įstovėti

stovė́ti, stóvi (stóvia. stóvna. stáuna. -ė́ja), -ė́jo.

1. būti stačiam, laikantis ant kojų, nejudėti, neiti iš vietos: Sėskis, ko stóvi! Stoviu, stovmi. Pirma stovė́ti, pryšakyje stovė́ti. Nestovė́k po lašiniu. Aplinkui stóvintiejie. Atsistojęs pirštų galais, stóvi vėjo atgaiše. Ir stovimose vietose žmonių kaip silkių bačkoje. Atvažiavo autobusas pilnas, net juodas, kaip prikimštas, – reikėjo stovė́t visas kelias! Stovė́t eš galiu. Negi stovė́si visą kelią? Marikė liūdna stóvna py motinos kapo. Stóvim itai, galvas nukorę. Mes tik tol sėdim, kol valgom, o kap kada stovė́dami pavalgom. Nori, kad pašokint, tai pasistiepus kad stóvi! Inbėgęs ir stovią̃s. Kojas ažgėlė stóviant in sniego. Aš ilgai bestovė́damas pailsau. Ir stóvi kap velnias, gal dantis parduodai? [Nuotaka] stovė́dama iš kiemo išvažiuoja, stovė́dama per kaimą važiuoja. Tik stóvinti žmonės galė [jo] važiuot. Kai stovė́damas valgo, tai didelis nori užaugt. Eik nestovėjęs, tinginių panti! Stovėk, stovė', stovėki, stovėkie, stovėkig. Pasekėjai iš jaunosios pusės stóvi ligi marčios pietų. Aš ejau linų minti, ana paliko bestóvianti. Stóvu aš, stóva ir tas ožys. Ir stovą̃s, veiząs – išleka ta ugnis. Tik nereikia prie bičių kuštėt: ka jau vienas žiūria, tai kiti stóvia. Stóvia rankas atkišę, nieko nedirba. Stóvi pardien atejęs kai ažu skolą. Mudvi stóvav, žinai, an to tiltuko, čia pas kaimynų stóvav. Aš tę ton priemenukėn stóviu išejęs. Jis stóvia prieg durimi. Pareinam namo, o jos stóvima až durų su stambiniu (pagaikščiu) . Mes stóvim kamputy galvas nuleidę. Pašal' stóvia ir kalba. Prie to ąžuolo stóvi bjauri boba – ragana. Ant saulės esmi, stoviu. Daugybė aplink stovinti, pulkas. Griausmo čėse pamažėl' krutėk, prie medžio nestovė́k! Eik, tinginy, eik dirbti! Kam stóvi taip išsižiojęs? O daug su šituomi ir baikauti negali, – atsiliepė ikšiolaik tykai stovėjęsis vyras prožilis. Gandras ant viena koja stovė́jo – būs lytaus. Juodas gužutis stóvi an brastos, žuvę gaudo. Kad gandrą kokiame mete pirmą sykį staunant matai, tai tą metą slinkas esi. Gi žiūriu – vilkas bestovįs prieš mane. Arklys stó [vi] už durų. Tie arkliai tebstóva kaip stovė́ję. Vištos niekai tos baltosios: kur stó [via],
čia pameta kiaušinį. Matai, kaip pijokai tie kalakutūčiai: susikimba i stóva. Žąsis jeigu ant vienos kojos stóvia – pryš šaltį, pryš pagadą. Kol tu čia stovi, kol namo nejoji – laukia tave tėvelis. Kelkis, berneli, negulėk ir užsikėlęs nestovė́k. Pjaukit pjaukit, pjovėjeliai, nestovė́kit. Verkė mergelė, verkė lelijelė, pri šalelės stovėdama. Nėr man sesutės šalip stovėti. O brolyčiai raitelyčiai kraujuose stovė́jo. Testov, težvengia bėri žirgyčiai! Dar man malonu pas motinėlę. Staun žirgeliai pabalnoti, laužtineliais pažaboti. Biednas ir garbės po tavo akių neturėdamas, čia stovmi ir gėdžiuos. Ir tarė tenai stóvintiemusiemus: atimkiteg nuog jo ilgąjį. Vaikai ir šeimyna tur sudėję rankas patogiai ties stalu stovėti ir byloti. Ir jis, pakėlęs akis, išvydo tris vyrus ties savęs stovinčius. Ir po dviejų metų sapnavo faraonas, kaip kada stovįs būtų pas vandenį. Vieta nes, ant kurios stovi, yra žemė šventa. Visa ana minia stovėjo and krašto [marių]. Ypač greitai tarybų valdžios šalininkais tapo tie inteligentijos sluoksniai, kurie stovėjo arčiau liaudies. Skaitytojas, parbėgdamas darbus, pirm kelių šimtų metų buvusius, tarias šalip jų bestoviąs. Nemokėdami savo prigimtosios kalbos rašto, … stovi ant ištautėjimo kelio. Visados giltinės, ant savęs stóvinčios, bijokimės. Stovi kaip Pilypas kanapėse. Ko stovi kaip Barnabas pupose? Stóva kaip mietą įrijęs. Stovi kaip pelų maišas. Stóvi kap drekelį prarijęs. Stovė́k kaip nudiegtas. Stóvi kap indiegta karvė. Stóvi kaip sušalęs. Tik vis kaip jautis, padelbęs akis, ir stovi. Ko čia stovi kaip kiaulė, į ausį myžama? Ko stovi kap kuolas – lenkis prie darbo! Ko stóvit kap pabučiuoti! Stovi kaip melžiamas. Stóvia kaip ant karštų anglių. An kelio stovi i kelio klausia. Bėgančio pėdos, stovinčio ašaros. Stovėjus – kraujai, bėgus – pėdai. Ant stovinčio užeina, bėgantis pats užbėga. Bėga vilkas – tunka vilkas, stovi vilkas – lysta vilkas. Neįtinka anam nei ejusi, nei stovė́jusi (niekaip) . Čiuža bėda nesidžiauk, ba sava užpakaly stovi. Stovėk stovėk, ateisiu pamilžt. Stovi kampe paniukė, per vidurį susijuosus. Senas senas senelis ant vienos kojos stovi. Stovi ant vištos kojos, o kai gula, tai jaučio vietą užgula. Trijų stovėta, o vieno nueita. Kai stovi – kai šuo, kai lekia – kai arklys. Gale lauko begėdė stovi. Stov žmogus ant kalno, juo ilgiaus stov, juo trumpesnis tampa. Stovi velnias ant kalno su auksiniais čebatais. būti vertikalioje padėtyje, laikantis ant galvos ar rankų: Jis stóv ant galvos. būti pastatytam (už bausmę): Kampe stovi. Į kalėjimą savo amžiuo neesu buvęs i nė po šautuvo beveik neesu stovė́jęs. pajėgti būti stačiam, laikytis ant kojų: Jau an kojų nestóviu, jau blogai. Pareina, va an kojų nestóvi (labai girtas) . atsistojus, sustojus laukti: Py duonai stovė́jėm. Iš kaži kur žmonys stóvia, tai tę juk neisi spraustis! Žmonės silkių stóvi. Aš jau, ka toki krūša, nė nestóvu. Stovė́jus stovė́jus, laukus laukus i nesulaukus. Vyras stóvi algos. Stovėk, berneli, valandą, stovėk, berneli, ir kitą, stovėk, berneli, tris valandėles už vartų. Tie senieji išmirė, dabar jau mes eilio [je] stóviam.

