įūžti

ū̃žti, -ia, -ė.

1. skleisti pratisą žemą garsą; ošti, šniokšti, šlamėti. Vėjas ūžia. Vėjis ūžia pūsdamas dideliai. Ė vėjas ū̃žė, didelis vėjas. Dar sniego nebuvo, tik vėjas didelis, ū̃žė labai. Lauke vėjas ūžia, lytus teška. Oi ūžė pūtė lauko vėjelis. Pučia ūžia vėjai iš visų pusių ir laužo, ir blaško berželį. Lytus atkildamas ūžia. Lietus, girdžiu, tik ūžia, šniokia, oi smarkiai leja. Per naktį skaudi vėtra ū̃žė. Kad ir šiandien oi ū̃žė vėtra. Šturmas ū̃žė ū̃žė aplink tą koplyčią, o ketvirtą dieną suvažiavo kunigai. Vidurnaktį kad pradėjo staugt, rėkt, ūžt vėtra, net visa giria pradėjo drebėt. Vanduo krisdamas ū̃žia dideliai. Pavasarį arba po didesnių liūčių net ūžia bėgdamas skardžiais vanduo. Marė visa kilnojas, net vanduo ū̃žia. Nepabūkim, kad išgirsim darganas ū̃žiant. Ūžiantieji debesys. Nemunas … nepučias, neūž ir rodos pakarnas, nedrąsus, tykus, kaip kalinyj tarnas. O ant žemės suspaudimas giminių del nusiminimo, kad ūžti pradės marios ir vilnys. Sėdžiu už stalo, žiūriu pro langą, o girdžiu ū̃žiant jūreles mareles. Ir jūra ūžia, šniokšt, lyg būtų galas jau ir pasauliui! Ū̃žia ū̃žia gilių marių vandenai. Vėjelis pučia, Dūnojus ū̃žia, vainikėlis žaliuoja. Bei eš girdėjau anus sparnus ūžiančius, kaip didžius vandenius. Miškai tai ūžia an lietaus, šniokščia tep. Jei žiemą miškas labai ūžia, tai bus atadrėkis. Kai tie medžiai gražiai ū̃žia! Viesulas tada pakilo, medis pradėjo ū̃žt. Giria ūžė braškėjo. Tik ūžė medžiai, šakeles linguodami. Ne šiauras vėjas girelę kelia, ne žaliasai ąžuolėlis ūžia, tik jaunas bernelis dalelę keikia. Nei vėjai pučia, nei sodai ūžia, nei mano staklelės svirne boluoja. Nepūskit, vėjužiai, neūžkit, medužiai. Oi, ūžkiat, gauskiat girioj, medeliai, – maži muno broleliai. Kad aš ėjau pro darželį, darže rūtos ū̃žė. Ar vėjas pūtė, ar sodai ūžė, ar mano mergelė miego norėjo? Vėjelis pūtė, rugeliai ūžė, kvietužėliai gražiai lingavo. Pagaliau valgis užvirė ir ėmė ūžti. Eik, pažiūrėk, ar vanduo ū̃žia (verda) . Pasiklausyk, tarp kubilo ar alus ū̃žia (gyvena) . Viduriai vis ū̃žia ir ū̃žia (gurgia) . Bernotą ėmė dar labiau dusinti – krūtinė ūžė gargėjo. Pryš didelius vėjus ugnis pečiuj degdama dideliai ūžia. Bepigu giedoti, kad galvoje alus ūžia. Švilpia, ūžia, sniegas sninga. Kas ūžia be vėjo? dundėti, bildėti: Graustinė ūžia ir ūžia be perstojo. Pradėjo šaudyties, o švilpti, ū̃žti – parsigandom, sulėkėm į kaminą. Šaudės labai – ū̃žė, tratėjo visi kaimai. Pašėtė dega, traška, ū̃žia baisiausiai baisiausiai. Čia karas aplink ūžė, o Kudirkos paminklas išsiliko. gausti: Pridėjęs ausį prie žemės, sako: – Jau girdėt, ūžia žemė, turbūt jau atsiveja. Važiavo jaunieji, važiavo ant šliūbo, tiltas geležinis skambėjo ir ūžė. Pradėjo ūžti kalnas, jis. nuėjo pas kalną i pradėjo kasti, žiūrėti, kas jame yra. Girdė [ja] u, kas tai ū̃žia ir vis arčiau eina ūždama. Kunigas girdi, kad vis kažin kas ūžia, todėl greit rengėsi ir išvažiavo. Jeigu tilepono (telefono) stulpai labai ūžia, tai giedra bus.

