įtupėti

tupė́ti, tùpi (tùpia), -ė́jo.

1. laikytis ant sulenktų kojų. Tùpi žąsukai dar gyvi. Žėk – po ežele vieversiukas tùpi. Daboju – jau špokas in šakos tùpi. Susmetę krūvelėn vištos i tùpi [vakare]. Žiūriu – tùpi i tùpi ta vištelė, kaip dėt norėtų. Tupė́ta paukščio medy. Ant avietės blezdingėlė tupė́jo. Tetervinus a berže tùpint gali ten lig vieno iššaudyti. Seselė rūtas ravėjo, zylutė krūme tupė́jo. Paukštute, lakštute, o kur tu tupė́jai? – Sodely, daržely, tarp žalių lapelių. Krūtinytės baltos baltos tų kregždučių, tùpi ant vielų, rodžias, kad karoliai suverti. O gervių te tupė́ta buvo. Tam čėse užkliudė palėpėj tupėjusius žvirblius, tie tik prr…. Varna in kupsnos tùpi, ir loja [šuniokas]. Varnos visada ant šalčio viršūnėj tùpi. Varnos pačioj viršūnėj tùpi prieš blogą orą. Juodvarniai kad ant žemės tùpa, užeis lytai. Gužučiai ka ant kupečių tùpa, supūs pašaras. Jei pavasarį pirmą kartą gandrą tupintį pamatai, tai būsi negreitas. Jei parlėkusį garnį pirmąkart pamatai tupintį – tai visus metus daužysi indus. Šarkos ant tvarto stogo tupėta ir sniege pėdsakas palikta – lauk naujienų ar piršlių. Paukštė, ant vietos tupėjusi, ben plunksnas paliekta. Gale lauko ąžuolėlis bestovįs, tam ąžuole vanagėlis betupį̃s. O kitsai tenai ant virbo tùpi besnausdams. Vištos geros: viena tùpi (deda), kita laukia. Ir paukščiai po dangumi tupėjo ant jo šakų. | Voras tupi ant lango. Švento Jono vabalėlis tupėjo ant lapo žydinčios kvietkelės. Kad ant piningo tup aukso erelis, tai visur dalek, nors mažas paukštelis. Tupi kaip pelėda pupose. Kaip višta ant laktos tupėsi. Tupime kaip varnos ant kuolo. Lekantysis palėks, o tupintysis tupė́s. Galgi vištos tupė́jo, kad teip labai prausies? Antanai, pantanai, kur tavo pati? – Ant pečiaus, po pečium, kur vištos tùpi. Juodas gaidys ant tvoros tupi: uodega iki žemei, balsas iki dangui (varpas). Gražus gražus ponaitis lauko gale tupi. Balti gaideliai ant laktos tupi. Tupi gaidukas su raudonais pentinukais. Juoda višta tup ant raudonų kiaušinių. atsitūpus miegoti, būti: Karteles pritaisiau žemai: i vis tiek jauniklės neskrenda, žemėj tùpi. Ka šaltai tùpa [vištos],
skiauteres nušalna. Lakta te. būdavo vištom tupė́t. Vištos seniai tùpi, ir jūs tū̃pkit. Kaip gaidžiai: dieną pešasi, o naktį ant vienos laktos tupi. perint laikytis ant sulenktų kojų: Ant pautų tupėti. Lėlys gi nètupi ant kiaušinių, ale žiūro žiūro ir išžiūro vaikus. Kregždė padėjo kiaušelius ir tupėjo ant jųjų, idant išperėtų vaikelius. Medyje kovarnis sukrebžda – turbūt jau ant kiaušinių tupi.

2. perėti: Viena jau tùpi vištukus, kita antukus. Jūsų višta kverkščia, gal tupė̃s. Višta tupėjo čielas tris nedėles. Kurkę daviau tupė́t. Aš, aure, užleidžiau savo [vištą],
tai irgi teip pat netupė́jo. Kaip kiaušinius atemi, anos. nebètupa. Laksto [višta],
žinai, gi nusibosta tupė́t. Išlėkė višta, nebeatejo tupė́tų – šalti kiaušiniai. Jau ji tokia višta – atimk kiaušinius, akmenukus pasižeria ir tùpi.

