įvanoti

vanóti, -ója, -ójo

1. perti pirtyje vanta: Nugarą vanóti. Vanók nevanójęs, vis tiek nugarą niežti ir niežti. Vanót manę nereikia. Vaiką pirmą kartą par akis vanoja, kad gėdingas būtų. Viena gulia, o kitos duodam su šluota, vanójam. Eisma pirtin vanotųsi. Pirtė [je] su vanta gerai vanókis, t. y. perkis. Užlipsi ir vanókis, [v] antą paėmęs. Vyrai vanójas vantom. Vanójas vantą beržinę susirišę. Anas ėgliu vanódavos. Cetulė vanójos sinkutėm notrėm. Tai seniau, jeigu skauda pusiáu ar ką, tai tada ir su dilgėm vanójosi, ir su ėglium. Vantom kab ima vanótis! Ot gera pirtis: daviaus, vanójaus, kad [v] antos in nugarą negaliu priglaust. Kai pirtis šilta, tai gera vanotis. Užsileja [v] andenio an krosnies, tada vanójas. Uždėk šilimos, reiks vanotis. Vanótis visi ukvatija, kai daug garo. Išsitiesei an suolo ir vanókis. An plautų užlipa vanótis, plautis, pasikaityt. Vanódavos pirtyse tėvai, o mes. negalėdavom išlaikyt [karščio]. Prieš šventą Joną raganos vanódavos an rasos. Oi kur tu buvai, dieduli mano? – Pirtelėn vanótis, bobule mano. Suserga žmogus, tuoj kuriama kuo karščiausia pirtis, ligonis vanojasi iki sąmonės netekimo. Šiultumas [autobuse],
nor vanókis! mazgoti, prausti, maudyti: Vaikus reik tankiai vanoti, o ka ne – anie apskręsta. Ranka ranką vanója, kad abi būt baltos. Liko šuva nevanótas. Gavo [kunigas] silkinėje bačkoje vanotis. Vanójuos ir iš vanos nenoru lipti. Mas liuobam vanósiamos blėkinė [je] vano [je] dukart par metus. kapstytis, kuitinėtis, plunktis: Vištos inlenda par tvorą ir vanojas ežioj. Tai jos. tenai maudos tam smėly, vanójas. Vištos prieš saulelę tik vanójasi. Tai gyvuliai (vištos) – ar žemė, ar dulkės, vis vanójas. Vanójas žvirbliai smėly, tai gal bus lietus. turkštis: Jei paukščiai vandeny vanojasi, bus didelio lietaus. Žąsys prieš atodrėgį vanójas. Po moliniu tiltu antytės vanojas.

2. smarkiai mušti, plakti, perti: Su kuolu kai pradėjo vanót. Kad jau ir tėvas – kur tę matei teip vaikas be jokio pasigailėjimo vanót?! Tu jam duok vieną sykį valgyt, o trissyk vanók – tada iš jo bus žmogus. Kumeliam ka vanó [ja],
ka vanó [ja] par šonus! Tą bobutę pradėjo vanót su tuo statiniu. Nesulaukęs jo tėvelis, eina jo ieškoti, pasiėmęs bizūnėlį, eina jo vanoti. Verbų rytą kas anksčiau už kitus atsikelia, tas miegančius žadina, vanodamas verbų rykšte. Šį šimtmetį mes žirgą labiau botagu vanojom, negu gerą žodį jam tarėm. Ar eisi – luptas būsi, ar neisi – vanotas būsi. Iš karto, lig apsipranta, pasimuša [žąsys],
vanójas gerai. mušant varyti: Vanója žąsis Juozupienė iš pievos. daužyti į ką nors, blokšti: Pasideda kazlą kokį ar kubilą ir vanója [rugius]:
būc, būc. mojuoti, mosuoti (sparnus): Išeik pavakary, pamatysi tuoj: kad skrenda kaip kulpka [šikšnosparnis],
nei sparneliais vanójas, nieko.

3. smarkiai barti, vainoti: Aš ją vanó [ja] u ažu tokius darbus. apkalbėti. vadinti, pravardžiuoti: Kas kitą durnium vanója – pats durnas.

4. daug riekti, pjauti: Nevanok tokių storų riekių. dalgiu pjauti: Vanóju pievą, vanóju, ir vis žymės nėra.

5. smarkiai valgyti, kirsti, srėbti: Putros vanodamas, t. y. srėbdamas, ko nesuės daug. Ale tai vanója, net sarmata iš pašonės žiūrėt. Kad vanója, kad vanója, net ausys kruta!

