įtirpti

tir̃pti, -sta, -o.

1. keisti būvį skaidantis kitoje (ppr. skystoje) medžiagoje: Saldykiatės kavą, tetir̃pstie cukrus. Širyt eisiu trąšų sėt, jei bus lytaus, tegu tir̃pstie. Pasūdo vandenį puoduke, kiek tik tirpsta vandeny druska, tuo vandeniu pašlapina savo ranką ir su ja paglosto sergantį gyvulį. Natrio druskos vandenyje gerai tirpsta. Dervos netirpsta vandenyje. Nafta gerai tirpsta spirituose.

2. lydytis, leistis; leidžiantis nykti: Tirpstu, teku. Skaurado [je] tir̃psta taukai. Tir̃pstą taukai – nedėk šiltai. Ant vėsesnio dūmo rūkydavom [dešras],
ant karšto – tir̃psta. Saulė švieta – i tir̃psta tie koriai. Švinas – tas tir̃psta, labai sunkus. Kelmai dega, smala tir̃psta, verda. Sniegus jau tir̃psta, pavasaris. Ledas tirpsta. Pamažum šiemet tir̃po sniegas. Sniegas leidas nu kalno, tir̃psta. O nu kepurės sniegai tir̃psta i bėga mun par žandus. Ka ledas tir̃psta, jug [v] anduo nešaltas. Naktį pašalo ir, kai užtekėjo saulutė, tirpo ant medžių šerkšnas. Naujai nulipinti koriai esti balti; šildomi tirpsta iki paskutiniam trupinėliui. Orui labai atšilus, pagauna sniegai ant aukštųjų kalnų tirpti. | Ale liuob būs tų žiemų, kai langai liuob nebtir̃ps. Troba ne tatai šilta, bet tir̃pstanti (labai karšta) . Lašiniai anam. tir̃psta lauk [saulėje]. Mūrai tir̃psta, kad sako pamokslą. Kopūstai y [ra] tir̃pstą (labai skanūs) . Par jį darbas dega tir̃psta. Vasarą netirpsta, o žiemą nesušąla.
tirptinaĩ. Galėjo sutirpti tirptinaĩ anie.

3. pamažu nykti, mažėti, dingti: Viskas tir̃po tir̃po po truptį ir viškum prapuolo. Kaip greit pinigai tir̃psta: tik paėmei – ir nebėr. Už trobų nugrovimą tura gautūsius [pinigus],
i tir̃psta tir̃psta – vaikai prašą. Žiūriu, kad sausainiai tirptè tir̃psta nuo stalo. Teta verpia ratelį užgulusi, o kuodelis trūkčiodamas tirpte tirpsta. Šiemet tir̃po tir̃po [žolė] – nei lietaus! Tik regis tir̃psta tir̃psta šienas. Kalvutėje stovi vaikai ir moja kepure aukštybėse tirpstantiems paukščiams. Žmonių būreliai gatvėje tirpo. Ima brėkšti. Gryčios kampai žiluoja, tamsa tirpsta. Norėjo kaži ką sakyti, bet žodžiai tirpo ant lūpų. Bet tirpo čia jų visų galybė, kaip tirpsta šaltas sniegas, nušvitus pavasario saulelei. Mūsų senosios tarmės tirpte tirpsta, vis labiau įsigali bendrinė raštų kalba. Tėtė tir̃psta kap žvakė, mama dar laikosi. Žmogus sensta, ir sveikata tir̃psta. Žmonys teip tir̃psta, kaip sniegas pavaserį. Sveikata jos pamažu tirpo, dūlėjo kaip medis. Labiausiai miestuose lietuvystė tirpsta kaip sniegas pavasario laike.

4. leipti, salti (nuo malonių jausmų): O aš tirpaũ iš džiaugsmo. Tėvai tirpte tirpsta iš pasitenkinimo, kad jų vaikučiai taip gražiai griežia! Žiūrovai švyti, tirpsta iš pasigėrėjimo. Jai vyras į kojas pažiūri, jau ji ir tir̃psta. Davatkėlės sutikdavo tirpstančiais iš pasigėrėjimo žvilgsniais ir maldingais atsidūsėjimais. Dvasia man tirpsta iš gailesčio. | Šuva puola tai ant žmogaus, tai jam po kojų vyniojas, net tirpsta.