2. dūgzti, birgzti, zvimbti. Bitys, musės į medį sulėkusios ūžia. Gavusios dūmų, bitės prisigeria medaus, pasidaro ne tokios judrios, smarkiai ūžia, bet mažiau gelia. Būdavo, liepos žydi – ū̃žia bitės, o šiamet nė balso. Dobilai ka pradeda žydėti, ū̃ža ū̃ža bitys. Bitininkas turì klausyt, a bitės neū̃žia. Bitės an liepų tik ū̃žė. In Kūčių prieini prie avilio, pabarškini – bitės ū̃žia. Ū̃ža bitis pri bities [grikių lauke]. Jau kap šiamet žiedų, bičių kap spiečius ū̃žia. Kai kėlės an manęs tos vapsvos, tai tik ū̃žia. Nė miško bitaitės ten ūž, ten ūž, ten mūsų sesaitę atlydž, atlydž. Ū̃žė kulkelės kap sode bitelės. Ot gerai, ka musėlių nėra, o tai kitur baisiausiai spietliai ū̃ža. O jau tvarte tai jau tę ū̃žia, pilna [musių]. Musėlės ir vabalėliai ūžia, zirzia.

3. giedoti, ūkti, burbuliuoti. Seniau, išeik pavasarį, ūžia tetervinai. Nei lesinta, nei penėta, išsiperėjo i ū̃žia [laukiniai ančiukai]. Raudonasai patinas [karvelis] labai drūtai ū̃žia. Ir gegužė miške ūžia, burkuoja karvelis. Titilvikas ū̃žia mala, genys stuobrin urvą kala. | Jau vaikas ū̃žia, greit kalbės.

4. burgzti, birbti. Tie rateliai tik ū̃ždavo: verpdavo par naktis. Aš kur tarnavau, ū̃ždavo vakare keturi rateliai. Suka į vingį, o ta spragilinė ū̃ža aplinkuo. Teip smagu gulėt, kai girnos ū̃žia. Eini par kaimą, teip kožnam kieme ir ū̃žia girnos. Oi, girnos maltuvėj ū̃žė ir ū̃žė. Moma, malk, kad ū̃žt girnos. Ūžkit ūžkit, mano girnaitės! Atėjus rudeniui, vėl pradėjo ūžti kuliamosios. Televizorius ū̃žia ir ū̃žia, vaikai aplink televizorių kap šašai. Išgirsi, kame ū̃žia tie orlaiviai, jau i bėgsi. Mieste tai didelis ūžimas: ūžia ir ūžia. Aš pamisliju, kaip tie traktoristai daturi: ū̃žia ū̃žia, par ausis eina. Ū̃žia nuo ryto lig vakarui visur visur. Ar nesmagu klausyt, kad viežlybos gaspadinės žiemą su mergoms vindus savo sukdamos ū̃žia? Ū̃žia ū̃žia lėktuvai, malūnai šitoj pusėj (ūžia galvoje) .

5. burzgiant važiuoti, skristi: Vis tie orlaiviai ant Vokietijos pusę ū̃žia i ū̃žia. Traukiniai mūsų javų prikrauti ūžia ir ūžia. Siberijos geležinkeliais ūžė vagonai, prigrūsti kareivių. Ūžia ir ūžia tie traktoriai, turbūt šienus veža. Visą vakarą jaraplanai ū̃žia. Pro tavo galvelę vis bitutės dūzgė, o pro mano galvelę vis kulkelės ūžė. Uždaryk duris – musios ū̃žia (skrenda vidun) . | Kartu su visais jis įsigrūda į požeminį traukinį ir bilda, ūžia nežinoma kryptimi. Man kasdien laiškai tik ū̃žia ū̃žia.

6. šniokščiant tekėti: Į pakalnę ū̃ža tie vandenys. Vanduo net ūžia grabelėn. Kur važiuosi: vanduo visur ū̃žia. Išejau par lietų, tai tik ūžia nuo lietsargio lietus. Šiandie parnakt lijo, ū̃žė, net žemė šlapia. Jėzau, kad lyja, kad ū̃žia, net baisu! Kraujas ū̃žia iš snukio.