2. būti kur (ppr. stačiomis), atliekant kokį darbą, vykdant kokią užduotį, pavedimą: Ne kas noria prie tų maišiukų [malūne] stovė́t. Ant staliuko [kuliant] stovė́davom kokios trys. Stovė́k visą naktį prie arklių. Prie gyvuliui reikia stovė́t (nuolatos juo rūpintis, prižiūrėti) – tada bus geras. Šieno saują turi, tai prie jam i stovė́k, kad nesulyt. Pri puodų ana nebstovė́sianti (nebevirsianti) – tepasiuntie! Ūkvedis stova prysistójęs. Tejūnas stovė́davo až nugaros [baudžiavos laikais]. Kirvelnykas (karys su alebarda) kieno pas jį stovįs. Stovė́ti valandas. Jie turį vektą stovė́ti. Ten jaunas kareivis sargybą stovėjo. Kasdie viena pas galvą stovė́ [jo] (budėjo) seselė. Pričkus tvirtai stovi būrų moralės sargyboje. Tarybų Sąjunga stovėjo ir stovi taikos sargyboje. eiti kokias pareigas, būti parsisamdžius, tarnauti: Mano duktė stóvia pieninė [je]. Ne savo vieto [je] stóvu – mažo mokslo. Aš pats pas ūkininką vieną pusvelčiuo stovė́jau. Gero [je] vieto [je] stóva samdyti po kelis metus.

3. būti vertikalioje padėtyje. Žvakė nestóvi. Iš drūto medžio iškasta kerpė tokia, ka stovė́tų [piesta]. Tai kreivai stóv. Stóvinčius rugius išklaipė, brydes padarė. Kai prie lietui, tai ilgiau [gubos] stóvi, paki išdžiūsta. Stóvinčiai medžiai. Ąžuolai vis palikti, palikti stóvia. Stuburas medinis stovė́jo. Taipo sodinti ir pririšti gluosniai stipriai stovės. Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę, būriškai po stogais jų stovė́dami dreba. Lai stáuna eglikė, nekirsk. Stovėjo eglelė, stovėj [o] ir pušelė, stov ir jauna merguželė rankas nuleidusi. Tu ąžuole, tu žaliasai, nestovė́kie prie kelelio, ba atpučia šiaurus vėjas, tankias šakas laužydamas. Oi ką kalba avižėlė, ant kalnelio stovėdama? Ne braškantis griūva, o stovintis. Traškančioji eglė ilgiaus stovi. Padžiūvusiasis medis ilgiaus stovia. būti pasikėlusiam, pasistojusiam: Arklio trumpi karčiai – kaip skiauteris stóvi. būti nelanksčiam, sustirusiam: Pakulnio kelnės storos, vis stačios stóvi. Skauda jau metai [koją],
kap kada kap kuolu stóvi. Negaliu nieko pačiupinėt, paimt, pirštai kai basliai stóvi.