3. laikytis ant prilenktų prie liemens ir per kelius sulenktų kojų. Nusibodo ant kinkų tupė́ti. Tupė́damas in liūno spalgenų kašelę prigrebojo. Sėsk, ko an kulno daba tupì. Mama verpė, o aš kaip katinelis pri anos kojų prisimetusi i tupė́jau. Ko ten tupì po stalu – lįsk laukan! Dar tupì až nugaros – pasleidęs berniokas! Žiūrėk, kartis pajuodavus – gal velnio tupė́ta. Pas merginas kap nuėjo, po langu tupėjo.

4. remtis į žemę sulenktomis užpakalinėmis kojomis ir tiesiomis priekinėmis kojomis. Tùpi du didžiausi paršai in šikinių. Katineliai kūtė [je] i tùpa, pamelžu karvę, įpilu. Už to medžio tupė́jo katinas. Levų vietoje randame ant pasturgalio tupinčius šunis. Tau. šiandien duos mėsos valgyt, tai tu nevalgyk, ale atiduok šuniui, kurs po stalu tupės. Tùpi vilkas rugienoj. Tupi vilkas už tvoros be kepurės, be skaros. Tas vilkas ir vėl nubėgęs, į tą eketę įkišęs [uodegą] ir tupiąs. Čia kiškio tupėta. Kiškis, toliau pasejėjęs, tùpi an kalnelio. Kur jau didelis – sulig šuniu tùpinčiu. Vilko ieškom – vilkas už tvoros tupi. Meška tupi, žarnos kruta.

5. pritūpus, pasilenkus darbuotis: Agurkuosa tupi moteros, brokuosa (ravi) . Trečia diena tupiù ir tupiù burokuose. Nueini, žiūri: bobos darže jau tùpi. Vago [j] tupì, saulė duoda an nugarą, i gana. Bet jau išsiskynėm [serbentus],
čia tai koronė: tupė́k ir tupė́k. Ką tu čia tupì an to daržo, eikš pasišnekėsim. Tùpi senis už kupečių, tùpi senis už kupečių.

6. būti vietoje, niekur neišvykstant: Namiej tupiu. Tupim čia, ir gan, jau kiek metų. Bobos, mes vis numie tùpam ramiai, o vyrams – sunki darbai, karai. Gryčio [j] tupiù arba darže – nieko nematau. Senas, nebesveikas, tùpi vienoj vietoj – kas iš jo?! Ale ką tu išvažinėsi, tupiù, i tiek – bemeilus aš kam. Aš čia ant vietos tupù, kur tu anus pažinsi. Močiutė nebetikus, tùpi vietoj. Man nusibodo visą amžių kaime tupėti. Tokia kevėža i leidos į tokią kelionę: tokiam tik namie tupė́t! Tùpi vienas kai vilkas žiemą užpustytas. Tùpi kaip višta ant kiaušinių. Tupa ant savo vietos kaip pereklė višta ant kiaušinių. būti vietoje, nejudėti, nekilti, neaugti: Pyragas kai an vietos tùpi, tai nesikelia. Niekas neauga, tùpi žemėse, šalta. Ale tùpi mažučiukai. | Tùpi tùpi, tùpi tùpi su vėžiais ir nieko nedaro (neina pas gydytojus) .

7. ramiai gyventi: Seni grabūzdai tùpi. An lauko gi netupė́si. Ant Jonikėno žemės tùpiam. Dešimtį išauginom, o vieni tùpam, – išlakstė. Vaikai susitvarkę, tai dabar sau tùpi abu seniai ramiai. Dykas nemėgstu tupėti.