7. skambėti, sklisti. Ten buvo tokia koželka, sako, žiū, ka tę ir ū̃žia balsai tokie. Lakštingalės balsas … skamba ū̃žia par krūmus ir vis kiteip mainos ir vis dūšion intsmenga lyg Lietuvos dainos. Šlovingos muzikos ūžė ir visokie … aukšti ponai linksminos. Bėda jumus, kurie keliatės anksti ant apsirijimo ir ant girtavimo, o būbnas ir vamzdis ūžia ausyse jūsų. O turėtų tavi ūžti ausyse visados šventi žodžiai jo. dainuoti, giedoti: Ar keliausi par kokią sodą (sodžių) – išgirsi ūžant susirinkusius į krūvas giesmes pri Panelės Švenč [iausios]. Jaunikaičiai ir mergaitė ūžia dainas tėvyniškas.

8. smarkiai skambėti, aidėti, dundėti: Jaujos visos ū̃žė jaunimo: stengdavos greičiau iškult, vieni pas kitus nubėgt. Vasarą, jau atsiras darbai, ū̃š, dainiuos visose pusėse. Sudainuotume, tai net ūžtų. Paupiai ū̃žė nu dainių. Šokom, dainavom, net kaimas ū̃žė. Ka dainiuo [ja] mergos i vaikiai, visi keliai ū̃ža. Dainiuos, ka ū̃š pašaliai. Vėjelis pūtė, svirnelis ūžė, o karvelėliai gražiai burkavo. Liepynas … ūždavęs bičių spiečiais, dvelkęs medum vienu. Sukinkys po šešis arklius, važiuos, kad ū̃š tik vien tekiniai. Kad mušė, tai ripka ėjo ūždama. Skambalai tik ū̃ždavo, kap rogės eidavo. Ū̃š akminai palangiais, kaip žemę dalysias (bus daug keršto) . | Ū̃žė Kuršėnai, skambėjo nu liežuvių.

9. spengti. Galva ū̃žia, cypia visokiais balsais. Man nieko nesopa, tik galva skambina, ū̃žia. Ū̃ža galvõs visi pašaliai. Muno galvelė teip kaip miškas, ū̃ža ir ū̃ža, ū̃ža ir ū̃ža. Kaip atsikelu, ū̃ža galva kaip aulys – kelmas būs. Mun ū̃ža, žaltys, ta galva, rodos, ka ten devyni velniai. Mano visada ūžiamà galva. Tiek ū̃žia to galva, ažtat ir nebegirdžiu. Man galva ū̃žia kaip traktoriai. Neskauda, tik sukasi ū̃žia galva. Ausys ūžia nuo pritukimo skylaičių galvoj. Vakare galva taip sunki ir ūžianti, jog negalima nieko gero su ja padaryti. Vatą sumirkius svogūnų sultyj dedama ausysna joms ūžiant ir skambant. Ū̃žia mano galvutėlė už to tinginėlio. Ausysa ū̃žia, neturi kur galvos padėt. Ū̃žia, spengia visokiom giesmėm [ausyse nuo sklerozės]. Akys aptemsta, ūžia ausyse, dreba kojos ir rankos. Per ilgą čėsą galvon ū̃žė. Ū̃žia jau galvoj. Ū̃žia trenkia galvoj – nebėr dora, kad greičiau tik numirčia. Ausysa tik ū̃žia, jau kelis kartus ir ligoninėn gulėjau. Galvon ū̃žia dunda kap busilo veseilia. Jei ausyse ū̃žia, tai eit po zvanais pastovėt, kai zvanina. Man galva ūžia, nenustoja niekada, ū̃žia ir ū̃žia tą galvą.

10. triukšmauti, bruzdėti: Tie vaikai bildės, tratės, ū̃š. Ū̃ža, lermuojas, pailsio nė [ra]. Ka tik alus stipras, žiūrėk, jau ir ū̃žia [gėrėjai]. Nerėkit ir neū̃žkit! Ko tu čia ūžì, neduodi man paklausyt?! I pradės naktį ū̃žti, dejuoti. Kai kada tai ū̃žia kaip bitės, šiandiej labai ramūs visi. Dūmai rūko nuo ryto iki vėlai vakarui, ūžė svietas triobose, sode, ant kiemo. Tuoj visa smuklė ūžė ir trepsėjo. Ūžia kaip bitės avily. Ū̃ža kai bitys į aulį žmonys. kalbėti (ppr. daugeliui): Nenoriu nė girdėt, jei kas apie ką ū̃žia. Ū̃ža bobos, ka visims reiks išeiti, kels trobas. Ū̃ža visais pakerčiais – būs karas. Visi gi ū̃žė, ka daug kas atpigs. Žmonys, labiau bobos, dūsauja, verkia, ūžia maž visu balsu.