4. būti kur padėtam, laikomam: Šluota kampe stóvi. Kerčioje stóvi stalelis. Tvarte lubos buvo sudėta, i te stovė́j [o] rugių kūliai. Šakų stirtos stovė́davo. Miltų maišai stóvi primalta. Miltų stóviamasis puodelis. Po keliais raktais tos uogos stóvi. Pirkaitėj girnos stóvi, bulbos. Dabar viskas čia testóvia. Kur jūsų vanduo stóvi? Noriu atsigert. Vežimai stovė́davo dalgių, puodų, vazonų, kalavartų. Mūso šuo – galia i pienas stovė́ti – nerušios. Į lovį įmaišė miltus duonai, ir stovė́jo par naktį. Jis valgį bestóvint paliko. Šič, kur lovoj stóvia, da mano audimo kaldros. Tegu stovi – daiktas valgyt neprašo. Šitó medžiaga gal ir nestovė́jo prie šilko (visai ne šilkas) . Kaulai, katrie ir dabar tebstov žemėse. Du ratu pagiryje stovi.

5. būti laikomam kokioje vietoje, patalpoje. Nume penai stóvi. Staldas toks buvo nestóviamas, i nugriovė. Arklių kūtė, karvių kūtė, o paukščiai kartu su karvėm stó [via]. Eina tręšimų, kur arkliai stóvi. Pamislyk, keturi šimtai karvių stóvia – pabrikas, ne tiktai kas! Kur antės stovė́jo, baisus smardas. Eglę nupjovė, iškirto su kapokle, i ten bitelės stovė́jo. Ne tas arklys avižas ėda, katras dirba, ale tas, katras stainė [je] stóvia. Tai baltos ausys – gal kiaulės stovėjo? Juodas padlagas – kaip ir kumelių stovė́ta. Turbūt tavo ausyse ožkos stovia? užimti (vietą): Tik veltui vietą stovėjo ir rinktinį pašarą ėdė.

6. būti tam tikroje vietoje įkurtam, pastatytam, išaugusiam, atsiradusiam; užimti tam tikrą plotą: Butas stóv prie pat upės. Palei tą kalną stovėjo nedidelis miestelis. Namai jo ir dabar tebestovi tie patys, ant aukštų mūrinių pamatų. Daba tebstáuna [rūmas],
jei nenūpūstytas yr. Dacinės malūnas an Bartuva stóva. Kai Juodkėnai stóvia, tai te [n] kažkur jis gyvena. Šitoj pusėj upės stovė́jo kaimas. In piliakalnio stovė́jo pilis. Sena pirkia: kai ana čionai stóvia, tai gal daugiau kap penkiasdešim metų. Klaimas stóvi, vidury padas išplūktas. Pora šimtų metų kap kiemas mūs stóvi. Priešais bažnyčią, aikštės pakraštyje, stovėjo geležine tvora aptvertas paminklas. Nes visa nupult tur, kas ant teip silpno fundamento stóvi. Ant ežeriuko skardžio stovi pušynėlis. Avižų kad gražus laukas stóvi – kaip gelumbė! Ė senelio kviečiai kaip mūras kalnuos stovėjo. Miškas kur stovi, tarp krūmokšnių nė nosies iškišt nebėr kur. Mano žemė apykalniai stovi. Akmenėlis stovi – stovi be kojelių. Miškuose tie kapai stovė́jo. Ant šitos obels dideli obuoliai stó [via]. Jaknos stóvia prie žarnom. Čia amžių amžius kelias stovė́jo, buvo taisomas. Stóvi mėlynių – nėr kur koja kelia. Keliai atlyti, purvynas iki klupsčio, o kur klonelė, ten klanai stovėjo kaip ežerai. Kame po lytaus ilgai stóva pelkė, ten kask: būs gera šulnis. Kur palios, ten ežeras stovė́ [jo]. Tūs skardžiūs tie šalteniai stóva. Vandenai vis stóvi kaip šulny. Mūsų laukai žemūs – vanduo stóvi. Teip vanduo stovė́jo – dirva nuo dirvos (ištvinęs upelis užliejo lankas) . Jie melioruoja, o vanduo stóvi iš paskos jų. Kai šlapias metas, vanduo aukštai stóvia, nieko nėra, neužauga niekas. Aukštai [kalnuose] tai visur sniegas stóvi. Stóvi gruodas, net žemė balta. Jeigu bus oro atšilimas, tai rasa stóvi ant lango. Rasos ilgiausiai lig pietų stóva. Rasa stóvi, rasos laukia (visą laiką apsiniaukę) . Nuo sunkaus kėlimo pūslė stóvi, neleidžia atsitiest. Nedirba pilviukas, stóva paėdus toks guzas. Papilvėj kilbasos (rumbai) stóvi nuo lazdos. Stóvi briedžių pėdai apie šulnį. Ir dar pirštai tam akmeny stóvi, va! Ant tos lentos metai įdėti, teip i stóvia. Į knygas stóva parašyta. Nes teip zokane įrašyta stovi. Gera galva, ale blogam daikte stóvi. Stovi duobė, aplink duobę žmonės su lazdom, lazdas kaišo ir laižo. laikytis iškilusiam (viršuje): Riebuma stóvi viršuj. Nu i tiek druskos deda, ka žalias kiaušinis stóva viršuo. užimti vietą erdvėje. Prakaitas laša, saulutė an galvos stóva. Gegužės saulė stovi pačiuose pietuose. Saulė žemai ant medžių stovėjo. Mėnulis stovėjo priešais labai aiškus. Mėnuo stóvia ant dangaus. Debesys ant Upytės stovė́jo.