8. lindėti, tūnoti, kiūtoti, kiurksoti: Šalta, tùpime po vidų (gryčioje) , ir gana. Žiemą tai gryčioj tupė́k ir tupė́k. Žiemą senas tupì namo: kur eisi, vėjas pargriaus. Darbininkų mažai kame – senės, seniai visur tùpa susitūpę. Tai va tupì ir tupì [žmogus] an pečio. Žiemą sulaukus prie pečiaus tupė́k tupė́k, vasarą – tai nors pašalėj pasėdi. Toks pečius buvo molinis, kertelė [je] i tupù. Važiuokit namuosna ir tupė́kit. Tai čia mes bètupim, laukiam, kas čia toliau bus. Aš va tupiù kamarytėj. Dabar vėl tupė́t lovoj, ir niekas nieko. Susitara vaikiai, neveda šokti, ir tùpa merga. Dar tos senės tùpam [bažnyčioje],
o jauni…. Tupė́jo tupė́jo ir pasvėlavo. Tie žūlikai čia susirenka i tùpa. Daba tai tùpa i tùpa pri tų upių. Kaip ilgai jis čia dar tupėsiąs, juk traukinys nelauksiąs. Oras šaltas, bitės namie tùpi. Tùpi giliai žemėn liūliai. Akmenukas [girnų] kertelėj aure da tùpi (užsilikęs nuo senų laikų) . Suprato [nykštukas] karvės pilve tupį̃s (tùpįs). Kupstais tupėjo prieblandoj trobelės. Bernas, viršuj tupėdamas, sako: – Palaukit, vyrai, nekirskit pušelės. Tie medinčiai ir tupėjo an kūgio, pakol vilkai prasikraustė. Kai su tais gyvuoliais, tai daug vargų: tupì tupì per naktį prie jų prieš turėjimą. Kelias naktis netupė́si pri kiaulės (nesaugosi besiparšiuojant) . Naktim mažai teko ganyt, dieną tik su kumeliukais tupė́davo. Kai jis. jojo per laukelį, tabaku kvepėjo, ant šyvosios kumelėlės kai dagis tupėjo. Katra biedna, to [ji] ir tùpi (neišteka) . Jeigu pirmą kartą pamatysi busilą tupint, tai ir tupė́si, neištekėsi. Netupėkit bažnyčioj kaip žąsys. Tupi kai pelė po šluota. Tupi kaip kalė ant girnų. Kam rūp, tas netup. Kas kam rūpa, tas i ant liežuvio tùpa. Kas kam rūpi, tas tam ir galvoj tùpi. Kas kam rūpi, tai ir širdy tupi. Senas tupė́k numie sau kaip blynas. Katram Dievas lūpos [e],
tai vis velniukas po skvernu tupi. Kad neverkia tekėdama, verks kampe tupėdama. Gražiai giedi, gerai kalbi, tik kažin kur naktį tupì. Už pečiaus tupė́sit, par šerį bezdėsit! Tupi tupikas, ant to tupiko tupi kedikas. Raudonas šunelis po slenksčiu tupi. Tupi kampe trupinys, nepaveža nė arklys. Juodas katinas kertėje tupi. Tupi kampe katinas, kai prieini – bažinas. Surūkęs senelis ant stogo tupi ir pypkę rūko. Keturi broliukai po vienu kapeliušu tupi. Kas tùpi už tvoros, kas gimė be skūros.

9. laukinėtis: Tupu savo reikalu. Grįžęs nusitėkš tokią vietą, kad nė tupėdamas į Juočbalynę nepasižiūrės. Ko tiek ilgai tupi, ar atvarslais ir šiki?! Tai kurgi buvai? – Už klojimo tupė́jau. Tùpi kap velnias ropėsa. Bėgantis tupinčio nepabaido. Jis už krūmo tupė́jęsis.

10. būti suimtam, uždarytam, kalėti: Vaikas plėšė butą, dabar tùpia. O paskui jis vėl tupė́jo ilgai. Jei duosi pusasminkę pinigų, tai tylėsiu, o jei ne – tai tupėsi. Pati gavo kitą vyrą, o tu. tupė́k. Kalinyje tupėjo arti dviejų metų. Tūkstantį metų gaučiau kalėjime tupėti.