11. linksmintis, pramogauti, siausti (ppr. triukšmingai) ; lėbauti: Gerai buvo, sau ū̃ši po tus vakarelius, praeis tas laikas kaip šešėlis. Nu ir eitam į tas pintuves ten, muzikantai y [ra],
šokam, dainiuojam ten, ū̃žam. Suvažiavo vestuvinykai, ū̃š. Visą naktį jaunimas ū̃žia, šoka. Visi pilni pinigų, ū̃žia, geria. Dabar steigią kai kur ir ūžiamų vakarų. Na, vyrai, kur ū̃šim šį sekmadienį? Jis per naktis su bajorais karčemose ūžė. Ū̃ždavo tę kelias dienas. Per dienų dienas ūžė, iš to ir serga dabar. Būdavo Joninės, tai ū̃ždavo an kalnelio. Jūs [vaikams] kiškiat párkiškiat, o anie ū̃š! Ponai ūžia, pas juos linksma, švaru, šviesu. Vai ūžčiau ūžčiau, kad nevedęs būčiau. Tėvui mirus, sūnus laidokavo, ūžė, švaistė tėvo pinigus. Ū̃žia kap šunes šuleny.

12. reikšti nepasitenkinimą, bartis, burbėti, purkštauti: Ūžiù an vaiko, geria kap velnias! Ko tu čia ūžì, manai, kas čia tavęs bijo. Nekibink, bo kai ims ūžt, tai ir galo nebus. Kiek yra ūžtà dures daryti, musų̃ neleisti – kur tau! Visi ant marčios pradėjo ū̃žt, kam viralas su krislais. Trupinelį kas ne taip, ū̃ža bobos. Ū̃žė, varė an to vyrelio! Neū̃žk par daug, ba tuoj išvysim. Tėvai ū̃ža nenorį tokios marčios. Mano tėvai, broliai, seserys ūžia ir pyksta, kad darbininką ėmiau. Ū̃ždavau ū̃ždavau, kad ant miestą išeisiu. Ū̃žėsi, daužėsi už nebūk nieką. įkyriai prašyti, zyzti: Ūžiáu ūžiáu ir išūžiau dvidešimt rublių.

13. greitai (ppr. triukšmingai) judėti, lėkti, dumti: Tas atsikėlęs ka ūžė, ka nė atgaliau neatsižiūrėjo. Žmonės vieškeliais tik ūžia į miestą.

14. Kad ana i ū̃žia (daug dirba) po tuos daržus. Darbas eina ūždamas. Linai ūždamys auga. Bėga dvidešimt [jaučių],
tai tik ū̃žia par kaimą. Kap jie. bėga, net ū̃žia. Jau sveika – duoda, net ū̃žia aust. Kai griuvo [senukas],
o juoko visiem – net ū̃žia. Žmonių – net ūžė. vešėti, klestėti, gerai augti, tarpti: Šį metą vasarojus ūžtè ū̃ža. Su trąšais aptrąšavęs i bulbes, i kopūstus, kad bèūžantys viskas. Sėklų tų priberia, tai kad ūžia tie elksniai. Tam duok žemės, ū̃žtų, ka gyventum.

15. būti pilnam, pripildytam: Kiemas ūžia, nuverstas malkom. Ka jūs i pavydat, bet mun ū̃ža visi pašaliai (pilna visko) . Ojė, malkų ū̃žia! Dabar duonos ū̃žia, galim gert ir valgyt. Jei dabar pora savaičių giedros, tai šįmet medaus ū̃žtų. Anksčiau vietos nebuvo, o dabar vietos ū̃žia. Šiandie darbo ū̃žia. Jurginų, matai, ū̃žia. Pas juos ū̃žia svečių. Mieste tik ū̃žia ū̃žia žmonių. Aną subatą mergų buvo pamožinčiai, o šįvakar ū̃žia.