6. gerti (ppr. alkoholinius gėrimus): Vanók tą čėrkikę, nelaikyk.
galvõj [bizùkai, žvìrbliai] vanójasi. Galvõj bizùkai vanójas. Jam šiandiej galvõj vanójas. Jau galvõj žvìrbliai vanójas.
káilį (šónus) vanóti mušti, plakti, perti: Tokiam verkiant reik káilį vanóti. Tada medžioklis pačiupo žmogelį už kupros ir ėmė vanoti šonus. Nu, vaikeli, tai tavo káilis vėl buvo vanójamas.
liežùviais vanóti apkalbinėti, liežuvauti: Pasiskųst kam sarmata, sakis – ana išdurnėjo an senatvės, ir ims visi žmones liežùviais vanót.
apvanóti

1. kiek pasiperti, pasivanoti: Aš jau biškį apsivanojau – užteks.

2. gana smarkiai apmušti, apkulti: Autu moma, būdavo, vaikus apvanója. Apvanoti bernai kap žvirbliai in visas puses išlekiojo. Kai tėvelis peržinojo, su kačerga apvanójo.
[visùs] šónus apvanóti apmušti, apkulti: Žmogus užpyko, kad taip kvailai kalba, primušė, apkūlė, apvanojo visus šonus. Aš tau, išdykėli, apvanósiu šónus!
atvanóti

1. vanta atperti.

2. vanojantis pasveikti: Jo buvo pusiau (pusiaujas) ažuimtas, tai vanojos vanojos, i atsivanójo.

3. smarkiai mušti, atkulti, atpilti: Ai atvanó [jo] šikinelę man tėvas. Kap paimu pagalį, kap atvanóju, tai tada klauso. Atvanók tu jam gerai, tai nesius. Nors senas esu, bet gerai būtau atvanojęs prakeiktą [giltinę] !.

4. daug atriekti, atpjauti: Ale kai atvanójo storiausią riekę [duonos],
tai kur aš suvalgysiu. Kaip ubagu [i] abišalę kad atvanójo ir valgyk. Kad atvanóta kokiu neaštriu peiliu! Lašinių brizą kad atvanójo ir padavė. Atsivanójo duonos griežinį per visą bakaną ir valgo. Ateis iš darbo, atsivanója pusę bakano, užsibarsto druskos – jam ir gerai. O kad atsivanójau – kaip už čielą valaką.

5. atsikirsti, atrėžti: Kap barties – tai gali dovanot, ė gali ir atvanót.
káilį (šónus.
per šónais) atvanóti prilupti, primušti: Atvanok gerai kailį su diržu, tai nebekiš nagų kur nereikia. Ejo ubagas per ūlyčią, nešė duonos ir bulbyčių, kad gaspadorius atsižinotų, tai jam per šónais atvanótų. Jau motulė sužinojo, lazda šónus atvanójo. Tol Kaulakys ponavojo, kolei šonus atvanojo.
įvanóti

1. išsiperti vanta.

2. smarkiai primušti, prilupti, supliekti: Kai invanósiu gerai, tai žinosi. Kai invanójau gerai, tai nereikia daugiau liežiuvį kaišiot.

3. smarkiai įsipjauti: Tai insvanójau peiliu pirštą.

4. daug įdėti: Da šaukštelis geras [cukraus] invanót, ir bus gerai.
išvanóti.

1. išperti su vanta: Išvanók mane seną (pirtyje). Lipkit, vaikai, katras noriat ant plautų – išvanósiu. Pirtį kūrinai, [v] antą šutinai, Nausėdžių bobutes išvanojai. Neik su velniu pirtin – be [v] antos išvanos. Neik su vilku pirtin, ba išvanõs. Pirty išsivanójom visi devyniolika. Išsišutinu, išsivanóju pirty, tai guliu kai suvystyta. Išsikaitinę, išsivanóję lekiam pravarėlin atvėst. Kurgi be anksti [pirtis]:
pakol moteriški išsivanója. Aš an pirtį einu tik dėl to, ka čia gali karštai išsivanót. Kai užpylė garo, tai net ausys raitės: ot išsivanójom! Kai pradedi gripu sirgt, tai spirito paėmei, išsivanójai gerai, i sveika. Paskutinį kartą prieš smertį noriu gerai išsikaitinti ir išsivanóti, kad būčia baltas ir grynas. vanojant išgydyti: Vanoja pirty – ką gi (kaipgi) tu išvanósi vidurių ligą?! Tik pirty dieglį išvanójau. Nu ale stiprūs buvo žmonės – išvanódavo visas ligas [pirtyje]. išprausti, išmaudyti: Lyk, lyteli, dar lynok, piemenėlius išvanok. Kiek tu ašarėlių per tą laiką išliejai? Turbūt jose išvanotumi savo Jonelį?. Visus rietus išsivanojo. Kubile da geriau išsivanóji, kokio nori karštumo pasidarai. Išsivanójęs neik į lauką – vė [ja] s parpūs. išsipurtinti, išsipurinėti: Smėly karštam vištos išsivanója išsivanója.