11. būti paliktam kartoti kurso: Ji paliko tupė́t. Ką jin mokinsis, kad jau taip visai be galvos: tupia ir tupia pirmam skyriuj. Juk aišku kaip dieną, kad tasai Tupšė tupės antrus metus.
ant (kieno)
sprándo ( (kam)
ant sprándo) tupė́ti būti išlaikomam: Žinote, sunkokas jausmas tupėti ant svetimo sprando. Vykę vaikai netupės tėvui ant sprando. (kieno)
kišẽnėje tupė́ti būti pasiskolinusiam pinigų: Ans muno kišẽnė [je] tùpa.
po (kieno)
sparnù tupė́ti; . būti priklausomam, nesavarankiškam, klausyti.
sàvo kiautè tupė́ti nesidomėti aplinkiniu gyvenimu: Ji tùpi sàvo kiáute: iš namų mažai išeina.
vištukùs tùpi.
aptupė́ti, àptupi, -ė́jo

1. paprasti tupėti (ppr. perint). . Nedenk tą vištą, apsitupė̃s ir nedengta.

2. užperėti: Toj višta, kur pernai sėdėj [o],
aptupė́j [o] kiaušinius ir pabėgo.

3. apsibūti vienoje vietoje, įsikurti, prasigyventi: Kolei anys te apstupė́jo, kolei kas…. Leiskiat muni į svirnalį – bene aš kaip blezdinga apsitupė́su. Kurs gyvenime jau apsitupėjęs, jaučia pareigą jaunesnįjį globojamai patapšnoti per petį. apsiprasti: Apsìtupi ant vietos ir nebenori niekur eit. kiek pastiprėti, sudrūtėti tupint: Tegul būna vištukai dar po višta, tai apsitupė̃s.

4. apsmukti, apkiužti: Sena, apsitupėjusi trobalė.
atitupė́ti, atìtupi, -ė́jo. atatupė́ti.

1. ilgai tupėti. Biedna vištelė – atsitupė́jo gi ant tų kiaušinių, iki išperėjo viščiukus!. Išskirstė kaimą į vienkiemius, ir nespėjame dar atsitupė́ti (gerai ūkio įsitverti) .

2. atsėdėti kalėjime: Reikia atatupė́t ažu durną galvą. Jau atitupėjau savo bausmę – 2 savaites tvirtovėje. Vyras neattupėjo kalinį ir nesugrįžo namon.

3. kurį laiką išbūti: Kai nueina viešnagėn, tai keturias dienas atìtupi. Ką norėt, kai dvylika metų atitupė̃s mokykloj.
datupė́ti, dàtupi (dàtupa), -ė́jo. (ne-). būti ne visai subrendusio proto, apykvailiam: Nedatupė́ta ta Vanda, bandą gano.
įtupė́ti, į̃tupi, -ė́jo.

1. tupint įspausti: Vištos įtupė́ta duobelė. ilgai atsitūpus pabūti: Instupė́siu, tai suvis nepaskelsiu.

2. tupint užperėti: Neintupėtą kiaušą reik supenėt mažiem vištukam, tai bus vištytės dėslingos.

3. ilgai gyventi vienoje vietoje, įsigyventi, įsibūti: Juk dvarininkas turbūt taip pat jums dykai savo įtupėtos vietos neužleido? Kaip iškentėsi nepasijudinęs iš savo gal patogios, įtupėtos gūžtos? Įtupėta gūžta vis šiltesnė.

4. ilgai išbūti vienoje vietoje: Įsitupė́ję, įsikiūtėję savo ramiuose nameliuose, nebenorime kitur kur kraustytis. Matai, įsitupėjai ant pečiaus, tai nebesinori lipt.
ištupė́ti, ìštupi, -ė́jo

1. tupint išbūti: Viščiukai pernakt ištupėjo ant laktelės. Ilgai ištupėjo paukštelis tamsioje lindynėje. Aš. tų užpuolikų išsigandęs, įlindau į krūmą ir tenai ištupėjau, ligi šunys nubėgo.