5. apmirti, stirti, stingti: Mano koja besėdint tir̃psta. Ranka pradėj [o] tir̃pt – kap badinėt. Rankos tuojaus tir̃psta tir̃psta, bado kai adatums. Rankų pirštai tir̃psta dideliai nu darbo. Plaku parnakt rankas – tir̃psta. Sako, jai rankos ir kojos tir̃psta, už šąla. Negaliu pastovėt – kojos tir̃psta. Kojos ka tir̃pdavo, smilkdavo par žiemą. Buvo muno pradėjusi krūtinė teip tir̃pti. Jaučiu, kad veidas tartum tirpsta, tartum kažkas bėginėja po oda. Kūnas tirpo, širdis plyšo, kad veltui žuvo visas jaunimas. Sopa kojelės nuo kelionėlės, tirpsta peteliai nuo muškietėlės. Jei subinė netirps. tai i į špūlę nebirbs.
tirptinaĩ. Ranka tir̃psta tirptinaĩ.

6. būti neramiam, labai jaudintis, nerimti, nenustygti: Ana nat tir̃psta, kaip nori eit in darbą, o aš sėdžiu, i gana. Teip noria eit vakaruškon, kad net tir̃psta. Aš jau tirpstù – man jau reikia in darbą lėkt. Tir̃po vaikas iš namų eidamas, ka tik vaikam lėlių šitų (vaikiško filmo) nepražiūrėt. Būdavo, tirpstù in uogų. Arklys tirpsta ant vietos, tik leisk lėkt.
aũsys tir̃psta

1. Liuob aũsys tir̃ps besiklausant. Pasakė tokį pamokslą, jogei klausytojų ir ausys tirpo.

2. darosi gėda: Blevyzgų besiklausant ausys tirpo.
[net] burnojè [tirptè] tir̃psta. labai skanus: Burnõ [je] tir̃psta duonikė – o skani! Barankų nupirksi, valgysi – burnõ [je] tir̃ps. Pyragas burnõ [je] tirptè tir̃psta. Skanybė obūlių – burnõ [je] tir̃psta. Gardūs obaliai – net burnõj tir̃psta. Tokie lašinukai tirpte tirpsta burnoj. Sūris buvo kirviu skeltas, o sviestu blizgėjo ir burnoj tirpo.
net rañkos tir̃psta. Prie knygos net rañkos tir̃psta.
rañkose (naguosè) [tirptè] tir̃psta. gerai, lengvai sekasi, greitai padirba: Jai darbas tir̃psta rañkose. Jo rankõs [e] darbas tir̃psta. Visus darbus ji nudirbo, darbas rankose jai tirpo. Darbas jai tirpte tirpsta rankose. Ką pačiupinėja – tirpsta jo naguose. O ruoša tirpdavo jos rankose.
širdìs [tirptè] tir̃psta maloniai veikia, nuteikia: Gan gražiai kalba, bet kai prabilo kunigai, tai net širdis tirpsta. Širdys tirpte tirpsta, nors su bet kuo sukibk į glėbį, susispausk, pasimieluok, pasibučiuok. Širdis mano tirpte tirpo iš džiaugsmo.
aptir̃pti.

1. kiek atsileisti, apsilydyti; apnykti, apmažėti tirpinant, tirpstant: Oras atšilo, sniegas aptir̃po. Aptirpęs ledas. Sėda jau sniegas – gale pirkios aptir̃pę. Aptirpdavo žemesniųjų kalnų sniegas ir nuslūgdavo ledynų upeliai. | Nuo saulės langų stiklai aptir̃psta.

2. aplink ką ištirpti: Išėjau į lauką, aptir̃po kojos, ir šalta.

3. apnykti, apdilti, apirti: Kai mes atėjom gyvent, kamino kertė jau buvo aptir̃pus. Saulė prisimerkė, dienų galai aptirpo, darėsi gūdžiau.

4. apmirti, kiek sustingti: Negaliu pajudėt – aptir̃pę vìsa: ir kojos, ir rankos. Mano šita mentis lyg aptir̃pus iš viršaus. Nesveika: aptir̃psta jau ir rankos, ir šlaunys.

5. sustirti, sustingti susijaudinus: Ji parsigando i aptir̃po, mani pamačius.

6. apšilti, pasidaryti drungnam. Vanduo jau aptir̃pęs, jau gali praustis.

7. apsvaigti įgėrus, įsigerti: Išgėriau, dvi dienas girtas buvau, aptir̃pęs. Jau aptir̃pęs pareina iš svečių.
atitir̃pti. atatir̃pti.

