įvaikyti

vaikýti, vaĩko, vaĩkė.

1. versti lakstyti; varinėti, gainioti, vejoti: Vedžiot, vaikýt reikia, jeigu arklys punta. Vaikýdavom, kai išpūsdavo karvę: reikia neduot karvei stovėt. Įžaboja karvę ir vaĩko, varinėja ir praeina [išputimas]. Jei persiėda gyvuliai, tai įdeda lazdą į snukį ir vaiko. Ji jau ne iš vieno girdėjo, kad Pimpės berniokas myli gyvulius, nevaiko jų. Žiemą basos [pačios] nelaikyk, apie gryčią nevaikyk. Vaikýti po visą trobą. Kad tu tokia mažukė tokią širdį (pyktį) vaikaĩ, tai vaikýk. Vienas laiko, kitas vaiko. Vėjai laksto po vidų, gali šunis vaikýt (šalta kaip lauke) . siuntinėti: Pusantro mėnesio vaĩkė vaĩkė, kol nustatė [ligą].

2. versti pasišalinti, vyti šalin, baidyti: Vaikýk gyvuolius nuo iškados, t. y. gainiok. Vaikýt einu karvės [iš daržo]. Lapėnienė ir pūstyklę pametus, kaip karves vaĩkius [iš daržo]. Karvės varmus vaĩko. Kad pr [i] ejo musių; vaikaũ vaikaũ iš gryčios ir vis nieko negaliu padaryt. Pirštų galais [motina] buvo įslinkusi seklyčion ir berželio šaka vaikė nuo veido įkyrias muses. Tartum nupūsdami rasas nuo žolės, jie. prunkštė ir vaikydami uodus purtėsi. Aš nemušu to voro, nevaikaũ; jis man nieko nedaro, tegul gyvena sau. Buvo toks eigulys, nu tai vaikýdavo mum nuo to šieno. Vaikýk vištas nuog miežių, o tai išretins. Regėjau, kap jis žvirblius iš kanapių akmenais vaikė. Šuva neduoda [katėm] ramybės, vaĩko gi jas, užveja ant pečiaus. Jo tėvas vaikýdavo vaikus iš aviečių. Kur geresnės pievos, bėga gaspadoriai vaikýtų [dainuojančių bernų]. Vis vaĩkė mus, kad neganytume. Aš dar turiu čėso su mergomi užsiimdinėt, nuog sūnų vaikýt! Nuog marčios neparosi bėgiot, kap vaikìs. Kas iš to jauno: pasgeria, durnavoja, iš namų vaiko. Po rinką zujo policininkai ir vaikė visus, kas norėjo išsidėlioti savo prekes. Išejo bobulė ožio vaikytų [iš darželio]. Mes buvom vaikomi (vijami), jog ant savo ūlyčių nedrįsom vaikščioti. | Vaikýti nuo savęs pypkės dūmus. Nors [Brisius] nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tačiau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Porino, kap vištas vaĩkė (padrikai, šūkčiodama) . Kap motina muša – tik musias vaĩko. Tirštimai draugės (šeimynos) nevaiko. Visi tuos uodus vaĩkos nuo kojų. Tie žabaliai teip puola, tai vaikýkis vaikýkis.

3. vytis, gaudyti; persekioti: Iškaitau paršelukus bevaikýdama [į tvartą]. Vaikiaũ kiaulę visur. Tą avį miške bevaikydamas paklydau. Šunys, kur vaiko žvėris, užejo sesutę medy [je]. Dėkui tau, vaikeli, ką tu tą mano nevidoną užmušei; aš jį vaikau jau kelintas metas. Atsiliko Šviedrys ir nuklydo toli girion, žmones bevaikydamas. Kur sustojo priešas, mus taip energingai vaikęs? Vejonę darau, vaikausi, vaikau. Žuvis didė, marių smaku vadinama, nuog mažų žuvelių prapuola, kad vaikydama ant krašto ižpuola. Vaiko kap šuva blusas. Du kiškiu vaikýsi, nei vieno nepavysi. Suraišiotas, sumazgiotas po karklyną kiaules vaiko.
vaikýtinai. Jie vaĩkėsi vienas kitą. Su kuom vaikýtis. Man vaikantỹs kiaules net šonus padiegė. Po tam … po visus pakraščius vaikės tą veršį, pakol ant savo pusės pastatė, kolei sugavo. Atsisėdo Straublys ant viesulo ir nuskrido toli, o Dundulis nusivijo jį ir vaikosi iki šios dienos. Brolis po gires su žvėrimis vaikos. sekioti, meilintis: Tos bobos jį vaĩkės, kai jis mergos ieškojo. Baltas diedas, galva kap sniegas balta, o jis dar moteriškę vaĩkos.