2. išperėti: Višta vištyčius ištupė́jo. Dvi vištos ištupė́jo dvidešimt keturis puliukus. Padėki po višta kiaušinius, kad ištupė́t vištukus. Kartais vištukus ìštupi krūmuos, dirgėlėsa. Tik ištupė́j [o] višta mažuliukus ir atmetė. Viena višta ištupė́jo trejis žąsukus. Indikė dešimt žąsukų ištupė́jo. Ištupėjo pova tris mažas dukreles. Karveliui padėjo vištos kiaušinį ir ištupė́j [o]. Kai gaidys išgyvena dvylika metų, tai jis sudeda kiaušinį ir ištupi aitvarą. Koriuose iš vikšrų ìštupi bites. Pralupa – materija neištupė́ta [bičių pero]. Indikai (kalakutai) tai patys save išsitupi. perint suvargti, suliesėti: Kad višta išsitupė́jus, visai nesunki buvo [, todėl taip pigiai pardaviau].

3. išbūti vienoje vietoje, iškiūtoti: Visą dieną ištupė́jau prie dobilų maišelio, nebebuvo kada ir par turgų perstęst. Ištupỹ (ištupėk) tu tę. pusę dienos. Mat per pernykščias Velykas ištupėjau čia vienas ne dvi, bet visas tris savaites. Ištupėjau visą naktį, sustipau, o jokio tėvo nemačiau. Namie išsitupėjo ir pas mus atėjo.

4. tupint pasiekti, sulaukti, gauti: Aš šokstuos i dirbu – ką čia ištupė́si. Kiek proto – miškan jiej valdžią ištupė̃s? Kažin ką čia ta mūsų baba ištupė̃s: tupi ir tupi. Trečia savaitė čia tupiu ir nieko gero da neištupė́jau. | Kad aš ir tupiu lovoj, ale ir ištupiu [vaiką]. Et, tupi, kaip višta ant kiaušinių, ir manai, kad dangaus karalystę ištupėsi? Velnią gali ištupė́ti an to ledo.

5. būnant išsitaisyti, pasveikti, išgūžėti: Mažam tas vištėlis išsitupė̃s? Gal išsitupė̃s?

6. suvirškinti skilvyje esantį maistą. Pilnas gurklys – neìštupi viščiūtė. Višta neištupė́jo gurklio ir nudvėsė. Nieko tai vištai daugiau nebuvo, tik neištupė́tas gurklys. Višta neìštupi gurklio, reiks pjaut. Kai višta neìštupi gurklio, tai neša ant girnų viršaus ir suka tris kartus, kad ištupė́tų gurklį. | Tėvas gurklį ištupė́jo (skrandžio nebeskauda) – šiek tiek geriau.

7. išsėdėti kalėjime, iškalėti: Va, tik dar ištupė́jo du mėnesiu ir vėl nesmeta – savo daris. Ištupė́jo penkis metus, o daugiau dovanojo. Kiti iš jų, be lagerių, dar įvairiuose kalėjimuose buvo ištupėję po keletą metų.
nutupė́ti, nùtupi, -ė́jo

1. ištverti tupint, galėti ilgai tupėti: Ta perekšlė nenùtupi ant kiaušinių. Kokia nekantri ta perekšlė! Nieku būdu negali ramiai nutupė́ti.

2. tupint, pritūpus ar sėdint nuvarginti, įsmilkinti: Nutupė́jau kojas betupėdama. Prie jum betupėdama kojas nutupė́jau. Kojas nutupė́jau, oi oi. Bobelės bažnyčio [je] kulnus nutupėjo. Bemilždama balnugarę, visumet nùtupu pakinklius. Turkiškai sėdėdami, nutupė́jome savo kojas. Tos kojos iššutę, nutupė́tos, jis negalėjo palėkt. Nutupė́jaus kojas betupėdama bažnyčio [je]. Niekas [šuns] nepaleida, nusìtupa ir kauka. Kai eini eini, tai ir praseini, o kai tupi, tai nusìtupi. Nusitupėjau kaip pereklė višta gūžtoje. nusibosti būnant vienoje vietoje: Nusìtupa viena numie, leka pasipliurpti pri bobų.