16. griežti: Niekas tep nemokėjo ū̃žtie ir niekur jau tokia skripka tep gražiai nèūžė, kap ito. Tik mano du broliai ū̃žė: vienas – ant skripkos, kitas – an armonikos. Gražiai ū̃žia an cimbolų. Ū̃žt mokėj [o],
ale balso neturėj [o]. Vaikščiojo katinys ū̃žtie visur per veseliom. Ot noriu valgyt – žarnos maršą ū̃žia. Kap ū̃žia, tep turi šokt.

17. lošti: Išmok man kortosen ū̃žtie.

18. ieškoti kuilių, krėktis. Ūžia kiaulė pri kuilio. Ū̃žė, a pasilakstė? Kad ana ir ū̃ža, ale ėda. Jau mūso kiaulė ū̃ža, o neėda, pasieniais laksto, mėšlus knisa. Kiaulė ū̃žia, reikia varyt pas kuilį. Rudenį nesìūžė kiaulė.

19. būti nėščiai: Tavo prisiega, man regis, ū̃žia. Ji jau smagiai ūžia – greit prieis galas. Bobos vis ū̃ždavo, dabar ne, retai.
ausìs (į ausìs) ū̃žti varginti, kvaršinti: Gana gana, neū̃žk į ausìs. Pavasarį vasarą ausìs tau ū̃š, iš dainų ka dainiuos.
galvà ū̃žia

1. daug rūpesčių: Ū̃ža galvà su vaikais, ale blogai i be vaikų.

2. ima nerimas: Nėra darbo, mun ū̃ža galvà.
gálvą ū̃žti. trukdyti, varginti, neduoti ramybės: Vaikai tiek gálvą ū̃ža, vieni klapatai. Neū̃žk tu man galvõs su visokiais savo prašymais. Mes čia šnekėdamos žmonėm gálvą ū̃žiam. Užsistojo (prikibo): ūžė ūžė galvą, kol išūžė.
apū̃žti, -ia (àpūžia), àpūžė.

1. aplink ūžti: Šiandien linksmiaus, kaip kada nuog dvejopų vilnių, aušrinių ir šiaurinių jūrių apūžta tampa.

2. ūžiant su triukšmu apvažiuoti, aplėkti.

3. apibarti: Ka imam provotis (ginčytis) , apūžiù apūžiù, i šventa.

4. smarkiai apželti, apaugti: Daržai àpūžė po lytaus, apžėlė.

5. apsikrėkti, apsilakstyti. Kažin, a jūso veislinė kiaulikė apsiū̃žusi? Varė pri kuiliaus, ale neapsiū̃žusi.
atū̃žti, -ia (àtūžia), àtūžė.

1. šniokščiant priartėti: Atūžė vėjas, žmogaus geradėjas. Atūžia, atšnypščia audra. Štai atūžia lietužėlis, sulis man žirgelį. Iš visų šalių anos srovės atūžt.

2. atidūgzti, atzvimbti. O da neįjojom pusę šilo, išgirdom bitutes atū̃žiančias. O tai ne bitutės atūžia, tai mūsų dukrelę atlydi. Vakar per pietus mes tapėm žiogų išgandinti, kurie tokiais dideliais spiečiais kaip kokia kruša atūžė.

3. ūžiant atskristi, atvažiuoti: Àtūžė trys lėktuvai, pasisukinėjo ir nuūžė sau toliau. Gi žiūriu žiūriu – atūžia, atšvilpia, atkaukia! Atū̃žia va mašina, atvažiuoja, tėtė atvažiuoja. Atū̃žia, atbirbia raplanai. Kaip čion vežimų trūkis ant gelžkelio greičiausiai greitumu atūždams ant anos karietos užbėgo.

4. visu smarkumu artintis, prisiartinti, greitai atlėkti: Mat jų atàūžta ir laukta melžėjų grįžtant. Kai tik koks reikalas, tuoj ir atū̃žia. Atatrenkia, atū̃žia arklys piestu. Man beganant tik žiūriu: vėl atūžia šitas vyras. Àtūža tas smakas devynioms galvoms. Jis atsikėlęs išgirdo smaką atū̃žiant. Atūžia nuo miško įžeisti žalčiai. Girdi, kad jau atū̃žia tiej razbainykai. Atėjo vasara, o su ja atūžė ir pirmasis pasaulinis karas. O sako, kad to dar negana: atūžianti nauja liga, kažkokia kraujaligė.

5. atrėžti, piktai atsakyti: Nei tu man kalbėk, nei aš noriu klausyti! – atūždavo sūnui.
įū̃žti, -ia (į̃ūžia), į̃ūžė.