7. būti nedirbamam, nenaudojamam, nevartojamam: Darbas stóvi – dienos eina. O darbas stóvi nepadarytas. Linai stóvi neverpti. O vei dar nevalytas ant lauko stóv vasarojas. Stóvi laukai da nepjauti. Laukai stova rūgštynėms – menkas gaspadorius. Laukas stóvi pūdymu. Žemė dirvonu stovė́jo. Daug ganyklių krūmais stóvi. Te vis dirvonai stóvi ir stóvi. Mėšlai stóvi nevežti. Arklių nėra, jie. stovė́ję stovė̃s. Šakas kai nukerti miške, taip ir stóvi. Dykas galas stóvi, butkinyko negauna. Yra stovai seni – stóvi, ir rateliai stóvi, kad jau dar̃ nereikia. Rietimai teip ir stóvi sudėti skrynioj, niekas nejudina. Paklodės ir bestovėdamos suplyšta. Kap išvirs mėsos, tai stóvi stóvi, ir reikia nešt kalei ataduot. Pensija stovė́jo kišenė [je] (neišleista) .

8. būti užtrūkusiai, neduoti pieno: Karvė stov. Mūsų karvė ilgai nestóvia, o turėjus pieno daug duoda. Tai da karvė – beveik nestóvi: melžk nuo veršio ligi veršio. Kiek gyvulys tur stovė́t, a tu knygose nerandi?

9. laikytis tinkamam, nekeičiant savybių, negendant, ilgai tverti: Sumygti apyniai ilgai galia stovė́t, kai atakeli – kvėpia. Grūdas kiekui metų, ne bulba – išdžioveni, i stóvi. Be cukraus nestovė̃s uogos. Mun drabužis nestóva, plyšta veikiai. Kitims batai dėl to ilgai stóva, kad eita, batais nešinys. Nudėvėjau, nė lopai nebstóva. Geriausia stóvia ruduokės. Vynas stóvi trisdešimt metų. Papinkiniai [obuoliai] stóvi lig Užgavėnių. Geležinukai. net iki kitais obuoliais stóvi. Šitas mūras stovė̃s, kaip žemė stóvi. Teip regis, kad sienos jau supuvę, ale da rūmelis stovė́jęs stovė̃s. Juk sienų rąstai sveiki, smalingų eglių – gali dar stovėti ir stovėti gryčia. Supilk taukus ant čerpę ir tegul stóvia par žiemą. Buvo labai gardi mėsa, nežinia kiek stovė́jo. Kiek benugertum [alaus],
o puta stovi ir stovi. Šiaudiniai [stogai] keturiasdešimt metų stóvi i daugiau. Medis iškiursta par pranarą, o šaka stóva, nekiursta. Neilgai stovi tie namai, kuriuose nėra tvarkos.

10. klojėtis: Stóvis linai ant lauko. Kai linai gerai neišmirkyti, tai ilgai stóvis. Juo linai stóvas, juo y [ra] geresni.

11. darytis skaidriam, skiriantis nuosėdoms: Vanduo stóvisi.

12. nejudėti, laikytis vietoje. Nuo ryto jo gerklėje stovėjo pašvinkusių lašinių kąsnis. Ažkandau gerai sušilęs, tai i stóvi adverijos gerklėj (negaliu kąsnio nuryti) . Stovinčioji banga. Ana kitą kartą buvo pana – kiaušis ant galvos stovė́jo (galėjo išsilaikyti nenukritęs), kad ejo (buvo labai išdidi) . nejudėti, nevažiuoti. Traukinys dar stóvi stotyje. nustoti veikti. Stóvi laikrodis, netiksi. netekėti, nesruventi. Kur vanduo int vietos stáuna, gal pyeiti. Ežero vanduo nesimaino, stóvi vieton. Stóvimas, stóvintis vanduo. Stovimas vanduo nesveika gerti. Stovė́tas vanduo veikiau į̃šala. Čia negilus, stovintỹsis vanduo, tai žolių yra. Ežere vanduo stovintỹs, upėj bėgantys. Juk kožnas vanduo nėr stóvįs. Stóvinčias vanduoj. Karšiai mėgsta stovinčius, lėtai tekančius, nelabai gilius vandenis. Ir stóviamas vanduo pūva. būti užšalusiam: Nemunas jau stóvi. Kap Ančia stovė́jo, tai pervežė. neaugti: Pasodinau, teip ir stovi. Niekas neauga, stóvia visa an vietos. nesikeisti: Šiandien taip, ryt kitaip. Gyvenimas vietoje nestovi. Menas, kaip ir gyvenimas, negalėjo stovėti vietoje.