3. tupint nuspausti: Sniegas paukščių nutupė́tas. Nutupė́jo balandėlis diemedžio šakelę. | Gaidys vištą nutupė́jo, višta kiaušio nepadėjo.

4. sutupėti
6. Senai darytas [alus],
jau nusitupė́jo.

5. suteršti atsitūpus, nudirbti: Tas šaukštas musių nutupė́tas. Čia musynė labai, čia nedžiauk, nutupė̃s – kas gi bus?! Musios nutupė́jo pyragą, vaikui duoda. Nors pryš didžiąsias šventes apvalyk musų nutupė́tus abrozus. Menka, musių nutupėta lemputė silpnai apšviečia kambarį.

6. tupint, sėdint nusibaigti, numirti: Mes seni tol tupėsim, kol nusitupė́sim. Senas tik jau tupėsi ir nusitupė́si.

7. sutupėti
7. Mes nustupėsma ir šitie namai nustupės.

8. nusituštinti: Senas greit ir nebenusitupia. Ant kelio nusitupėjo.
patupė́ti, pàtupi, -ė́jo.

1. kiek tupėti , pabūti tupint, atsitūpus, pritūpus: Pàtupi priemenėj viščiukai. Gūžtoj patupi dieną kokią. Atsitūpė pempė ant kupsto, patupėjo, pagalvojo, kad visai neblogai būtų lizdą susukus. Būs bjauri, šalta, pasitupė́si, patrinsi. Ir tave ištrauksiu ant žemės, ir pamesuot ant lauko, idant visi paukščiai dangaus ant tavęs pasitupėtų.

2. kiek tupėti . Tik anderę kai kėliau, patupė́jau, patupė́jau, ale pakėliau. Kad dar biškį būčiau patupėjęs, būčiau kumeliuką išperėjęs.

3. kiek tupėti . Patupėjo meška, patupėjo ir atsistojus žmogui rodo, kad ją keltų.

4. galėti, įstengti tupėti: Košė – ne košė, jei šuo patupė́ti negalia (jei netiršta) . Tėvas mėgsta, kad katė ant košės patupė́tų (kad tiršta būtų) .

5. atsitūpus, pritūpus ką nors daryti: Tóji patupė́jo (paravėjo) bulbose, tai daugiau nieko nebereikia. | Pasiėmęs šautuvą, einu in kiškio patupė́t (patykoti) .

6. pabūti kur nors kurį laiką, kiek pasėdėti, pakiūtoti: Vakar atejo anas, patupė́jo ir velniai žino, kur pasdėjo. Ne žėdnas gi ir šoka [vakarėlyj],
kitas gi ir pàtupi kampe. O aš šioks anoks patupė́siu kamputy kur, kol nusibaigsiu. Čia, kapų kampe, par karą patupė́jo. Sesuo gal nuseina te patupė́t prie kapų. Duokit man dešimt dienų patupė́t an lovos.

7. pabūti suimtam, uždarytam, pasėdėti: Jam teko porą metų kalėjime patupėti. Turėjo vargšas dar kalėjime metus patupėti. Tamsiojoje patupė́ti.
pértupėti.

1. tupint išbūti kurį laiką: Gaspadorius nakvynės nunešė pas penimus žąsinus sakydamas: – Gaidukas pales miežių pas žąsinus ir tą naktį pertupės. Vieną naktį [vištos] pártupa, nebmušas.

2. ilgai tupint nuvargti: Pársitupa [šuo] pri sieto, paleisk.
pratupė́ti, pràtupi, -ė́jo

1. kurį laiką tupėti, prabūti tupint: Zylelė ilgai ilgai pratupė́davo pašiurpusi ant palangės.

2. tupint įspausti žymę: Pratupė́ti skylę.

