įurbti

ur̃bti, -ia (-a), -ė.

1. smailu įrankiu ar daiktu daryti skylę, duobti, gręžti: Ans su peilio galu ur̃ba skylę. Kietumas to molio, urbte ur̃biam, kai reikia, duobelę. Minkštos uolos visuomet buvo patogios urbti gyvenamiesiems urvams. Sliekai ur̃bia žemę, tai reikia žirniai sėt. Ir vėl gręžiama, ir taip sminga, urbdamasis į uolieną, grąžtas, sluoksnis po sluoksnio atskleisdamas žemės gelmių istorijos puslapius. čiulpti, laižyti, graužti: Musės urbia, nutūpusios duoną ir priskretusius bliūdelius.

2. skaudėti, diegti, smelkti: Man štai šičia urbia ir urbia, sopa visą laiką. Galva jo ūžė, paširdžiais urbė, kojas maudė. Stengiuosi nesiklausyti kalbų, urbiančių ausis. Akys kankinamai ryškiai žėri ir urbia mano sielą. Jis ėjo gatve, matė namus, žmones, o galvoj urbėsi kažkokia nemaloni kirvarpa.

3. urpti 1: Ana ur̃ba žodžiais. Urbamì vaikai į plėšikus išeina. Ur̃bdavo, pykdavo, ka mažai padirbdavo. Neur̃bk munęs už šnapšę, aš nebgersu. Ur̃bė, keikė tą nabagelį, i pasikorė. Siratą vaiką svetimi ur̃bdavo. Ur̃bė ur̃bė pati žmogelį – tas ir išėjo iš namų. Ur̃ba pačią. Šunį pradėk vis ur̃bti, ir tas nėkais išeina.
įur̃bti, -ia, į̃urbė. įduobti, įrausti.
išur̃bti, -ia, ìšurbė.

1. padaryti skylę, išduobti, išrausti: Plačiau išskaptuoti, išur̃bti. Kurmiai išur̃bia žemę, t. y. išrausia. Įsitaisė an takelio [žaisti] vaikai, ìšurbė visa, iškėlė. Išur̃bia kinvarpos skylutes mažutes kaip adatos dūrimas. Žiūrėk, koks urvas ìšurbtas. Jeigu tiktai aptinka medyje laiko išurbtą tikrą šovą – užgyvena [paukštis].

2. išurpti 1: Išurbtà paliko iš tų mušimų.
nuur̃bti, -ia (nùurbia), nùurbė

1. išurbti
1.

2. nuurpti: Nùurbė nubuvo tą vaikelį, gero žodžio negirda. Nùurba [vaikus],
i paliekta nesutupėti.
paur̃bti, -ia, pàurbė.

1. kiek urbti.