4. barti: Ką te vaikýsi svetimus [vaikus],
sa [vo] nesužiūrai. Nuo gaspadinių gaudavom vaikýt, kam anksti parginėm.

5. kreipti ypatingą dėmesį, paisyti: Miestiškas madas vaikýti. Užtat kaimynas nuplikęs, kad jo dukterys madas vaĩko. Du bambiziokai pasikorė, vaikýdami savo puikybę. Nustos bajorai ponystę vaikyti. Šarūnė niekada gandų nesivaikė. Ot, prieg žemei dar ledva ritas, o jau madas vaĩkos. Papartienė buvo paprasta moteris, kilusi iš pasiturinčių ūkininkų šeimos, niekad jokių bajorysčių nesivaikė.

6. stengtis prilygti, lygintis: Prasimanė didžturčius vaikyti.

7. stengtis įgyti, siekti ko: Nesivaikyk garbės, karjeros, pinigų – visa tai burbulas. Jis gyveno tėvo paliktuose namuose ir, daug nesivaikydamas, tenkinosi pelnu, gaunamu iš savo verslo. Tu nesvaikýk pinigo, bet eik prie lengvesnio darbo. Už obuolių nesivaikaũ (nelabai juos mėgstu) . Visų vėjų nereik vaikýtis: kur ką pamatęs visko neįsigysi. Vaikýtis raštininko vietos.

8. pūsti. Kluone tai vėjas vaikỹsis – negulk. Reik an tvarto užkraut, ka vėjas nesivaikỹtų. Atsikėliau, – šalta, vėjai vaĩkosi po kambarį. Man širdy pavasariniai vėjai vaikos.

9. pučiant judinti: Vėjas vaiko sniego sūkurius. Vėjas yra, vėjas vaĩko medelius, vaĩko gerai.

10. leisti, tirpdyti: Saulė sniegą jau baigia vaikýt.

11. vaisinti, kergti: Veršis vaĩko karvę. geisti patino, lakstyti, bėginėtis: Karvės vaĩkos, reikia jaučio. Vaĩkos Margoja. Mano karvė paskėlė vaikýtis, bet veršio arti nėra. Karvė vaĩkės vaĩkės, bet dar nepasvaikė. Avys pradėdinėja vaikýtis. Kovos mėnasy jau vaĩkos kiškiai.
kiaulès vaikýti eiti griuvinėjant: Kai jau eina girtas, tada sako – kiaulès vaĩko.
poveliùs vaikýti toks Užgavėnių žaidimas: Vaikai, važiuokit povẽlių vaikýt, gerai linai augs. Niekas nesugebėdavo taip vikriai perlieti vandeniu per Užgavėnes povelius bevaikančio jaunimo arba rugiapjūtės pabaigtuvininkų kaip Kazys.
šunìs vaikýti bastytis be darbo, valkatauti: O dar̃ pasėjęs negi šunìs vaikýsi, – reikia dirbt. Jaunatvėj tėvų neklausys – vėliau šunis vaikys.
vė́jus vaikýti (vaikýtis.
) . nerimtai elgtis, bastytis, trankytis: Buvo jaunikaitis: tas vėjų nevaikė, nešvilpino, netinginiavo. O dabar eiti, klajoti po svietą, vėjus vaikyti. Kaimas jau taip pripratęs, kad jauni vyrai naktimis vėjus vaiko.
vélnius vaikýti ieškoti priekabių: Žmogus iš nieko vélnius vaĩko.
apvaikýti.