13. tęstis, trukti, laikytis: Mūsų žemėje vasara neilgai stova. Frontas stovė́jo keturis mėnesius. Ir šita audra stovėjo ant žemės šimtą ir penkiasdešimt dienų. kurį laiką išlikti: Jaunystą reik išnaudoti – kiek tas jaunas žmogus stóva!

14. tikti, derėti prie figūros, galvos ir pan. . Rūbas man gerai pritink, stóv'. Jo švarkas stóvia kaip nulietas. An tavę ir kalniai gražiai stóvi. Jai skarelė, žiūrėk, kap stóvi. | Daba viską galiu valgyt – i gražūs [įstatyti dantys],
i gražiai stóvia.

15. atkakliai laikytis (mūšyje), atremti puolimą, nesitraukti: Nesitrauksim – kaip siena stovėsim siaubo naktį. Drąsiai stovėkiam ir nedrebėkiam, rasi mes pargalėsme. Padėk mums prieš jį stovėti. būti priešingai nusistačiusiam: Pamušk pagonis, stovinčius priš mus.

16. gyventi kur, įsikurti: Pasistatė trobalę, ans sau ten i stóva. Anūkiukai pri munęs daugiau stóva. A bestóvi pri mamai, a kame kitur gyveni? Stoviamosios trobos langai užrožėję (užšalę) . Pušinis medis dėl stoviamų̃ triobų [netinka] – lyg drėgmę biškį prilaiko. Kambariai visi stoviami (šildomi) . Kas jau pas aną stóva, tas jau negaus gyvenimo. Lai ana ten stáuna [ligoninėje],
gal išgys. Kodėl vienas stóvi? Prie žmogaus kokio smagiau. Galėjo dar pas mum stovė́t par žiemą. Pas jas stovė́jo koks žmogus, kai an Nemuno tiltą statė. Lietuviai stovė́jo par jį. Seniai jau seniai ten. nieko nebestovima ir nebesustojama. Karys savo būstinę turi jo dalies stovimoje vietoje. O tu, mergele, tu lepūnele, dėl ko tu nestovi pas motinelę? gyventi kurį laiką, apsistoti: Numie po dvi dieni stovė́davom. Vienas pats gyvenu, tik įnamę seną prisiėmiau, nes pats retai namie testoviu. Septynias dienas testov pas savo augyvę. būti, laikytis kur. Esu regėjęs, kad po tiltu stóva visumet balandžiai. Vėgėlė stóva urve. Didliai giliai anos. yr, anos pačio [je] gilmė [je] stóva.

17. būti, laikytis kokioje būklėje, būsenoje, padėtyje: Gerai stoviu. Bėdoje stovėti. Dabar jis gerai stóvia: karvę turia, paršus kelis. Ka buvau pusaštuntos [dešimties],
da neblogai stovė́jau, ejau į laukus dirbti. Tada jie gerai stovė́jo, tai bepig ir puikės b [uv] o varinėt. Iš kur čia daug pamilši: ant šiaudų stóvim (karves tik šiaudais šeriame) . Pri motinos neilgai tebuvęs (trumpai žindytas), nestipras, an vaistų i stóva. Melioracija aprašė, stóvam kaip an lipto galo (griaus sodybą) . Aš daug sykių ir be pusryčių stóviu. Lai stóva neėdęs, kas darbo bijo. Ko čia stóvi atsigulęs?! Aš basa niekad nestóviu, šliures velku ir velku. Aš be darbo nestóviu penkių minutų. Vokytis be karės nestóva. Man galva kap stovė́ [jo],
tep ir stóvi (nesu girtas) . Mūso arkliai nestóva riebi. Reiktų bėgties karvei, bet stóva liesa. Varna be šokčiojimo nestóvi. Tavo javai geriaus stov (geresni yra) ne mano. Pečius tiktai ką šiltas stóvia. Žiemą padėk pry pečiaus [batus],
įšylna, paskiau kojos ilgai stóva šiltos. Ausyse šnypščia, pirkia dūmuose stóvi, nematau nieko. Da raistas stóvi kamaroj. Durys stóv atdaros. Visų trobų pašaliai stovėjo jais. užkrauti. Kai vėjo nėra, tai upė kaip stiklas stóvi. Aš žinau, kaip pasaulis stó [via] – daug šalių mačiau. A čia [arklo] dvišakės tep stóvia? Dievas testov tau malonus. Jei yra duktė, tada testov gyva. Noris nėr manęs, išgirsčia apie jus, jog stovite vienoj dvasioj. Pagirts, kurs stov Dievo baimė [je]. Tu matai, kaip su mumis stóv, eit, destis. Nuogas ant pilvo diržą ka užsijuosia, a šilčiau stóvia? Par tą savo giesmelę [bitės] mums rodo, jog su jomis gerai tebstova ir jų motina sveika tebėra.