3. prabūti kur, pralindėti, pratūnoti, prakiūtoti: Pratupė́siu rugiuosna, kol pravažiuos. Dvi dienas pratupė́jom antrobė [je],
kol nusispakajijo. Ir par karą niekur nejau – pasislėpiau į meldus ir pratupė́jau. An pečiaus nabagė pratupė́davo. Mūsų bobutė visą žiemą lovoj pratupė́jo. Vienos senės ir keli seniai pratupė́jom par mišias.

4. prabūti ką nors dirbant: Ka pagalvoju – pusę gyvenimo vagose pratupė́jau.
pritupė́ti, prìtupi, -ė́jo

1. priperėti: Kregždaitės lizduką pasdaro ir vaikynų prìtupi.

2. pakankamai ilgai tūnoti: Moč, lipk vakarienės kurt, jaugi gana, pritupė́jai ant pečiaus. Prisitupė́si [kambaryje] žiemą par speigus, vasarą valkiokias. Pristupė̃s vaikas visąžiem namie, telaksto.

3. tupint priteršti išmatomis, pribjauroti: Čia nesėskim, čia ančių pritupė́ta.
sutupė́ti, sùtupi, -ė́jo

1. tupint paukščių jauniklius padaryti tvirtesnius: Višta viščiukus sùtupi. Tegu dar viščiukai susìtupi, neimk iš po vištos. Vaikeli, viščiukai tegul pirma susitupė̃s, tada palesysim. Mažu tas žąsiukas būt susitupė́jęs? O, koks tu jau susitupėjęs! Atnešiau nesusitupė́jusius vištukus, tai ir negaluoja. Vaikščioja apsiblausęs kap nesustupėjęs ančiukas. dar kiek patupėti, padėjus kiaušinį: Sudėjus vištai kiaušį, nevaryk, leisk jai sustupė́t.

2. ištupėti 2: Kuršininkas keletą savaičių tupėjęs [ant gurklo] ir nieko nesutupėjęs.

3. tapti vykusiu, subrendusiu, sunormalėti: Kai išaugs, i susitupės. Nugi žmogus susìtupi par ilga. An senatvę sustupė́jo žmogus. Nieko tokio, susitupė́s su laiku. Kol vaikesai susìtupa, praeina laiko. Pabuvęs gal sustupė̃s. Kai sieks protelio, tai susitupės. A, jis man atrodo toks nesusitupė́jęs: nei jis ką išmano, nei su juo kas skaitosi. Vyras turės daug vargo su ja: ji tokia dar nesusitupė́jusi.

4. pasveikti, pasitaisyti, sustiprėti: Kad man sustupė́t iš šitos ligos, tai daugiau nieko nenorėčiau. Nenusimink, kai išeisi oran ant saulės, tai ir susitupėsi. Da, žiūrėk, sustupės boba, regis, jau kai pažiūri – reikia mirt. Kažin a ta baba susitupė́s, a nusitupės.

5. nusistoti, aprimti, apsiprasti, įsigyventi: Bėgo bėgo nu vienas kito i susitupė́jo [vyras su žmona]. Niekaip negali sustupėt žmogus, – kad ne šioks, tai toks nuopuolis. Taip negaliu susitupė́ti: į miestą ir į miestą šaudau šaudau. Pirmiausia Frankas davė savo tautiečiui pailsėti ir susitupėti. | Būs gerai, viskas susitupė́s (reikalai susitvarkys) , tik reik kantrybės. sutvirtėti, suslūgti, sukietėti: Mūsų stuba jau susitupė́jus. Kad velėna susìtupa, y [ra] kieta, gal vinį kalti.

6. nusistoti, įstiprėti: Susitupė́jęs alus. Per parą nuo supylimo alus susìtupia bačkoj. Nesusitupė́jęs alus – liežuvį kerpa.

7. susmukti: Tatai ta trobelė toki susitupė́jusi.
užtupė́ti, ùžtupi, -ė́jo

1. tupint pasiekti, gauti.

2. ilgai užsibūti kur: Ilgai užsitupė́jai. Užsitupė́jo po medžiu ir užmigo. Jos užsitupės ir liks senmergės.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'itupeti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2021 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Skaičiuoklė
x