1. priversti apibėgti, apvyti: Apvaikiaũ aplink Žilionies kluoną.

2. kiek nusivaikyti, apsibaidyti: Širšių bijodavom, tai apsivaĩkom šakom, lapais. Palauk, dabar nepamelši – tegul karvės apsivaĩko.

3. didumą (darbų) nudirbti, atstumti: Jau šiek tiek apvaikiaũ darbus. Andrius vis laukė: apsivaikys darbus, bus laisvesnio laiko.

4. pavaikyti
6. Jeigu kuri karvė labai ilgai neapsivaiko, tai reikia užrišt ant jos kaklo seną nuo mėsos pantį.

5. apvaisinti žiedadulkėmis, apdulkinti: Jūsų aguonos nepilnavidurės, apvaikýtos, matyt, laukinėm.

6. išprievartauti: Baudžiaunykę jaunamartę pirmą naktį pats ponas apvaĩko.
atvaikýti. nuvyti šalin, nubaidyti: Šunį neatvaikýsi nuo savęs. Mėtė akmenim ir atvaĩkė vilką. Aš jau tris kartus atvaikiaũ [kiaules nuo rugių],
o tu do nė vieno.
įvaikýti. vaikant nukamuoti, įbauginti: Vaikai vištas įvaĩkė, nesileidžia artyn. Tas veršis vilko įvaikýtas neaugo.
išvaikýti.

1. išgainioti į šalis, išblaškyti: Ižvaikau, ižbarstau. Šuo avis išvaĩkė. Atalekia senė, lazda rankoj, prikelia prikelia, išvaĩko tas karves [, kad negulėtų, ėstų]. Ant rytojaus tik išginus ponas paleidė šunis, kad kiškius išvaikytų. Aveles išvaĩkė, vilneles išdraikė po laukus, po laukus. Jei triukšmas nesiliaus, jie tuoj išvaikys susirinkimą. Vilkas ima jas ir išvaiko avis. Vakarušką lietus išvaĩkė. Ir žmonių ten nedaugel liko; ar viesulai juos išvaikė, ar maras išmušė, niekas nežinojo. Raguota karvė visą pulką išvaiko. Pilnas tvartas raudonų arkliukų, inej [o] vienas juodas ir visus išvaikė. priversti išvykti daugeliui į įvairias vietas: Vaikai kai šuniukai po visą svietą išvaikýti.

2. išvyti, išvaryti, išvejoti, išbaidyti: Girtas išvaĩkė visus vaikus iš dubos. Marti išvaĩkė šeimyną. Pačią išvaĩkė, ir vėl paliks vienas. Ka bus kas jūsų gryčio [je],
išvaikýkiat. Vaikiau vaikiau i negaliu išvaikýt [karvės iš daržo]. Išvaikýk vištas iš daržo, – viralus išdraskis. Lizduke katinas buvo, špokus išvaĩkė, išpjovė. Ašiai ir žabus atsargiai ėmiau, kad jo. neišvaikýč. Tikrai papečyj murma vaidalas! Tik kaip anas reikia išvaikyt? Laumės apsisupa paklote ir ateina, ir išvaĩko iš pirties moteras. Greičiau aždarykit visas [peklos] duris ir langus, ba jis. mum visus išvaikìs. Tai, rokuoja, jau tą nelaimę išvaikìs, ka nukerta uodegą [giedančiai vištai]. Išvaikęs piktybes ir anų galybes, dangų mumus davė. Idant … pritęstų savęsp visus, kuriuos tiesa Dievo buvo užbarsčius, kerštas Dievo atadaužęs, o baimė išvaĩkius. Nešluota troba piršlius išvaiko. Viena raudona ineina, visus išvaĩko. Išvaikyk kiaules iš daržo. – Išsivaikýk pati. Svetimas mergeles tai išsivaikiau. Pasiuto senis: savo šeimyną išsivaĩkė i gyvena vienas. | Senas levas gaišta delto, jog nėra peno, ir jauniej pasenusio ižsivaiko. Tinginys duoną išsivaĩko. priversti išvykti: Jaunimą iš kaimų išvaĩkė, tuščia.