18. būti, egzistuoti: Testov, t'esie. Ar pas jus lytaus stó [via] kada? Prūsų karalystė stóv daugiaus nekaip pusantro šimto metų. Raginkiat žmones to trumpo mokslo išmokti, be kurio platesnis mokslas negal stovėt. Broliška meilė testov iš širdies tarpu jūsų. Jo teipajeg valia testov. Ir ans yra pirm visų daiktų, ir visi daiktai stovi per jį. | Siuntinė [ja] daktarai vienas nu kito, o liga stóva. įvykti: Tesistov (teesie) man pagal žodžio tavo.

19. būti kieno pusėje, palaikyti, remti: Žino jie, kaip reikia vienybėje laikyties, už vienas kitą stovėti. Anys vienas až kitą stóvi.

20. būti atsakingam: Tu man už tai turi stovė́ti, rokundą duoti. Aš už tai stóviu (atsakau, užtikrinu), kad šitas vynas čystas.

21. laikytis (kokių pažiūrų): Nes tasai tikrai turi vadintis krikščionim, kursai stipriai stovi prieg šventam mokslui jo. Stovė́kimeg visi stipriai tikėjime bažnyčios.

22. kreipti dėmesį į ką, vertinti: Nestovė́jom už obūlio: kas norėjo, pasiskynė. Anie geri žmonys, ant nėkų nestóva. Duok mun brangesnių vaistų, kad tik mačytų. Dėl to rublio aš čia nestóvu.

23. būti priklausomam nuo ko: Ant tavo gyvasties stóv (guldos) visų gyvastis. Aš labai jo valėj stóviu. Ne savo valioj stoviu. Tėvelio avižėlės, motinos vandenėlis.

24. užsiimti kuo: Kas ant ko stovi, turi savo duoną valgyt. Kur toks mokytas nemokės šnekėti – an to stóva. Jis an to stóvi, užtat nusimano. Mat krautuvėj an to stóvi, tai greit pasako (suskaičiuoja) . An to stovė́damas, kodėl gi jis nemokės padaryt. Kad an to stovė́tum (pasakas pasakotum), daug žinotum.

25. būti vertam, prilygti savo verte: Kitam ir menkas nėkas geru daiktu stóva. Niekas iž jo, tuščias, nieko nestovįs. Nestovi tieko. Ar to bestovįs beesi – gerk alaus. Ans ne manęs bestovįs, t. y. vertas. Jauniejai nė senųjų nebstóva. Būs vyras esąs, o nė motriškos nestóva. Viena viską dirbau, viskuo turėjau rūpintis, vyriško stovė́jau. Ąžuolo baltymė nestóva nė alksnio verčio [je]. Tu jo vyženos nestovi! By tik tave imtų. Jūs žmogaus nestoviat vienos rankos. Tavo arklys nestóva nė šašuolėčio munųjų. būti vertinamam: Būdavo, labai aukštai kunigai stóvi.
2
6. kainuoti: Viena bulba kiek stóvi. Jisai teduod ją. man užu piningus, kiek ji kaštuoj (stov).
2
7. turėti reikšmę, būti svarbiam: Tu man nieko nestóvi! Tai ką čia stóvi tiek suvežt?! Ar suvalgysi pilną bliūdą blynų? – Aje, kas tai stóvi! O tu, bernužėli, niekas tau nestovi – nei tamsi naktelė, nei aukštos tvorelės.
abiẽm kójom stovė́ti tvirtai laikytis, turėti tvirtą pamatą: Pasiekę visišką sukooperatinimą, mes jau abiem kojom stovėtume socialistinėje dirvoje.
akysè stovė́ti. būti nuolat prisimenamam: Ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo – kaip koks kirminas krūtinę ėdė. Aš einu pro milžinkapį, ir nors nieko nežinau, negirdėjau apie jį, bet jo praeitis kaip gyva akyse stovi. Dar ir dabar man stóvi akysè tos laidotuvės. Kap tu pamirsi, tai tau mirusiai akysè stovė̃s [neatliktas darbas].
ant akių̃ stovė́ti būti matomam: Nebijok, man tos vištos ant akių̃ stóvia.
ant [víeno] akmeñs stovė́ti mieste iš atlyginimo gyventi: Neduok Dieve ant akmeñs stovė́ti! Stóvia ant víeno ãkmenio.
ant galvõs stovė́ti

1. primygtinai, priverstinai reikalauti: Juk aš tau ne ant galvos stoviu.

2. Stóva ant gálva, plūdura ant širdžia, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą. Oje, ka nestóva ant galvõs tas vardas!
ant gùirės stovė́ti šykštauti: Nestovėk ant guirės – mokėk, kiek prašo.
ant kẽlio stovė́ti

1. būti pasiruošusiam kur išvykti: Ant kelio stoviu. Ant kelio stovįs, esąs.

