įtemti

témti, -sta (tẽma. tẽmia), tẽmo (tẽmė. tėmė).

1. darytis tamsu (artėjant vakarui, nakčiai) ; . švisti 1: Vakaras, jau témsta. Temsta, blįsta. Rudenį, žiemą kaipmat témsta, nieko dienos nėra. Čia aušta, čia témsta [žiemą]. Vasarą vėlai tetémsta. Atejo vėlai, jau tẽmė. Ažsibuvau šile, pradėjo témt – kad aš išeič iš miško! Jau ir témt pradėjo. Vėlai témsta nūnai, šviesu ir šviesu. Jau témsta, reikia karvėm duot. Būlo, kap liš témsta, žibinam šakalius. Anksčiau gegužinės būdavo lig sutemai: témsta – ir jau skiriamės. Témsta, i užsisklandau duris. Témsta – gulu, išaušta – kelu, i nebreik elektros. Nebuvo tẽmusi, kad mirė. Jie jąją palaidoję visai pavakare, kone betémstant. Dirbo ligi temstant, miegojo lig išauštant. Vakaras témsta, i pradės mušti į langus. Témsta oras. Vakarinė žara temo temo – niekaip nesutemo. Aš išjojau anksti rytą neaušus, aš parjočiau vakarėly netẽmus. Oi temo sutemo, širdelė nuliūdo. Vienas [bernelis] pragėrė tymo balnelį dar tamsužei netemus, antras pragėrė bėrą žirgelį dar gaidužiams negiedant. Naktelė témsta, o aš tik viena. Naktelė tẽmė – dar rugelius pjoviau, gaideliai giedojo – dar pėdelius nešiojau. Temus auš, maišius keps – svečias neis nevalgęs.

2. netekti šviesumo, būti temdomam: Mėnuo temsta. Naktį gaisrai tenai švytėjo, o dieną saulė temo dūmais degančių kaimų. Saulužė tarė nusileisdama: – Devynis rytus miglužėj temsiu, o šį dešimtą nei netekėsiu. Kazbeko viršūnės sniegas temo (atrodė tamsus) prieš jų veido baltumą. Be aukso ir šviesybė temsta. Pradėjau sent – pradėjau temt. Jau žiburys bažnyčios tavosios temiasi.

3. temdyti 1: Ir klupo žirgas, kai vakaras temė girią. Senovės girios griuvo, o man tokiose dėjose tankiai radosi, jog da vis josios apygardę mėlynu žiedu temia. Visiems saulę temia audra, kuri, gimus tarpu aukštų kalnų, erdvės sau ieško.

4. užklupti tamsai: Luokė [je] mumis pradėjo témti. Pajojo gerą galą kelio, ir pradėjo juos temti. Mart, martyte, mart, rožyte, kur taũ temo, kur taũ aušo? Vaikeli, kur tave vakar tamsa temo, kur tave šiandien saulė tekėjo? Kur mūs sesutę naktelė temė, kur lelijėlę gaidžiai giedojo?

5. prasčiau matyti, silpnėti (apie akis): Nu nėrimo ėmė akės témti. Man jau akys témsta, pasenau. Viskas gerai, tik akys témsta. Jau i man akys témsta, nebe teip šviesios. Kai širdis stoja, tai ir akys témsta. Akimis temstu, reik nusisiurbinti kraują. Iš lengvo akys temė temė, dabar jau visai nebematau. Sprogo širdelė kaip sode liepelė, tėmė akelės kaip tamsi naktelė. Galvelę sopa nuo rūpestėlio, akelės temsta nuo ašarėlių. Širdis alpsta, akys temsta, nepasėdžiu ant žirgelio.

6. temdyti 2: Širdis krūtinėj tankiau plakė ir ašarėlės akis tėmė.

7. darytis nepajėgiam. netekti aiškumo . Temsta žmogaus protas be mokslo, be rašto. Sąmonė ėmė témti. Ėmiau visas drebėti, dantimis kalenti, galvoje temo.

