reikia plaust. Iš žmogaus prakaito viskas ùžvarva <span class="explanation"> (uždirbama) </span>. <span class="explanation">užlyti: </span> Pasėjus nelyna, kažin kaip būs – rėkant reik, ka užvarvė̃tų. <br/>2. <span class="explanation">aptekti kuo, aptekėti: </span> Ale šitas [langas] kad užvarvė́jęs va iš anos pusės. Langai užvarvėję, sienos drėgnos. Sukumpęs, suklypęs, akims užvarvėtoms. Per užvertas prie smerčio čysčiausias tavo akis ir užvarvėjusias krauju atleisk man, o Jėzau, griekus mano akių.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.