3. vaikant nuvarginti, nuvaikyti: Išvaikytą kiškį bet koks šuo pagaus.

4. vaikant sugrąžinti sveikumą: Dobilų užėdė karvė, išputo, ir led ne led mes ją išvaĩkėm.

5. kurį laiką vaikytis, gainiotis: Tą vaiką išsivaĩkė po visą kalną.

6. išsklaidyti: Išvaĩkė debesius vėjas. Ir tep ūkanota bus, paki ūką vėjas ižvaikìs. Uždaryk duris, vėjas šilumą išvaikỹs. Vėjas iš kambario šilumą išvaĩkė. Reiktų kada nors paausti, dulkes išvaikýti. Saulės spindulys buvo išvaikęs tam tarpui tamsybę. O dabar miegus išvaiko kambarin įsiveržusi saulė – šilta ir vasariška. Gerk gerk, mažu sklerozė išsivaikỹs. sklaidant (šilumą) išgairinti: Nū pečio nekūriau, tai vėjas visą pirkią per plyšius išvaĩkė. Vėjas išvaĩkė pirkią, šalta.

7. išleisti, iššvaistyti (pinigus): Išvaĩkė piningus begerdamas su panoms.

8. padaryti prastą, silpną, nususinti: Šiemet rugius vėjas išvaĩkė. Šąla i šąla kožną naktį, išvaikỹs rugelius.

9. kurį laiką geisti patino, vaikytis, bėginėtis: Karvė išsivaĩkė visą savaitę, ir delto nepasivaikė.
nuvaikýti.

1. nuvyti šalin, nugainioti, nubaidyti: Nuvaikýk vištas nuo miežių, kad nelestų. Nuvaikýk nuo girnų vištas! Puolė su lopeta ir nuvaĩkė šunį. Aš tuoj prilėkęs viulkus nuvaikiaũ. Užles žąsukas avižų, miežių, tu niekap nenuvaikýsi nuo lauko. Skrudėlės prašė, kad anas. nuvaikytų mešką. Tada nuskrido gegužė girion ir pasakė devynių brolių seseriai, kad ją visi broliai nuvaikė. Badą nuvaikýti. Pasimankštyk, gal miegus nuvaikýsi. Ji papurtė galvą, tarytum tas judesys galėtų nuvaikyti neprašomas mintis. Nusvaikaĩ [uodus],
ir tiek, ką juos naikinsi. Nusvaikýk musias. | Nusivaikei visus bernus, ir bala žino, ką begausi. Išeik oran, tai miegus greit nusvaikýsi.

2. vaikant nuvarginti: Greit nevažiuok, kad nenuvaikýtai arklių. Kas nuvaĩko, nuvažinėja arklius, blogi esti. Kam tu arklį tep nuvaikeĩ, kad net šlapias kap pelė.

3. nuleisti, nutirpdyti: Kai saulė pasisukė an žemę, tuoj sniegą nuvaĩkė. Pirmą sniegą vis nuvaĩko, kad ir daug prisniega. | Reiks važiuot, bo lig rytdienai gali kelią nuvaikýt.

4. prastus javus nupjauti; prastai nupjauti: Tokie čia šiemet rugiai – pardien ir nuvaikýsma.
pavaikýti.

1. kiek vaikyti, pagainioti: Kai pavaikaĩ, vis tiek bėga tolyn. Reikia pavaikýt gerai karvė, trint šonai šiaudais [, kai išpunta]. Toj būdelėj seneliukas, trejų metų piemenukas, moka kiaules paganyt ir ožkeles pavaikyt. Kažin kuri iš mergų manė, kad išputusią karvę reiktų smarkiai pavaikyti, kaip darė Endriškėse. Jis. pakels kiškį, pavaikęs užvarys į šaulį, tik šauk perskeltlūpiui stačiai kakton. pasekioti: Paskui visus nepasivaikýsi.

2. kurį laiką vaikyti, gainioti: Arklį pavaikýti.