8. pykti: Ko tu teip témsti šiandiej?
akysè témti pajusti silpnumą, svaigimą: Akyse man temsta ir širdis plaka.
aptémti, -sta (àptema, àptemia), aptẽmo (àptemė, àptėmė)

1. sutemti 1: Kol parėjom, i aptẽmo. Aptẽmusi buvo, kad besugrįžom. Ai, kad aptẽmo: už karto kaip pekla! I teip aptẽmo vedum pareinant. Aptemo temo tamsi naktelė. Kai vakaras aptemo, grįžau į namus. Idant teipo aptemtų Egipto žemėje, jeib būtų sučiupota. pritemti: Jau aptẽmę buvo, kol ligi Palomenės daejau.

2. pasidaryti tamsiam, netekti šviesumo: Aptemsta mėnuo. Saulelė pasirodė ir vėl àptemė. Buvo aptẽmę saulė ir mėnuo tris dienas, tris naktis. Visas dangus aptẽmo, bus lytaus. Visi plotai, žaliavę pavėne, aptẽmę. Dievo darželis – netoli Sietyno ans eina, aptemusios krūva žvaigždelių. Inejau klėtelėn – klėtelė aptemus, nematau mergelės. Ir šeštą hadyną aptemo visa žemė. O tuojaus po suspaudimo anų dienų aptems saulė. Retai dangus, rūsčiai aptemęs, prašvinta ant našlės galvos. Ir prablaivėjo mums aptemęs melsvasis tėviškės dangus. patamsėti: Plaučiai aptemę, jau neilgas gyvenimas.

3. aptemdyti 1: Naktis dar ne visai aptẽmusi žemę. Tai aptemsta saulelė, tai miglota dienelė. Dvi dalys [mėnulio] bus aptemtos. Kuo šaltesnio būdo žmogus, tuo jis mažiau klaidų daro, mažiau jausmai jį aptemę. Tamsus nuliūdimas šviesias akis jam aptėmė, kaip temia šviesią vasaros dienelę didi audra vakaruose. Ir įspindo naujas šviesumas, kurio tamsa negal aptemti.

4. užklupti tamsai: Aptẽmo mane keliu beeinant. Bevažiuojant par mišką mum i aptẽmo – bijojom vilkų. Anas ejo ejo, i aptẽmo jį. Eina motina to vaiko ieškot, beeinant jau ją ir aptemė. Stojos debesis ir aptemė juos. Jei dar nebuvo nė tamsios naktelės, tai dar aptems mus sunkūs vargeliai.

5. nustoti blizgėti: An pirštelių žiedeliai aptemo. Aptems auksiniai žiedeliai ant baltų rankelių.

6. pasidaryti prastai reginčiam. Do biškį matė, ir visai aptẽmo akes. Jau mano akys visai aptẽmo. Mano akes buvo aptẽmę [prieš operaciją]. Teip čia prisikišu i skaitau, bet neilgai: aptémsta suvisu akys. Iš šviesos išpuolęs aptẽmusioms akimis neišmanai, kur pulti. Močiutė pasenus – akelės aptemę, rankelės sugrubę. Iš didžio verksmo akys aptemo. Išbals veidelis nuo rūsčių žodelių, aptems akelės nuo ašarėlių. Suspaudė širdelę, negaliu kalbėtie, aptemė akelės, negaliu regėtie. O aptemė mano šviesios akelės kap juodas debesėlis, aš neregėjau šviesių žvakelių. Ir nusidavė, kaip paseno Izaokas, jog jo akys aptemo regėti.

7. pasidaryti nepajėgiam. netekti aiškumo . Net sąmonė buvo aptemus. Mat, kad tau, moterėle, protelis jau visai aptemo. Suvisum muno galva apsisuko, o protas aptẽmo. Proto neprapuldė, bet ir jų protas pasilpo ir aptẽmo. padaryti nepajėgų, aptemdyti (protą): Niekniekiai to svieto aptemė jo protą. Munie protas aptemtas.