1. su triukšmu įlėkti, įskristi: Sodan į̃ūžė varnėnų būrys. Nesa ko kožonis taipojau į parizeusių bei rašte mokytų susnūdimą bei teisybę įūždavo kaip kokia drūta kanūnės kulka.

2. imti smarkiai ūžti, įsismarkauti ūžti: Jūra įsiūžus svaidė lig manęs putas. Netrukus liepsna įsiūžė.

3. įsisiautėti, įsismarkauti: Vaikai kad įsìūžė, net galo nėra. Bandė sudrausti įsiūžusius, bet jo balsas ištirpo audros gausme.
išū̃žti, -ia (ìšūžia), ìšūžė.

1. kurį laiką ūžti. . Išsišniokštė, išsiūžė miškai.

2. smarkiai, su triukšmu iš kur išeiti, pasišalinti ir pan.: Giesmininkas su rėmais išsigandęs per langą ìšūžė. Tas arklys drykt drykt ir išūžė [per brūzgynus]. Atsidaro durys ir iš ten išūžia žmonių minia: visi girti eina į skobnis ir užima vietas. Grėtė išūžė į kiemą.

3. su triukšmu išskristi: Išūžė pulkas špokų i vė atūžė.

4. su triukšmu išbėgti, ištekėti. išbirti. Verpelė alaus ìšūžė, t. y. išbėgo. Ma [n] ìšūžė visas puodas lauka. Padabok, ka pienas neišū̃žtų. Nutvers vaikas už terbės ir išùš žemėn kruopos. būti išeikvojamam, dingti: Pasogėlis išū̃žia greit.

5. paskubomis išvykti (išeiti, išvažiuoti, išbėgti): Išū̃žęs ponas į Švicariją (Šveicariją) . Dukterį mažą paliko čia, patys ìšūžė nuog Sibiro. Vaikinas užsėdo ant arklio ir ìšūžė kaip vėjas. Šito ìšūžė, ir aš išsiskubinau, o čia dėlto pasankstinta. Biškį užtrukau, papa i išū̃žęs į turgų, neblaukęs.

6. kurį laiką išspengti: Išū̃žusi galva kokius šešius metus, i miręs.

7. išpranašauti (ppr. daug kalbant): Išū̃š kumet, pasius duoties (kariauti) .

8. iškaulyti: Da nenorėjau duoti, kad paskuo tik ìšūžė.

9. pakankamai ūžti, prisitriukšmauti, prisilinksminti: Bernai kolek išsìūžia, vargas! Išsiūžė kiek gana vaikai! Jaunam žmogui, kaip ir jaunam vynui, reikia išsiūžti, kad paskui būtum brandus ir tvirtas.

10. nustelbti. Kručkai medžių išūžtì.
ausìs išū̃žti. įkyrėti: Ausìs ìšūžė bešnekant. Nebebuvo girdėti to nuolatinio senutės zurzėjimo, kuris išūždavo ausis. | Su tąj palitika visų ìšūžtos gálvos ir aũsės.
gálvą išū̃žti (kam). išvarginti, iškvaršinti: Ìšūžia galvą per dieną, nedabosiu vaikų, jau ne. Gálvą munie ìšūžei, duok tik šventą pakajų. Ìšūžei man gálvą su savo zaunijimu. Vaikai išū̃žia gálvą mokytoju [i] par dieną. Jau tie vyresniejai [vaikai] gerai ìšūža gálvą, tas mažasis anai ne po kam. Išūžtà galvà, ką aš galiu atsiminti. Tiek visako buvo, išūžtà galvà. Muno galvà išūžtà, greit užmirštu.
nuū̃žti, -ia (nùūžia), nùūžė.

1. šniokščiant nutolti: Nuūžė vėtra per laukus. Medžiais nùūžė nùūžė, tur būti, velniai nukaukė išsigandę žmonių.

2. trumpai suošti: Medžiai pry žemės prilinko, nū̃ūžė visas miškas. Kas čia taip nū̃ūžė, kas čia būs?!. Maišelį piningų ka metė pro langą į daržą, ka visi laukai nusìūžės. | Ana kaip sukliko, krūme nusìūžė paukščių būrys.

3. triukšmingai būriu nuskristi: Staiga tarytum iššauti pakyla keli paukščiai ir nuūžia, nušvilpia virš galvos.