3. kiek nuvyti šalin, pabaidyti: Atiš, su lazdele pavaikiaũ, ir nuejo [vištos]. Dar vanagą pavaĩko nuo vištų. Kokis tę mušimas – tik blusas pavaikė. Karvė pririšta, gálva negali pavaikýt [musių]. Eik, seni, fermon, nor musias pavaikýsi. Vištos bulbas lupa, pavaĩkait.

4. vejantis pavyti: Kur jį pavaikýsi?. pasigaudyti: Tarp išvirtusių medžių galima pasivaikyti ešerių.

5. apvaisinti: Jų jautis netikęs: nepavaĩko karvių. Jis pavaikė visas apylinkės kales. Karvė pasivaĩkė, bus pieno. Regis, kad telyčia ieško jaučių, nuvesk, tegu pasvaĩko. Karvė nepasvaĩkę. Karvė pasikėlė, prileidom prie jaučio, ir pasivaĩkė. Jau visos pasivaĩkę karvės turėjo. Až antro rozo būta pasvaikýta karvės. Gerai, telyčytė pasvaĩkė. Telyčia jau pasvaĩkė, kitais metais bus karvė. Abi avelės pasivaĩkė, ale atvedė tik po vieną gėrelį. Ar jau pasivaĩkė kumelė? Prieš išgaišdamas, tas [gyvačių] karalius pasivaikąs su kuria nors gyvate, ir iš jos gimstąs naujas karalius. Kad Dievas laikis, maž pasvaikìs.

6. susikryžminti: Burokai pokietūs tokie, anys, matyt, pasvaĩkę su galvijiniais. Nebijok, dėk mėsą prie bulvų: bulvos mėsa nepasvaikìs.

7. pasekti, atsigimti: Kuo ana ir pasvaĩkius, tokia bloga?
vė́ju pasivaĩkęs labai judrus, nepasėda, nenuorama: Tokia jau vė́ju pasvaĩkius: dienelės nepabus namie.
vélniu pasivaĩkęs niekam netikęs, prastas: Kad ir ana jau vélniu pasvaĩkius. Duona velniu pasvaĩkius (gaiži) .
parvaikýti.

1. vaikant parvyti, parvaryti.

2. vaikant pervarginti: Akėdamas labai parvaikiaũ arklius. Arkliai parvaikýti, varnos derina (greitai stips) .
pravaikýti.

1. nuvyti, išvarinėti: Nuog daržo ir vištą reik pačiam pravaikýt. Pravaikýk kates! Eik pravaĩkai kiaules iš daržo. Vydavo bitutės nedorėlį [lokį] iš medžio, tas, pasikočiojęs smėlyje, nuo akių kojomis prasivaikydavo užpuolikes.

2. kurį laiką vaikyti, gainioti.

3. vaikant išmankštinti, prajodinėti: Ar žirgelį pravaikei, ar suknelę vėdinai, – oi, ko atjojai, šelmi berneli, pavasario dienelę?

4. prasklaidyti: Auštant vėjas pravaikė debesis. Einu pasivaikščiot, miegus pravaikýt.
privaikýti.

1. vaikant privarginti: Juos. te privaĩkė. Nu jis. palakstė, privaĩkė kiaulę [iššokusią iš gardo],
to dūsuoja, nebagė jau jy te gulia po medeliais ir kelias. Privaikýta piemenų kiaulė, prikapota, kana ar neišsibarstis.

2. suspėti vaikyti: O kur tu juos. privaikýsi!
razvaikýti. panaikinti: [Lietuvių] mokyklas razvaĩkė [1935 m. ].
suvaikýti

1. vaikant, vejant sugaudyti, sulaikyti, pavyti: Kai išbėgs, nebesuvaikýsi. Suvaikýk gi jį! Tai karvė, kokia dragūnas, negali suvaikýt. Anas vėl atgal – ir negali niekaip bobutės suvaikyt po dangų. Ir tebegaudo ligi šiolei. Jis mėlynanosius nori suvaikýt, darban nuvaryt, ale, ale…. Nė su margu arkliu nesuvaikýsi jų melagystės. Ašarų suvaikýt negaliu. Suvaikýsi tu pirdalą vandeny. Vaikai, kolei skverne laikai, paleidei – ir nebesuvaikaĩ. Dantys liežuvį sulaiko, bet proto nesuvaiko. Jis šelma, kur aš jį susivaikýsiu. Kur aš su ja. senas susvaikýsiu.