1. atsileisti, ištirpti: Attirpstù. Kada tas ledas atatir̃ps neatkapotas. Ledas jau atatir̃pęs nuo kraštų. | Martynas prisimerkęs žiūrėjo pro atitirpusį lango viršų į gatvę. Regime, kaip atitirpsta užkietėjusi siela.

2. ištirpus atsiskirti: Rasi tuo tarpu atadrėkys būs, uodega pati atitirps nuo ledo.

3. atsileisti, pasidaryti kalbesniam, meilesniam: Ale man teip burnai atitirpstant ką mačys, tikt beveik praskilbs, kad aš nei maž iš klaipėdiškių nesu kilęs.

4. atsigauti, atsileisti iš sustingimo: Jau atitir̃po koja.
įtir̃pti.

1. ištirpti: Įtirpsta sniegas. Jau šmotas sniego įtir̃po. Žemės tik paviršius įtir̃pęs, o pašalas visas tebėr.

2. lydantis įsiterpti, įsilydyti: Tad auksas taipgi kitados akmenyje žvilgančia gysla buvo įtirpęs.
ištir̃pti.

1. tirpstant išsiskaidyti: Reikia, kad cukrus ištir̃pt, tada dėk uogas. Kad iš kaulų ištirptų visos maistingosios medžiagos, reikia juos virti pakartotinai.

2. suskystėti, išsilydyti: Nuo ugnies ištir̃po cidabras, o nuo vėjo ledas. Pradėjo saulė kaitinti, ištir̃po tas vaškas. Kiaušiai sudegė, tujau i ta aluminė petelnė būtų ištir̃pusi. Turėjau sviesto švarką, pasikabinau pri pečiaus – ėmė ir ištirpo. Sniegas ištir̃pęs, ale teip pageluo toks šaltas. Ištir̃po ledai. Patekės šviesi saulelė, ištirps ežero ledelis. Tas pats klebonas, sulasęs ištirpusiųjų varpų žalvarį, 1809 metūse nuliedino du nauju gražiu varpu. Ir kaip ištirpsta vaškas nuogi ugnies, taip prapuls piktieji nuogi veido Dievo. O kada saulė karštai spindėdavo, ištirpdavo tatai. Ižtirps visi elementai karščiu. Kalnai dreba po jo akim ir kalneliai ištirpsta. Kalnai ištirps dienoj anoj po akim Dievo. Dūšia kūdikėlio, dãbar neužgimusio, ižtirpo tuojau, kaip merga Marija prabilo. Nes kodrinag neturime pramint gėriais pagerbimą mergišką su dovana vaisymo, pavaizdas nusižeminimo, korys meilės ižtir̃pstąsis.

3. išnykti, pradingti: Ištir̃ps viskas, piningai į nėkus išeis. Sveikata ištir̃po kai sniegas. Po poros valandų miego, vos patekėjus saulutei ir ištirpus Aušrinei, keliasi ir naktigoniai. Valgis buvo prastas, ką atveždavo tėvas, greit ištirpdavo.

4. užtirpti 1: Ir pasrušint negalėjau, kap kojos ištir̃po.

5. apsalti iš įdomumo, malonumo: Ištir̃psi besiklausydamas – tokių turiu naujynų!
nutir̃pti.

1. tirpstant išsileisti, išsilydyti, išnykti nuo paviršiaus: Nutirpo sniegas nuo ledo. Sniegas nutir̃psta, i jau pempelė [parskrenda]. Buvo užsnigę čia par pėdą jau, vakar nutir̃po. Teip storai buvo sniego, ir nutir̃po beveik kad par vieną naktį. Su tuo vašku [kiaušinius] maliavo [ja],
tas vaškas prišalna, o kaip deda i cibullaiškius, tas vaškas nutir̃psta. | Langai nutir̃psta. Tik kai rogių kelias visai nutirpo ir jau reikėjo važiuoti į lauką, į miestą, tėtis ratą pagaliau baigė.