4. nuburgzti, nubirbti: Padange nuūžė priešo lėktuvai. Nuūžė tamabilius (automobilis) pro šalį. Automobilis nuūžė, arkliai nurimo. Karas nùūžė kaip vėtra.

5. visu smarkumu reikštis: Tus parėdytas bromas vė nùūžė padangėn. Kaip tik parpjoviau virvę sau aukščiau, aš teip ir nuūžiau žemyn. | Plonas vis plonas [pagalys],
švilpt i nùūžė [kūrenant]. Tai jis. nusiūždamas iš po mano akių ir ausų prapuolė.

6. sutriukšmauti, sunerimti: Pasakė niekus, suūžė nùūžė visa salė. daugeliui imti kalbėti: Nuūžė nušnekėjo žmonės, kad karas bus. Nuėjo i atrado juos karklyne gulint, geriant, tai nùūžė nùūžė kalbos.

7. triukšmingai atšvęsti: Vestuves nuūžę jau grįžo.

8. greitai kur nuvykti, nubėgti: Nuū̃žus ką nupirksi, reikia žinot, kur prieit. An Daujėnus naginėles apsievei ir nùūžei. Dainiuodami nùūžėm į tą kaukių vakarą. Su vaikais bene teip greit nuū̃ši. | Parsiutęs išejo, nùūžė nùūžė visas mėlenas.

9. greitai ką nudirbti: Dabar atvažiuoja kombainai, kaipmat nùūžė lauką, ir gatava. Tiek vyrų, – par kėleną, par kėleną ėmėm ir nùūžėm rugius.

10. užgožti, nustelbti: Iškirst toj grūšia – tik gėrybą nùūžia.

11. nuo spengimo mirti: Ūža galvelė, jetau, taip jau aš i nusiū̃šu.
paū̃žti, -ia (pàūžia), pàūžė.

1. kiek ūžti: Kartais vėjas kamine paū̃žia. Man meiliau tavo girios paū̃žia. Upeliūkštis nedidelis. Tik pavasarį ar po didelės liūties paūžia tekėdamas iš raisto į raistą.

2. kiek paskristi būriu: Paukščiai pàūžė toliau.

3. kiek pavažiuoti ūžiant: Trūkis apsistojo, Vilemas įlipo, raštininkas dar greitai savo adresą davė, ir trūkis paūžė.

4. pagriežti: Ūžkie paū̃žkie manam broleliuo, tik nepaū̃žkie manai sesulei.

5. pasilinksminti, papuotauti, patriukšmauti: Nėra kada ir paū̃žt – darbai. Jaunam ka tik linksmai – paū̃žti, su mergoms pabūti. Pàūžė kuris, tai jį paėmė daboklėn, tai buvo didelė sarmata. Oi ta mergučė gimė, būtų vaikiščias gimęs, tai paū̃žtume. Vakare norėdavai į kaimą išbėgt, paū̃žt. Susišaukė visus, paglamonėjo, pagyrė ir išsiuntė pasiūžti.

6. pabambėti: Turiu namuos piktą bobą, tai paū̃žia ant manęs. Anys. daug paū̃žia an lietuvių.

7. kiek spengti: Ai, ai, pàūža galva, i da kaip pàūža.

8. pasikrėkti, pasilakstyti. Mūsų kiaulė jau pasìūžė.
parū̃žti, -ia (par̃ūžia), par̃ūžė.

1. ūžiant, šniokščiant priartėti: Lietaus parū̃žia.

2. parvažiuoti ūžiant: Buvo tolimas kelys iki gelžkeldvario, ir beveik būtų jie pavėlavę, nesa trūkis tam akies mirksnyj parūžė.

3. visu smarkumu parvykti, pardumti: Ka nusigandau, tai ūžte par̃ūžiau namo. Veizėk, i beparūžą̃ [spekuliantai] su škurliais iš kokios Turkijos. Žiūri – vestuvė dvyliktą valandą parū̃žia. Par̃ūžė ką tik i gulia. Ta susikėlė sijonus, ka ūžė i parūžė namie.
pérūžti.

1. ūžiant, šniokščiant pereiti, perskristi per viršų: Pérūžė per mane tokia viesula. Per Rusnę perūžęs audros sūkurys laike kelių minučių sugriovė dvi trobas.

2. greitai perplaukti: Párūžėm, ir viskas, par tą vandenį.

3. kurį laiką ūžti.