8. būti atsilikusiam, nesąmoningam, tamsiam: Tiek aptẽmę žmonės! Pats paliko aptẽmęs, aklys. Tu aptemęs kaip čebatas.
ãkys aptẽmo

1. pasidarė silpna, apėmė svaigulys: Kraujas mušės an galvą, ir man ãkys aptẽmo, nieko nebemačiau. Įkritau vandenin, tai ir aptẽmo ãkys. Aptẽmo ãkys, i nežinau, kur eit. Nei iš šio, nei iš to ãkys aptẽmo, galva susisuko.

2. pasidarė labai skaudu: Užmeta žodį tėvams, kad ir ãkys aptémsta.
atitémti. aušti, švisti: Jau atatémstant atejo girtas vyras.
įtémti, -sta (į̃tema), įtẽmo (į̃temė).

1. pasidaryti visai tamsu, sutemti: Buvo gerai intẽmę. Rodos, kiek tę pasėdėjau, o iñtemė gražiai – kap čia reiks ir pareit. Ažmigau jau intẽmus. Veizėk, kad neįtémtų, grįžk su šviesa.

2. patamsėti, įjuodyti: Par linų mynimą, būdavo, drapanos teip įtémsta, kad paskui nė atskalbt nebegali. Ar čia seniai lubos dėtos, o kaip jau įtẽmę.

3. pasidaryti liūdnam, paniurusiam: Kažin ar jis sveikas ir buvo, toks įtẽmęs.
nutémti, -sta (nùtema), nutẽmo (nùtemė).

1. pasidaryti tamsiam, nustoti šviesti: Ar tau saulė šviesi nutemė, ar tau dienelė giedri nešviesi?

2. būti kur ko labai, gausiai: Kareivių – nutẽmę laukai! Atsigrįžta – nutemęs kelias avelių. Rūgštėliais nutẽmę laukai. Nutẽmęs miškas uogų.
patémti

1. pasidaryti tamsu, tamsiau: Jau patẽmę trupučiuką. Laukiu, kad patem̃t, – vištą gaudysiu. Dabar negreita patémsta. Gerokai patemus sugrįžo Antanėlis.

2. netekti šviesumo: Nuo ko patemsta kartais saulė ir mėnuo?

3. užklupti tamsai: Ana ejo ejo, i ją vakaras patẽmo.

4. nusilpti. Akys teipag jo patemo, jog negalėjo regėt.
pritémti, -sta (prìtema), pritẽmo (prìtemė)

1. pasidaryti kiek tamsiau: Pritems, iki namo pareisim. Pritẽmo, kol namolei parvažiavova. Ateik vakare, pritẽmus, kad nieks nematytų. Pritẽmę lendam an pečio ir atsilsinėjam. Prìtemė, tai užsibraukėm duris. Saulė nusileido, jau pritẽmo. Kol nuejo pas seserį, ir prìtemė. Pritémstant parbėgau numo. Iš darbo grįžo tik pritẽmus. Jau buvo pritẽmus biškiuką, o da vasaros naktis. Kad mun pritéms, aš tuo pačiu keliu nebeitu. Pritemo beinant, nė tako nebmatyti. Dar nevėlu, neseniai tepritemo, išmiegosma. Jau saulė nusleido, prìtemė dangus. Lauksim saulės nusileidžiant ir naktelės pritemstant.

2. pasidaryti nebe tokiam šviesiam, netekti šviesumo: Saulė pritemo virš miesto dirbtuvių, vėjas aptilo laukuos. Gal žibalo nebėr, kad lempa pritẽmo.

3. užtikti tamsai: Mieste mus pritẽmo. Mane pritẽmo, i ryt šveñta (nespėjau atlikti visų reikalų) . Pritémdavai dirbant.