2. apmirti, sustingti, nusmilkti: Nutirpsta koja. Tep man nutir̃po koja pasėdėjus, kad paeit negaliu. Kad nutirpo kojos bestoviant! Nutir̃po šlaunės besėdant. Nutir̃pęs ma [n] pusė šono. Kaklas kai nudilgytas, nutir̃pęs. Vėl dėdė nieko nebedirbo, tik ištisas valandas stovėjo stovėjo ties langu, iki kojoms nutirpstant. Pailso mano kojelės, nutirpo mano rankelės, apsunko mano galvelė. | Liežuvis, kaip tu mus myli, n'iškalbės, nutirpęs tyli. Visų rankos nutirps ir visų keliai teip silpnai stovės …, kaip vanduo. Nutirpau koją ir nepaeinu. Kuriam nenutirps kūno kartą skaitant apei aną Jokūbą, labai slaunį pūstelnyką, kurs ir paseno ant pūstynės begyvendamas.

3. pasidaryti nejudriam, sustirti (iš baimės, išgąsčio): Pastimpu, nutirpstu. Nutirpęs, apmiręs. Visas nutirpau. Viena, kas suskrebs, ir nutirpsiù, būdavo. Atsisuku, yra sau didžiausis šuo užpakalė [je],
nutirpáu visa. Net nutirpaũ pamačius, kad vaikas persisvėręs šulnin žiūria. Praskleidė lopšio užuolaidas ir nutirpo: kūdikis merdėjo. Visas nutirpaũ iš baimės. Mun i rankos nutir̃po – taip išsigandau. Tirpaũ nutirpaũ, kai viską pasakė. Akli esame ir nutirpę bijome. Marė paliko nutirpusi kaip stulpas: akys aptemo, ausys cypia. Aš po visam šalčiu nutirpau. Buvau tiek įsiutusi – visos gyslos nutir̃po. Vaikas griūva – nutir̃psta visa kriūtinė. Širdis noria atsigaut, ale kūnas nutir̃pęs [iš baimės]. Mano širdis ūmai sustoja plakus, kūnas nutirpsta. Sulingavo amžinai sargyboje stovinčios nendrės, nutirpo persigandę meldai. Stagaras paliko lyg nutirpęs stovėti. Sėdžiu kap nutir̃pęs. Avinėlis kaip nutirpęs sustojo iš stroko.
širdìs nutir̃po apėmė baimė, pasidarė neramu: Širdis nutirpsta. Išsigandai, kad net ir širdìs nutir̃po. Kartais taip pasielgi, kad man širdis nutirpsta.
patir̃pti.

1. kiek tirpti, aptirpti: Vakar biškį teip pašilo, patir̃po tas sniegas. Dieną to [je] įkalnė [je] patir̃po sniegas.

2. kiek sustingti, apmirti: Pasdarė visa [koja] patir̃pus, ir tokie skausmai, kad nei sėdėt, nei gulėt. Sakydavo, kad prie statybų jam rankos patir̃psta. Bėkiat – visi patir̃pste, jei nebėgste nu karo.
pértirpti. pertir̃pti.

1. tirpstant prasiskverbti.

2. persiimti tirpimu, lydymusi: Cukrų suliejo, tas kiaurai partirpo.
pratir̃pti.

1. kiaurai prasilydyti: Ledas pratir̃psta.

2. kiek ištirpti: Sniegas vietomis jau pratirpęs. Žemė pratir̃po, ta tujau už plūgo ir į laukus.
pritir̃pti.

1. tirpstant susidaryti: Iš pilno buteliuko sniego vos vienas nedidelis gurkšnys tepritirpdavo.

2. prisirinkti ko tirpstančio: Kada gilu sniego, tai nė neapsiauni kojų, šitie mediniai dideli, sniego prisikabina, paskiau pritir̃psta.

3. lydantis prie ko prisitvirtinti.
sutir̃pti.

1. ištirpti, pasileisti, susilydyti: Ledas sutir̃po. Pavasarį sutir̃po ledas be lytaus – turės šienas supūti. Tie [operaciniai] siūlai viduj turia sutir̃pt. An saulės sutir̃po lajus. Ka par šilta būs, sutir̃ps [sviestas]. Dėk cukierką burnon – sutir̃ps. Kaip šoko tas ponas į tą pieną – i sutir̃po. Garsingi varpai varpyčiai degant sutirpo. Kalnai tur drebėti ir uolos sutirpti kaip vanduo po akim tavo. Didelėje kaitro [je] ir akmuo sutir̃psta.