2. smarkiai išperti, primušti, prilupti: Ką išvanóti rykštėmis. Paimk lazdą ir ižvanók. Aš tave kad išvanósiu, kad tu priešais šneki. Parejęs kuolu išvanók gerai. Vienas mušeika terp būrio bernų kap insisukė, visus bernus lazda išvanojo. Do gaideliai negiedojo, motinytė sužinojo, su kačerga išvanójo. Jau man buvo keturios dešimtys metų, kai mane paskutinį kartą tėvas iena išvanojo. Ir bėga akis nuleidęs, kaip išvanotas šuva. išskalbti (žlugtą): Gerai išvanojau baltinius su kultuve.

3. smarkiai išbarti, išplūsti: Ana mañ’ visaipos išlojojo, išvanójo. apkalbėti: Nugi ir išvanójo tos moterys mūsų Vandą prieš pačias veselijas.

4. padaryti ką didelį: Sakiau, ben kiek tik prakask, o anas baisią duobę išvanójo. Kad išvanójo (išarė) vagą gilumo lig kelių! Daktarka kai išvanójo vagą (operavo) par pilvą!. Tokią trobą išsivanójo – o, o!

5. išpjauti, iškirpti: Skadais išvanóta plaukai. išnaikinti: Vištos visus miežius išvanójo (labai iškapstė) .

6. smarkiai išėsti: Ale pamislyk, kad išvanóta pelės. Pririšiau in pakraščiuko karvę, kai nutruks, išvanõs kopūstus.

7. daug išgerti (alkoholinių gėrimų): Išvanójo vyrai butelį, kaip už ausies užmetė.
káilį (kùprą, nùgarą, skùdurus, [pagal] šónus.
) išvanóti. primušti, prilupti: Kai išvanósiu aš tau káilį, tai žinosi, kaip reikia klausyt tėvo. Už tokį darbą tau gerai reikia káilį išvanót. Išvanók gerai káilį – matysi, bus kai šilkinė. Tokiam tik gerai kùprą išvanót. Kam nùgarą išvanóti. Aš jam kad išvanósiu skùdurus, tai jis bus man spakainas. Tik ateik – aš tau šónus išvanósu. Kai paėmęs kas pagalį šónus išvanõs, – tai žinosit landžiot. Argi tu tiems vaikams savo neišvanotumei šonų?
liežuviù išvanóti išbarti, išplūsti: Ižvanójau ją liežuviù.
nuvanóti.

1. nuperti su vanta: Duok vantą, nugarą nuvanosiu. Kunigas susigadijo ir liepė slūgom savo pakūrint pirtį, nuvanót tą viršinyką (kerdžių) . Ilsisi kaip nuvanotas. Nori paskūrint [pirtį] ir nusvanót, aukštai ant plautų užlipt? Vantos buvo nusivanót. Nusivanóję šokdavom kūdron pasimaudyt. Vieną vakarą tuodu sutarė eiti į pirtį nusivanoti, ir išėjo. vanojant sudėvėti: Kai nuvanója [šluotą],
su ta kiemą šluoja. nuprausti, numaudyti: Šeimininkė pati nuvanós [vaiką] medinė [je] geldo [je]. Musintais kur nabaštiką nuvanójėt, to [je] vano [je] ir suminkėt tą tešlą.

2. smarkiai primušti, prilupti: Aš jį lazda kaip šunį nuvanósiu. Nuvanójo taip tą vaikesą gerai. Kad nuvanósiu taũ su vytele, tai net kilbasos stovės.

3. numušti, nudaužti: Rėžė ir nuvanójo nagą. Kur dabar teip tą pirštą nuvanójai? Peršti nuvanótas pirštas.

4. daug nupjauti: Nuvanójai tiek daug, kurgi dėsi. Nusvanójo pačią stórumą [lašinių].
káilį (šónus) nuvanóti primušti, prilupti, nuperti: Kai nuvanósiu káilį, kituokart žinosi. Tėvas jam nedovanojo, diržu šonus nuvanojo.
pavanóti.