2. suvaryti, sugainioti: Kas juosius suvaikỹs? Kiaules reikia suvaikýt. Dievas siunčia perkūniją ir juos. muša, suvaiko atgal į peklą. Nesusvaĩko gyvulių. Susivaikiaũ vėl an krūvą iš tų krūmelių [gyvulius]. priversti susikelti, susikraustyti: Tai va, dabar gyvenvietėn suvaĩkė visus.

3. vaikant išvaryti, pabaidyti: Krapukštinosi pelės, ej [o] pelių suvaikýt.

4. vaikant nuvarginti: Arklius dykai suvaikiaũ in tą miestą.

5. suvokti, suprasti: Dabar aš nesuvaikaũ to mokslo. Mano žodyne prie kiekvieno žodžio bus įdėtų sakinių, iš kurių lengviau bus suvaikyti žodžio reikšmė. Mokiniai kalbos taisykles turėtų mokytis patys suvaikyti iš nagrinėjamų kalbos mokslui pavyzdžių. Žmogus kartais negali suvaikyti, kaip rašytojo galvota: rusiškai, lenkiškai ar vokiškai. Vidurinės priegaidės ženklu žymima ir kai kurių skolinių kirčio vieta, nes čia priegaidė yra nesuvaikoma. Nebesuvaikaũ pakrikusių minčių. Velnio tu suvaikysi tą ponų meilę. Monika kuris laikas murpsojo, visu kūnu atsirėmusi į savo vyrą, nesusivaikydama savo kančiose ir mintyse. Bematant man pasidarė daug ramiau, vėl galėjau susivaikyt savo mintis. Tai kaipgi tada jie kryptis susivaiko? Per tvorą šoko [karvė] ir kieno gerybon inšoko – nesusvaikýsi. Eik tu, susvaikýk su tokia. pastebėti, susekti: Nespėja suvaikýt, kada šuniokas nutrūksta. Kiek yra rašybų Rygoje, suvaikyti neteko. susiorientuoti, susigaudyti: Motociklas skrieja, mokytoja nesuvaiko, kur dangus, kur žemė. Niekaip nebesusivaikaũ: o buvo medžiai, buvo kluonas. Sunku čia susivaikýt – tiek daiktų! Aš nieko nebesusivaikaũ su tais vaistais.

6. kreipti dėmesį, supaisyti, sužiūrėti: Ar suvaikýsi, ką žmonės apie mane pašneka. Kur tu čia senas būdamas jaunus besuvaikýsi. Siūkis, vaike, paprastai, kur tu visas madas suvaikýsi. Jo nesuvaikýsi: jis visada vienaip sako, kitaip daro. Suvaikýsi, ką bobos pramano. Suvaikýsi jo ligõs. Kas suvaikys, ką varnos lesa?! Čia sunku tos šnẽkos suvaikýt. Suvaikýsi tu dabar svietą: kaip kas išmano, teip ir daro. Apsikentusi daryk savo, ir gana, svieto liežuvių nesuvaikysi. Suvaikysi dabar čia jo norus! Vėjų ir žmonių kalbų nesuvaikýsi. Blogų gandų nesuvaikysi, piktų kalbų neišsklaidysi.

7. susilyginti; prilygti: Tu jo su parėdais nesusvaikýsi: anas bagotas, o tu ubago tarba.
užvaikýti.

1. už ko ar ant ko užvyti, užvaryti. |.

2. pavyti: Karvės uodegas užkelia, tai neužvaikýsi.

3. vaikant labai nuvarginti: Užvaikýtas arklys. Per dieną akėjau, tai arkliai užvaikýti. Ažvaĩkė bernioką, tą daryk, tą. siuntinėjant privarginti: Marčią vyro močia darbais ažvaĩkė.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'ivaikyti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2021 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Skaičiuoklė
x