įvadinėti

vadinė́ti, -ė́ja, -ė́jo. vadinti:

1. Pupšiškiai nėkaip [to miško] nevadinė́jo. Felčeriu vadinė́ja, jis karuomenėj felčeriu tarnavo.

2. Vadinė́ja jis manę ant darbo. Vadinė́davo žmonės mane, ba mokėjau siūt. Ir mūsų Antaną vadinė́jo prisirašyt. Ką čia muni vadinė́ji an nakvynės – aš turu savo kvaterą. Todėl ūkinykai už kits kito padargos surėdymui jį vadinėjo. | Nenorėjote pagyrimo per mane pažopostyto, ant kurio jus vadinėjau ir kurį jumus dažnai siūliau. Tikiu, jog ir nū vadinė́ji danguje būdamas tuos, kuriuos anuo metu vadinėjai. Jis pasiuntinius, totorius Jėzauspi vadinėjančius, išvarė. Kaip tankiai jis tavęs norėjo, gana tavę jis vadinėjo. Marti trepinėja, svečius vadinėja. Numiškis, spėsi čia vadinė́ti pri to stalo. | Pereklė galėjo vadinėti, galėjo prašinėti, kiek norėjo, bet žąsyčiai jos neklausė. Žinai, kad i bjauru, kai reikia tą žmogų vadinė́tise, vis svetimą. Elgetų… dažniaus ant puotos vadinė́kime. Gentys, reiks pradėti vadinė́ties. Su pussesere nesutinka, nevadinė́jas. bendrauti, turėti reikalų: Nebvadinė́jos kunigai su šatiškiais, buvo susibarę.
atvadinė́ti; . atvadinti
2.
įvadinė́ti.

1. įvadinti 2: Ir tuos, kurie juos ištikimai įvadinėja, pašelpia. Sunkumuose ir visokiame reikale Mariją minėk ir Mariją invadinėk.

2. įvadinti 3: Pradės šventuosius regėjimop liaupsės tėvo įvadinėti ir sodint juos ant sostų danguje. Viešpatis Dievas tur būt garbintas nuog mūsų ir įvadinėtas šituo būdu kaip veikalautojas viso ižganymo mūsų.
išvadinė́ti. išvadinti:

1. Pirmasis išvadinėjo Zolį eiti. Galijotas išvadinėjo hebreičikus muštiese vienas ant vieno. Vienas žmogelis mudviem pro šalį jodamas sustabdė žydą, išvadinėdamas ant maino.

2. Išvadinė́t pradeda visus iš eilės.

3. Nebūkime norinčiais niekingos garbės, vienas antrą išvadinėdami ir vieni kitiems pavydėdami.
pavadinė́ti. pavadinti:

1.

2. Nesa nereikė buvo jiemus klumkų rankiot, nei skolinykų pavadinėt, nei paskirt turtų savų.

3. pavadinti 1: Šitas žoles visap pavadinė́ja.

4. kviesti: Pavadinė́ja mus ateit, pabūt.

5. pravardžiuoti: Pasisakyk [tėvams],
babūnę visaip pavadinė́ju. Palaiminti, … kurie… pikta geru pergali ir veikiaus savo tikro atstoja, neg apie juos bartis, kautis ir pavadinė́tis turėtų.
privadinė́ti.

1. privadinti
1.

2. privadinti
1. Prisvadinė́ję žmonių iž Druskinykų [bulvių] kast.
suvadinė́ti. suvadinti 2: Žmonis suvadinė́jo ta marti, kėlė tą pagrabą. [Storasta] suvadinėjo bajorus į suejimą; par suejimą pirmo [je] riogsojo vieto [je]. Savadinė́ja savus gaspadorius, susiedus. | Vištos … vištelius savus stipriai gina ir…, kad belesinėdami ižspaitos, suvadinėja.
užvadinė́ti

1. užvadinti 3: Urėdai raiti jodinėja ir ažvadinė́ja žmones, kaip dabar brigadinykai. Pats nora baliavoti, o kitų neužvadinė́ [ja].