2. būti kliūtimi kieno sumanymui, veiklai, trukdyti.
ant krūtìnės stóvi nemalonu, nesmagu: Stóvi ant krūtìnės – lyg katės prišlapinta.
ant kùpros stovė́ti versti dirbti: Niekas tavie an kùpros nestovė́jo: kiek gali, tiek dirbk.
ant liežùvio (liežiùvio) gãlo stovė́ti. Jos vardas stóvia man ant liežiùvio gãlo, bet niekaip negaliu atsimint. Ant gãlo liežiùvio stóvi, ir negaliu atminti. Va, tik in liežiùvio gãlo stóvi, i negaliu pasakyt.
ant liežùvio stovė́ti

1. nuolat kalbėti apie ką: Tau tik alus ant liežùvio stóvi.

2. būti apkalbamam: Nė vienas nenori ant kito liežuvio stovėt.
ant márgo árklio stovė́ti. Da čia viskas stóvi an márgo árklio.
ant mìslės stovė́ti būti nuolat prisimenamam: Šitó mergiotė man stóvi in mìslės.
ant pénčių (penčių̃, pentų̃) stovė́ti

1. versti skubėti, pristojus raginti: Nesiskubink, niekas in pentų̃ nestóvi. Teip ir stóvi an penčių̃.

2. sekti, saugoti: Eigulys ant penčių̃ stóvi (neleidžia medžioti) .
ant sàvo kójų stovė́ti. pradėti savarankiškai gyventi: Jis jau an sàvo kójų stóvi.
ant sleñksčio stovė́ti būti pasirengusiam: Jau kelinti metai su tekėstom merga ant slenksčio stovi.
ant sprándo stovė́ti raginti dirbti: Na, dieną gali atsigulti, niekas ant sprando nestovi, ne tuo strioku nuvažiuos…. Ant sprando baudžiauninkams stovėjo tijūnai.
ant širdiẽs stovė́ti. Stóva an šìrdžia tie grybai. bet neatminu.
ant vienõs kójos stovė́ti būti pasiruošusiam greitai iškeliauti: Kas dar kaltas, kad verkia Polina, kad Steponas čia ant vienos kojos stovi?
ausysè stovė́ti būti nuolat prisimenamam. Par gegužės mėnesį jos. iškurkia po balas – ausỹs stóvi. Man šita melodija ausys ir stovi.
Diẽvo stovė́ta gerai užderėjo: Kur šiemet grikiai sėta, te ir Diẽvo stovė́ta.
galvojè stovė́ti

1. būti visą laiką mintyse: Man visą dieną galvoj stovė́jo, kur pamečiau piniginę. Jo paveikslas mano galvõj stóvi. Valentas lyg negirdėjo: kando dideliais kąsniais duoną, srėbė viralą – galvoje stovėjo viešnia.

2. atrodyti: Kad man tep stóvi galvoj, tai aš ir porinu.
kaĩp ant ãdatų (ýlų, in ugnès) stovė́ti labai nerimauti, baugštytis: Baltaragis kaip ant adatų paliko bestovįs. Palikau visus namus, tai dar̃ stóviu kaĩ an ýlų. Stóvi kàp in ugnès.
kaĩp ant délno stóvi aišku, suprantama, akivaizdu: Dabar tau stóvi kàp an délno visos naktelės. Jam visos rokundos ir skaičiai atvirai stovi kaip ant delno.
kaĩp stóvi

1. be nieko, be jokio turto: Jis tur eiti, kaip jis stov. Pereitoj nakty iš mūsų visa ištęsė, atlikom kaĩp stóvim. Paėmė ją [už žmoną] kaĩp stóvi. Sūnus iš namų išėjo kaĩp stovė́jęs, nė šventadienių kelnių nepasiėmęs. Atėjo kaĩp stóvia – nieko neatsinešė. Namai sudegė, i atliko be gyvulių, be nieko – kaĩp stóvi.

2. visiškai (vienas): Abidvi pamirė, likau kàp stóviu – nė brolio, nė seseres. Esu vienas kaĩp stóviu.

3. visai suaugęs: Daba merga kaĩp stóvi. Dar pora metų, ir visos trys jau mergos kàp stóvi.

4. nepasirengus: Jis kàp stóvi, tep ir išėjo. Išvarė žmogų kaĩp stóvi. Tuojau du, kaip stovi, šoko į vandenį traukti.

5. su viskuo, viską paėmus: Až tavo ūkį kaĩp stóvi tris stūkstančias duot [ų]. Už šešis tūkstančius parduoda kàp stóvi.
kaĩp stóvi, taĩp brangùs (bagótas). nieko neturi: Va, kàp stóvi, tèp brángios [motina ir duktė],
ir už pono nuej [o] [duktė],
tai ką pasakysi?! Aš nieko neturėjau – kaĩp stóviu, teĩp brangì. Kaĩp stóvi, teĩp bagóta.
kálnu stovė́ti slėgti, varginti: Žmonių aimanos, taip sakant, kalnu stovi ir visus slegia, smaugia.
kójose stovė́ti savarankiškai gyventi: Kójėse visi vaikai stóva. Kaip vaikai kójėse stovė́s, tada skirsias [tėvai].
krūtìnėje (kriūtìnėje) stovė́ti kelti nerimą, rūpestį: Stóvi tavo žodis kriūtìnėj.
nei eĩti (bė́gti), nei stovė́ti nežinia ką daryti: Anas man kai atkirto, tai nei eĩt, nei stovė́t. Nei bė́gt, nei stovė́t.
plaukaĩ stóvi ant galvõs [pasišiáušę.
] siaubas ima: .