4. susilpnėti. Man akys vis pritémsta. Akys pritemusios, kūnas liesas, krūtinė išdžiūvusi.

5. pritemdyti
1. Bus džiaugsmas, nors pritemtas ūkais.

6. pasidaryti ne tokiam aiškiam, pasidaryti ne visai pajėgiam. Vėliau jam pradeda skaudėti galvą, pritemsta sąmonė. Jie turi razumą pritemusį tamsybėse smerties.
sutémti, -sta (sùtema, sùtemia), sutẽmo (sùtemė. sùtėmė)

1. pasidaryti tamsu: Pakolei parejau, sutẽmo. Visai sùtemė. Jau ir sùtemė, turim žibyt žiburį. Jie parvažiavo sutemus. Aklai sutẽmo. Seniau, būdavo, apyaušry išeidavom an darbą ir grįžtam jau sutẽmus. Lig sutẽmus nuroviau burokus. Dieną renkam [grybus],
kai sùtema, grybus džiovinam. Verpiam verpiam, sutémsta gražiai. Sėdėj [o] sėdėj [o] ik sutémstant. Bijojau, kad in kelio nesutem̃t. Sutẽmo, kadgi rasč kelią namo! Nakčia, kap sùtema, skraido skūrotas. Satẽmo iš karto. Jau sutẽmo, neregėt nieko. Vakare [valgyt] duoda, sutẽmę vėl, net po dvyliktai. Kolei nueisi, ir sutem̃s. Karves gena ryto, eini laukan ir pareini sutẽmus. Sùtemė, ugnės nepaleidau (neįjungiau elektros) . Jau sùtemė, ubagai kertėse stovi. Kai tik sutemsta, tai ir pradeda prisduot. Jau sùtemė, valgyk ir eik gult. Teip gerokai jau sutẽmo vedum. Vienąkart vakare, jau sutẽmusi, gaspadorius ir bernas vežė rąstus iš miško. Saulelė tekės – kelsi, sutéms – gulsi. Tai davatkai dideliai sutemę, ana įlindusi į koplyčią. Jau visai sutemo, kai priėjo prie savo namų. O tu svečią palydėtum. Sutemo vaikui. Tai jie laukia, jau sutemė, o jos nėr. Lig sutémstant neleidė namo. Sutẽmo viso noro (visiškai) . Sùtemė viso meto (visai) . Nepaspėjo gerai sutémt, kad prilėkė velnių pilna gryčia. Kada jau gerai sutėmė, jis atsigulė po lova. Važiuokite, svečiai, namo, pakol nesutemo. Sutẽmo juoda naktis. Vakaras jau sutẽmo. Nesa eš kožnam būdavau baidyklu iki sutemstant. O kad jau sutemo, atejo Jop mokytiniai Jo. Veikiai sutems ir naktis tamsi ateis. Išaušo aušrelė žalioj lankelėj, sutẽmo tamselė naujos' staklelės'. Sutẽmo temo tamsi naktelė, neberandu kelelio. Naktelė sutemsta, aušrelė prašvinta, ė man vargdienėlei ašarėlės krenta. Sutemė tamsa, nudargė darga. Vienas pragėrė bėrą žirgelį tamsužei nesutemus. Sutem̃s žalio [ji] girelė, jau eisim mes namo. Be savo vietos, mun viskas sùtemė. Kap išaušo, tai tep ir sutẽmo (kaip gimei, taip ir mirsi) .