2. paurpti 1: Kai tik siračiukas, tai nu visų pàurbtas.
pérurbti. pergręžti.
praur̃bti, -ia, pràurbė. padaryti skylę, išduobti, prarausti: Kurmis pràurbė žemę. Praurbti kalno krūtinę ir kliokti iš jos tiktai vanduo tegali.
priur̃bti, -ia, prìurbė. pridaryti skylių, landų, prirausti: Arčiau kalnų Sinajaus dykumoje yra priurbta gilių rūsių, į kuriuos renkamas vanduo lietų metu.
suur̃bti, -ia, sùurbė. rausiant išversti.
užur̃bti, -ia (ùžurbia), ùžurbė. užurpti 2: Ùžurbė tą vaiką, užbuvo. Tą vaikelį ùžurbė, nedręsa i sučiaudėti. Buvo vaikelis varge ir visiškai ùžurbtas. Vyras pijokas ùžurba pačią: šunies dienos y [ra] pačiai pijoko vyro. Jį tę turbūt jau ùžurbė tos bobos. Nebūtinai visą valią [duoti žmonai],
bet šiek tiek ir pačiai neduoties vyrui užurbti.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>ur̃bti, </b>-ia (-a), -ė. <br/>1. <span class="explanation">smailu įrankiu ar daiktu daryti skylę, duobti, gręžti: </span> Ans su peilio galu ur̃ba skylę. Kietumas to molio, urbte ur̃biam, kai reikia, duobelę. Minkštos uolos visuomet buvo patogios urbti gyvenamiesiems urvams. Sliekai ur̃bia žemę, tai reikia žirniai sėt. Ir vėl gręžiama, ir taip sminga, urbdamasis į uolieną, grąžtas, sluoksnis po sluoksnio atskleisdamas žemės gelmių istorijos puslapius. <span class="explanation">čiulpti, laižyti, graužti: </span> Musės urbia, nutūpusios duoną ir priskretusius bliūdelius. <br/>2. <span class="explanation">skaudėti, diegti, smelkti: </span> Man štai šičia urbia ir urbia, sopa visą laiką. Galva jo ūžė, paširdžiais urbė, kojas maudė. Stengiuosi nesiklausyti kalbų, urbiančių ausis. Akys kankinamai ryškiai žėri ir urbia mano sielą. Jis ėjo gatve, matė namus, žmones, o galvoj urbėsi kažkokia nemaloni kirvarpa. <br/>3. urpti 1: Ana ur̃ba žodžiais. Urbamì vaikai į plėšikus išeina. Ur̃bdavo, pykdavo, ka mažai padirbdavo. Neur̃bk munęs už šnapšę, aš nebgersu. Ur̃bė, keikė tą nabagelį, i pasikorė. Siratą vaiką svetimi ur̃bdavo. Ur̃bė ur̃bė pati žmogelį – tas ir išėjo iš namų. Ur̃ba pačią. Šunį pradėk vis ur̃bti, ir tas nėkais išeina. <br/><b>įur̃bti, </b>-ia, į̃urbė. <span class="explanation">įduobti, įrausti. </span> <br/><b>išur̃bti, </b>-ia, ìšurbė. <br/>1. <span class="explanation">padaryti skylę, išduobti, išrausti: </span> Plačiau išskaptuoti, išur̃bti. Kurmiai išur̃bia žemę, t. y. išrausia. Įsitaisė an takelio [žaisti] vaikai, ìšurbė visa, iškėlė. Išur̃bia kinvarpos skylutes mažutes kaip adatos dūrimas. Žiūrėk, koks urvas ìšurbtas. Jeigu tiktai aptinka medyje laiko išurbtą tikrą šovą – užgyvena [paukštis]. <br/>2. išurpti 1: Išurbtà paliko iš tų mušimų. <br/><b>nuur̃bti, </b>-ia (nùurbia), nùurbė<br/>1. išurbti 1. <br/>2. nuurpti: Nùurbė nubuvo tą vaikelį, gero žodžio negirda. Nùurba [vaikus], i paliekta nesutupėti. <br/><b>paur̃bti, </b>-ia, pàurbė. <br/>1. <span class="explanation">kiek urbti. </span> <br/>2. paurpti 1: Kai tik siračiukas, tai nu visų pàurbtas. <br/><b>pérurbti</b>. <span class="explanation">pergręžti. </span> <br/><b>praur̃bti, </b>-ia, pràurbė. <span class="explanation">padaryti skylę, išduobti, prarausti: </span> Kurmis pràurbė žemę. Praurbti kalno krūtinę ir kliokti iš jos tiktai vanduo tegali. <br/><b>priur̃bti, </b>-ia, prìurbė. <span class="explanation">pridaryti skylių, landų, prirausti: </span> Arčiau kalnų Sinajaus dykumoje yra priurbta gilių rūsių, į kuriuos renkamas vanduo lietų metu. <br/><b>suur̃bti, </b>-ia, sùurbė. <span class="explanation">rausiant išversti</span>. <br/><b>užur̃bti, </b>-ia (ùžurbia), ùžurbė. užurpti 2: Ùžurbė tą vaiką, užbuvo. Tą vaikelį ùžurbė, nedręsa i sučiaudėti. Buvo vaikelis varge ir visiškai ùžurbtas. Vyras pijokas ùžurba pačią: šunies dienos y [ra] pačiai pijoko vyro. Jį tę turbūt jau ùžurbė tos bobos. Nebūtinai visą valią [duoti žmonai], bet šiek tiek ir pačiai neduoties vyrui užurbti.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.