ur̃pti, -ia (-sta), -ė (-o).
1. nuolat barti, uiti: Kas kaip išmano, siratelę urpa. Pry močekos ur̃pamas buvau. Ur̃pk, kaip tik nori, jei tinginys, nieko nepadarysi. Ur̃pamas šuo eina uodegą nuleidęs.
2. būti nepatenkintam, bambėti, pykti: Už tas ganyklas žmonės ur̃pia labai. Žmonės ant bendrovės ur̃psta kažko. Ko urpì per dienų dienas? Kaimynė vis ur̃pė nepatenkyta.
3. išjuokti, žeminti, skriausti: Ur̃pti, skrausti pradėjo mus, senius.
4. primygtinai prašyti, raginti ką daryti: Ur̃pia jį – prisispyręs šneka ir šneka, kalbina, kad su juo važiuotų.
5. burgzti, ūžti.
6. atsidėjus dirbti, knyburiuoti.
įur̃pti, -ia, į̃urpė
1. įkyrėti barant: Įgriežei tu man į pusę kaklo, t. y. įkrimtai, įbarei, į̃urpei.
2. įsileisti bambėti: Dabar jau laikykis – kap reik įsìurpė.
išur̃pti, -ia, ìšurpė.
1. barniais, bambėjimu išvarginti.
2. burzgiant, ūžiant išpranašauti: Orlaiviai tai urpia, urzgia urzgia, ką jie išur̃ps.
gálvą išur̃pti įkyrėti: Palauk, dar prisikentėsi, išur̃ps tau gálvą tas senis.
nuur̃pti, -ia, nùurpė. barniais nuvarginti, užuiti: Nùurpė jis ją, t. y. į niekus pavertė.
paur̃pti, -ia, pàurpė
1. užuiti: Turia turėti [kaime] vieną pàurptą žmogų. Marti tėvą pàurpė.
2. pabambėti, paniurzgėti: Tavo tėvui rūpi tik paur̃pt ir pavalgyt. Nugi paur̃ps senukė ir nustos. Aš vis neiškenčiu ant jų nepaur̃pęs.
suur̃pti, -ia, sùurpė. trumpai pabambėti, suniurzgėti: Nedrįsta keiktis, tai tiktai po nosia sau suurpia.
užur̃pti, -ia (ùžurpia), ùžurpė (-o)
1. imti bartis: Kai kada senukė ùžurpia an vaikų. Vaikai žaidė, iki mama užsìurpė ant jų. Kai užsiurpia, tai galo nėra.
2. barniais nuvarginti, užuiti: Esu nū tėvo užurpta, nė drobuželio gero neturu.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.