2. užeiti tamsai kur būnant: Sutem̃s mum čia belaukiant. Sùtemė manę miške, nei bėgt, nei rėkt. Mus sutẽmo Švenčionyse. Reiks eiti, jug muni sutéms. Kol kiaules pašersiu, mane sutem̃s. Sùtemė mane grynai besitriūsiant. Ir jas jau gražiai sutemė an lauko, o čia subatos vakaras. Eiva, sutems mudu! Atėjo in girią – jau juos sutemė. Sutemo temo naktelė per girelę jojančius.
užtémti, -sta (ùžtema. ùžtemia), užtẽmo (ùžtemė. ùžtėmė)

1. pasidaryti tamsu: Ažtẽmo – debesys ažejo. Kaip užeina tas debesis, teip ir užtémsta. Kap užeina tokias debesys su sniegu, tai net užtémsta. Užtẽmo, bus lietaus. Jau vėl ùžtemė, vėl lietus. Ir ažtemo naktelė, ažusėdo saulelė. Lietus nulijo, naktis užtemo, nemato žirgelis viešo kelelio. O ir nusileido šviesi saulelė, o ir užtemė tamsi naktelė. Užtemė tamsiai, užlijo skaudžiai. A i būs visą laiką užtẽmusi, a taip i duosmos (nedorai gyvensime) ? Ruduo, pavasaris – nori vis geriau, geriau, i užtémsta viskas (laukiant ir mirtis ateina) .

2. netekti šviesumo, pasidaryti tamsiam: Saulė ažutemsta. Užtemo saulė. Temsta temsta, i ažtẽmo saulė. Saulė užtémsta, tamsu, nieko nesmato. Kai saulė viškai ažtẽmo, kūtė [je] pradėjo baubt karvės. Ir nuog šeštos hadynos tamsybė buvo po visą žemę ik devintos hadynos ir užtemo saulė. Ir saulė, ir mėnuo musijo užtemti. Saulė užutem̃s, mėnuo krauju pavirs. Užtem̃s juodas debesėlis, sulys manei šienelį. Veizdėkig ir dabokis …, kaip užutemo visas svietas, kaip persimainė dangus ir visos padangės. Tai užtemė jaunystėlė kaip tamsi naktelė. Saulė šviesi užsitemo nuo dūmų daugumo. Užsitẽmo saulužėlė, užsiaušo aušružėlė ant seselės kapelio. Ažsitemo tamsūs debeseliai, išgaišeno žirgelis kelelį.

3. užtemdyti 1: Du langeliai buvo dar užtemti didelių lapuočių medžių. Dvasia šventa nužengs ant tavęs, o galybė Aukščiausio užtems tave. Ėmė ir ùžtemė mėnulį. Ir pasirinko sau Aras vietą ant aukščiausių to kalnų kalno uolų ir užtėmė jam savo sparnais saulę. Jau saulutė leidos, tamsus vakarėlis, užtemė šviesumą juodi debesėliai.

4. užklupti kur tamsai: Užtem̃s mane mėnuo keliu beeinant. Mane dar toli nuo jūsų užtemo. O ką gi užtemė tamsi naktelė, kad ne siratą žalioj girelėj? Užtem̃s mumis tamsi naktis, užpuls šalti vėjai.

5. nustoti žibėti, blizgėti: Tuokart žibės menkas apdaras, o užtems rūbas tviskuliuojąs. Žiedelis užtemė, panelė mano su kitu išėjo.

6. prastai matyti, netekti regėjimo. Pasimsi kokį knybuliuką – akys užtémsta tuojau. Nuo to verkimo akys užtẽmo. Užtems akelės nuo gailių ašarų.

7. pasidaryti liūdnam, apsiniaukti: Po šitų žodžių drūčiai užtemė Basojo veidas. Senatvia, viskas užtẽmusi, niekas nemalonu.

8. netekti gebėjimo protauti: Užtemo anų protas.
ãkys užtẽmo blaiviai nebeprotauja: Besipykstant visai ãkys užtẽmo. Tau nuo piktumo akys užtemė. Akys jam iš baimės užtemo.
ãkys užtẽmusios (kuo) ko labai daug turi, yra: Žole bobos ãkys užtẽmę, i vis vagia (vis negana) .


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'itemti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2021 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Skaičiuoklė
x