4. praleisti ūžiant, linksminantis, puotaujant: Párūžė šiandien par visą dieną sodvininkai (veselninkai). Buvov pasiruošusiu i būt, rasi, kokią porą dienų párūžę mes.

5. su mašina apdirbti: Mašinom dabar paleidei [miežius] – pérūžė, i gatava.
gálvą pérūžti įkyrėti: Vaikai párūžė mun čystai gálvą.
praū̃žti, -ia (pràūžia), pràūžė.

1. ūžiant, švokščiant praeiti, prašėlti. Pràūžė vėtra. Naktį praūžęs audros debesis grėsmingai mėlynavo vakariniame dangaus pakrašty.

2. ūžiant, su triukšmu pravažiuoti (pro šalį): Mašina pràūžė pro šalį. Praūžia, nesustodamas ir nelėtindamas tempo, greitasis [traukinys]. Staiga pro mūsų laivą, visai arti, praūžė kitas laivas, jo pirma nebuvom regėję. praeiti siautėjant. Pràūžė ir pràūžė [karas],
paskum tai raiti, tai abazai važiuoja. Kaip praėjo frontas, pràūžė, vieną kartą, antrą.

3. smarkiai pravažiuoti, prabėgti: Tai tie tik šmaukšt arkliam, tai tik pro mus pràūžė. Išdidžiai praūžė visi dvidešimt ir du vežimu. Pulkas didelis, kaip ir avių juodų, šernų pràūžė.

4. praslinkti, praeiti. Gal ta žiema praeis pro šalį, gal praū̃š kur kitur. Praūžė pavasaris, praėjo vasara, atslenka ruduo. Ir geri, ir blogi laikai kap vėjas pràūžė. Greit žmogaus jaunysta praūžia. Vėl praūžė mėnuo. Ir geidi kitą kartą, kad praūžtų gyvenimas, kaip vėsulas per lauką. Ir taip įsitraukus į darbą, trejetas dienų vėju praūžė.

5. praleisti kurį laiką linksminantis: Visą naktį pràūžė girtoj kompanijoj. Tris nakteles prauliavojom, praūžėm.

6. nenaudingai išleisti, išeikvoti, prašvilpti, pragerti: Pràūžė visą savo turtą. Visą algą pràūžė. Su mergom praū̃žia, prageria. Gėrė gėrė ir pràūžė ūkę. Gavo rublį, o dab [ar] par šią dieną, par antrą i praū̃š. Praleido, pràūžė viską. Kitas tėvas būtų praū̃žęs, pramėtęs pinigus, o jis – ne. Gerai paūžė kazokai ir praūžė savo laimę.
ausìs praū̃žti įkyrėti: Kasdien ateina ir vis klausia: kaip su dvaru? Ausis praūžė!
priū̃žti, -ia (prìūžia), prìūžė

1. ūžiant pribėgti, pritekėti: Atsukai kraną, prìūžė alaus.

2. ūžiant, zvimbiant priskristi. Prìūžė bičių krūvos. Tik atidarė duris, ir musių pilna stuba prìūžė. Atdaro langą, prìūžia musių. Pastačiau katilą, kap regi prìūžė [musių].

3. ūžiant priartėti: Taksis priūžė prie Anetos viešbučio.

4. ūžiant privažiuoti (daugeliui): Prìūžė mašinelių, kapai buvo apsupti [per Vėlines]. Prìūžė mašinų kiek kiek.

5. gausiai pritekinti, pripilti: Viedrą pieno prìūžė (primelžė) – geros karvės. Nepriū̃žk daug [vandens į bulves].

6. su triukšmu gausiai prieiti, prisirinkti, susitelkti: Prỹūžia žmonių pilnas kiemas.

7. ūžimu, triukšmu išvarginti: Prỹūžė galvą tiek, ka plyšta pusiau. Jūra priūžė ausis. Kad juos galas: rėkė rėkė, ir man galvą prìūžė, dar̃ labai sopa.

8. pritriukšmauti, prisišėlti (iki soties): Vaikai lauke prìūžia kiek nori. Kiek par naktį prisìūža, prisikroka.

9. pakankamai prisilinksminti. . Par vestuves jie gerokai prisiūžė.

10. daug pripasakoti: Valdžia priū̃žia vaikam visa ko, negalì susišnekėt.

11. smarkiai išbarti.

12. būti pasilaksčiusiai: Kiaulė priū̃žus.
13.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'iuzti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2021 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Skaičiuoklė
x