2. išnykti, pradingti: Kai tik pamatis žmogų, tuoj ir sutir̃po šernai. Stiklinė kurgi sutir̃po, viena gi da buvo. Ką tik buvo, ir sutir̃po kaip ugny. Nepamatė, kaip pinigai sutir̃po. Ateis darbymetė – sutir̃ps lašinėliai. Šioji [Maironio] lyrikos knyga jau išleidimo metais tirpte sutirpo tūkstančių skaitytojų rankose. Sutirpo lyg migla mano visos svajonės. Kiek paskiaus Pabaltjūrio kurai (kuršiai) sutirpo tarpo Kuršo latvių. Į jomarką nuvykus, žiūrėk, Drūkteniui nagų tarpe ir sutirpo piningai. Kad Vilniaus gubernijoje didžioji lietuvių dalis sutirpo, tai mūsų nutautusių kunigų darbas. Nuejo ir sutirpo kai sakų kumelė. Sutirpo kai smalos kumelė. Kad pateks man, tai rankose sutirps!

3. sunykti, sumenkti, susibaigti: Suvargo dėdienė, sutir̃po mano akỹs. Jau mano kūnas sutir̃pęs nuo senystės, liko tik kaulai. Vidurių šiltine apsikrėtė, ir sutir̃po kap vaškas moteris. Aš tę sutirpsiu kai sniego gniūžtelė. Tu te. sutirpsi kap raiste mendrelė.

4. apsalti, apleipti: Iš džiaugsmo gali sutir̃pt! Jis kad tik pamato stiklinę i sutir̃psta.

5. apmirti, sustingti: Koja mano sutir̃po. Po nakčiai kojos ir rankos sutir̃pę būsta.

6. sustirti (iš baimės): Naktį kažkas trankės apie langus, viena likus vos nesutirpau iš baimės. Anys sėdi kaip sutir̃pę.

7. susilydyti, susijungti: Jie. yra sumaišyti, sutirpę. Stovėjo ji rankas atrėmusi į baltus tilto turėklus, savo juodais drabužiais veik su nakties šešėliais sutirpusi. Jūs, dvasios, į vieną sutirpkit gražiai. Jos nebėra, ji sutirpsta su vyru, ji išnyksta vyre.
burnojè sutir̃psta. Seniau lašiniai sutir̃pdavo burnõj, kad tik jų būt. Kad jie. burnõj sutir̃psta – vien riebalai.
širdìs [tirptè] sutir̃po maloniai veikia, nuteikia: Jai taip bekalbant, Karalienės širdis tirpte sutirpo. Širdis gal sutirpti ne tokiam dar suskiui kaip vargamistra! Iš karštos meilės vos šventojo širdis nesutirpo.
užtir̃pti.

1. apmirti, sustingti. Užtir̃pti, nejautrumi stoties. Užtir̃pusios, užmirusios kojos – skausta. Užtir̃pę kojos, užniemę – nejaučiu. Užtir̃po, nebturu kojos. Nebegaliu pakrutėt ažtir̃po petys. Paplėšau plūksnas – ažtir̃psta pirštai. Nuo grajijimo, būdavo, rankos užtir̃psta. Rankų pirštai užtir̃pę, nesučiupinėju nėko. Rankom negyvom, ažtir̃pusiom reikia dirbt. Ir pirštai nuo va šito daikto ažtir̃pę – suvis nejaučiu. Pirštai ažtir̃pę jau penkti metai. Padaužei padaužei užtir̃pusią ranką, ir atsigauna. Sako, negaliu [gulėt]:
aš užtirpstù, galvą ema sopėt. Aš užtir̃pus visa lig pusei. Kokis bolius – sėdi visi kap ažtir̃pę.

2. sustirti, apstulbti, sustingti (iš baimės, išgąsčio, nerimo): Parsigandau, visa užtirpáu. Užtirpáu visas, sako, o leku, o leku! Per visą nuėjo, net ažtirpaũ. Nuo tokios žinios visi užtir̃pom. Po to vėl atsisėdo, nuog įsirūpinimo visa užtirpusi. Petras ilgai dar stovėjo užtirpęs vietoje ir žiūrėjo plačioms prieš save.

3. lydantis ant paviršiaus, ant viršaus pasklisti.

4. užsilydyti, lydantis užakti.
aũsys užtir̃po atsibodo, įkyrėjo (klausytis): Mano aũsys užtir̃po nuo žmonių klausimo, kur sesuo.
širdìs užtir̃po pasidarė neramu, apėmė baimė: [Akvilė] užtirpusia širdimi skuba į trobą. Jo nėra.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'itirpti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2021 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Skaičiuoklė
x