2. klausinėti: Ažvadinė́ja ponas to parabko, kur tu paukštę dėjai.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>vadinė́ti, </b>-ė́ja, -ė́jo. vadinti: <br/>1. Pupšiškiai nėkaip [to miško] nevadinė́jo. Felčeriu vadinė́ja, jis karuomenėj felčeriu tarnavo. <br/>2. Vadinė́ja jis manę ant darbo. Vadinė́davo žmonės mane, ba mokėjau siūt. Ir mūsų Antaną vadinė́jo prisirašyt. Ką čia muni vadinė́ji an nakvynės – aš turu savo kvaterą. Todėl ūkinykai už kits kito padargos surėdymui jį vadinėjo. | Nenorėjote pagyrimo per mane pažopostyto, ant kurio jus vadinėjau ir kurį jumus dažnai siūliau. Tikiu, jog ir nū vadinė́ji danguje būdamas tuos, kuriuos anuo metu vadinėjai. Jis pasiuntinius, totorius Jėzauspi vadinėjančius, išvarė. Kaip tankiai jis tavęs norėjo, gana tavę jis vadinėjo. Marti trepinėja, svečius vadinėja. Numiškis, spėsi čia vadinė́ti pri to stalo. | Pereklė galėjo vadinėti, galėjo prašinėti, kiek norėjo, bet žąsyčiai jos neklausė. Žinai, kad i bjauru, kai reikia tą žmogų vadinė́tise, vis svetimą. Elgetų… dažniaus ant puotos vadinė́kime. Gentys, reiks pradėti vadinė́ties. Su pussesere nesutinka, nevadinė́jas. <span class="explanation">bendrauti, turėti reikalų: </span> Nebvadinė́jos kunigai su šatiškiais, buvo susibarę. <br/><b>atvadinė́ti; </b>. atvadinti 2. <br/><b>įvadinė́ti</b>. <br/>1. įvadinti 2: Ir tuos, kurie juos ištikimai įvadinėja, pašelpia. Sunkumuose ir visokiame reikale Mariją minėk ir Mariją invadinėk. <br/>2. įvadinti 3: Pradės šventuosius regėjimop liaupsės tėvo įvadinėti ir sodint juos ant sostų danguje. Viešpatis Dievas tur būt garbintas nuog mūsų ir įvadinėtas šituo būdu kaip veikalautojas viso ižganymo mūsų. <br/><b>išvadinė́ti</b>. išvadinti: <br/>1. Pirmasis išvadinėjo Zolį eiti. Galijotas išvadinėjo hebreičikus muštiese vienas ant vieno. Vienas žmogelis mudviem pro šalį jodamas sustabdė žydą, išvadinėdamas ant maino. <br/>2. Išvadinė́t pradeda visus iš eilės. <br/>3. Nebūkime norinčiais niekingos garbės, vienas antrą išvadinėdami ir vieni kitiems pavydėdami. <br/><b>pavadinė́ti</b>. pavadinti: <br/>1. <br/>2. Nesa nereikė buvo jiemus klumkų rankiot, nei skolinykų pavadinėt, nei paskirt turtų savų. <br/>3. pavadinti 1: Šitas žoles visap pavadinė́ja. <br/>4. <span class="explanation">kviesti: </span> Pavadinė́ja mus ateit, pabūt. <br/>5. <span class="explanation">pravardžiuoti: </span> Pasisakyk [tėvams], babūnę visaip pavadinė́ju. Palaiminti, … kurie… pikta geru pergali ir veikiaus savo tikro atstoja, neg apie juos bartis, kautis ir pavadinė́tis turėtų. <br/><b>privadinė́ti</b>. <br/>1. privadinti 1. <br/>2. privadinti 1. Prisvadinė́ję žmonių iž Druskinykų [bulvių] kast. <br/><b>suvadinė́ti</b>. suvadinti 2: Žmonis suvadinė́jo ta marti, kėlė tą pagrabą. [Storasta] suvadinėjo bajorus į suejimą; par suejimą pirmo [je] riogsojo vieto [je]. Savadinė́ja savus gaspadorius, susiedus. | Vištos … vištelius savus stipriai gina ir…, kad belesinėdami ižspaitos, suvadinėja. <br/><b>užvadinė́ti</b><br/>1. užvadinti 3: Urėdai raiti jodinėja ir ažvadinė́ja žmones, kaip dabar brigadinykai. Pats nora baliavoti, o kitų neužvadinė́ [ja]. <br/>2. <span class="explanation">klausinėti: </span> Ažvadinė́ja ponas to parabko, kur tu paukštę dėjai.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.