1. kiek paperti vanta: A buvo kas tau nugarą pavanója? Duok, marčiut, dabar aš taũ pavanosiu. Aš tau [v] antą turiu surišęs, pasvanósi. [V] anta pasvanók, do geriau miegosi. Pasvanoji, ir kitas pavanoja – pirty gerai. Da pabūkit, pasvanókit, da baltesnės būstat. paprausti: Lyk, lieteli, palynok, piemenėlius pavanok!

2. pamušti, palupti.

3. pabarti, pavainoti: Išeidamas jis ruošėsi pavanoti kaimyną už jo vakarykščius juokus. apkalbėti.
pérvanoti, pervanóti

1. išvanoti
1.

2. uždrožti, suduoti, permušti: Kad pervanósiu šluotražiu, tai daugiau nelįsi. Nešniuršk, o tai su diržu parvanósiu.

3. smarkiai perpjauti, perkirsti, perkirpti: Tik (vos) nepérvanojau kojos va šitam daikte. Kaip sujudėjau, kaip davė [kerpama avis],
tai skersai pervanójau visą pirštą.
nùgarą pérvanoti prilupti, nuperti: Tie apsakė, … kaip vėlei ponas koks jiems nugaras pervanojo, kaip jaunąją nusitvėręs išjojo, ir nieks jo nepavijo.
pravanóti.

1. kurį laiką vanotis: Visą naktį prasvanójo pirty su [v] anta.

2. vanojantis pramušti: Gana gi jum vanotis, ir šonus pravanóstat.

3. vanojant suminkštinti (vantą): Pravanók man vantą, dabar labai kieta.
privanóti

1. priperti su vanta: Užlipk atsigult, tai kad privanója davaliai. Da ir moterys sočiai prisivanójo.

2. smarkiai primušti, prilupti: Saugokis, kad neprivanótų. Tą labiausia kad primušė su šluota, kad privanojo. O šitas kalvis su lazda kad ėmė duot, teip privanójo, teip privanójo [velnią],
kad jau privargo.

3. padaryti, pridaryti ko didelį kiekį, prikrauti: Kai privanójo vežimą mėšlo, tai nei iš vietos. Man daug dulkių privanósit (pridulkinsite) . Privanósiu (daug prisirišiu) skarelių, kažno, galva nenuluš? | Privanójo (pridergė) šuva. Iš nakties kad privanóta (pridergta) didžiausia krūva po durim. Ateini, didžiausias klanas privanóta (prišlapinta) . Prisivanójom medžių vežimus ir palaukėm parvažiavom – nė lapė nelos.

4. daug prisigerti (alkoholinių gėrimų): Pareina prisivanójęs, ką tokiam rupūžei daryt!?
suvanóti

1. vanojant vanta išgydyti: Gumbą suvanódavo, subraukydavo; ne kožnas mokėdavo suvanót.

2. vanojantis vanta sunaudoti: Užsipylė [vandens ant pirties krosnies] i susvanó [jo] garą.

3. vanojantis susidėvėti: Kai vieną [v] antą susivanóji, kitą emi. Jau visai susivanójo šito [v] antelė.

4. smarkiai sumušti, supliekti, sušerti: Suvanójo su lazda vaiką. Kap močiutė sužinojo ir kačerga suvanojo. Kap paimsiu aš tau brūklį, o suvanósiu per pečius! Anas visu beržu kai suvanos išilgai arklio, tai tas ir gatavas. Nelįsk nelįsk, teta, nes spragilu suvanosiu, – graso bernas.

5. godžiai suvalgyti, sukimšti: Apiriekė vieną riekę, suvanójo. Atpjoviau vieną šmotą paršo – suvanójo, atpjoviau kitą – suvanójo, net baisu pasdarė.
užvanóti

1. per daug, per ilgai perti su vanta.

2. smarkiai užkirsti, sušerti, užtvoti, suduoti: Kad užvanósiu gerai, tai būsi ramus. Užvanojau piemen [iui] lazdiniu per kuprą. Anam vakaruškoj gerokai užvanójo par snukį.

3. negyvai užplakti, užmušti: Trise supuolė, tai aną dabar visai užvanõs.

4. didelį ką padaryti, uždėti, užkrauti, užvaryti: Kad užvanójo (uždėjo) lopą, net baisu. Ažvanójo (suvertė) vagą su vogiu. Jau kai ažvanójo darbo, tai negaliu pakeltie.

5. daug užgerti, prisigerti (alkoholinių gėrimų): Užvanójo – šnapsą visą išrijo.

6. užeiti: Rytų Prūsijoje nekart pasitaikydavo užsivanoti ir ant „slaptų prarajų“.

7. užsmardinti: Kad užvanójo šuva!


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'ivanoti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2021 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Skaičiuoklė
x