Įrašas
Paaiškinimas	<b>stovė́ti, </b>stóvi (stóvia. stóvna. stáuna. -ė́ja), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">būti stačiam, laikantis ant kojų, nejudėti, neiti iš vietos: </span> Sėskis, ko stóvi! Stoviu, stovmi. Pirma stovė́ti, pryšakyje stovė́ti. Nestovė́k po lašiniu. Aplinkui stóvintiejie. Atsistojęs pirštų galais, stóvi vėjo atgaiše. Ir stovimose vietose žmonių kaip silkių bačkoje. Atvažiavo autobusas pilnas, net juodas, kaip prikimštas, – reikėjo stovė́t visas kelias! Stovė́t eš galiu. Negi stovė́si visą kelią? Marikė liūdna stóvna py motinos kapo. Stóvim itai, galvas nukorę. Mes tik tol sėdim, kol valgom, o kap kada stovė́dami pavalgom. Nori, kad pašokint, tai pasistiepus kad stóvi! Inbėgęs ir stovią̃s. Kojas ažgėlė stóviant in sniego. Aš ilgai bestovė́damas pailsau. Ir stóvi kap velnias, gal dantis parduodai? [Nuotaka] stovė́dama iš kiemo išvažiuoja, stovė́dama per kaimą važiuoja. Tik stóvinti žmonės galė [jo] važiuot. Kai stovė́damas valgo, tai didelis nori užaugt. Eik nestovėjęs, tinginių panti! Stovėk, stovė', stovėki, stovėkie, stovėkig. Pasekėjai iš jaunosios pusės stóvi ligi marčios pietų. Aš ejau linų minti, ana paliko bestóvianti. Stóvu aš, stóva ir tas ožys. Ir stovą̃s, veiząs – išleka ta ugnis. Tik nereikia prie bičių kuštėt: ka jau vienas žiūria, tai kiti stóvia. Stóvia rankas atkišę, nieko nedirba. Stóvi pardien atejęs kai ažu skolą. Mudvi stóvav, žinai, an to tiltuko, čia pas kaimynų stóvav. Aš tę ton priemenukėn stóviu išejęs. Jis stóvia prieg durimi. Pareinam namo, o jos stóvima až durų su stambiniu <span class="explanation"> (pagaikščiu) </span>. Mes stóvim kamputy galvas nuleidę. Pašal' stóvia ir kalba. Prie to ąžuolo stóvi bjauri boba – ragana. Ant saulės esmi, stoviu. Daugybė aplink stovinti, pulkas. Griausmo čėse pamažėl' krutėk, prie medžio nestovė́k! Eik, tinginy, eik dirbti! Kam stóvi taip išsižiojęs? O daug su šituomi ir baikauti negali, – atsiliepė ikšiolaik tykai stovėjęsis vyras prožilis. Gandras ant viena koja stovė́jo – būs lytaus. Juodas gužutis stóvi an brastos, žuvę gaudo. Kad gandrą kokiame mete pirmą sykį staunant matai, tai tą metą slinkas esi. Gi žiūriu – vilkas bestovįs prieš mane. Arklys stó [vi] už durų. Tie arkliai tebstóva kaip stovė́ję. Vištos niekai tos baltosios: kur stó [via], čia pameta kiaušinį. Matai, kaip pijokai tie kalakutūčiai: susikimba i stóva. Žąsis jeigu ant vienos kojos stóvia – pryš šaltį, pryš pagadą. Kol tu čia stovi, kol namo nejoji – laukia tave tėvelis. Kelkis, berneli, negulėk ir užsikėlęs nestovė́k. Pjaukit pjaukit, pjovėjeliai, nestovė́kit. Verkė mergelė, verkė lelijelė, pri šalelės stovėdama. Nėr man sesutės šalip stovėti. O brolyčiai raitelyčiai kraujuose stovė́jo. Testov, težvengia bėri žirgyčiai! Dar man malonu pas motinėlę. Staun žirgeliai pabalnoti, laužtineliais pažaboti. Biednas ir garbės po tavo akių neturėdamas, čia stovmi ir gėdžiuos. Ir tarė tenai stóvintiemusiemus: atimkiteg nuog jo ilgąjį. Vaikai ir šeimyna tur sudėję rankas patogiai ties stalu stovėti ir byloti. Ir jis, pakėlęs akis, išvydo tris vyrus ties savęs stovinčius. Ir po dviejų metų sapnavo faraonas, kaip kada stovįs būtų pas vandenį. Vieta nes, ant kurios stovi, yra žemė šventa. Visa ana minia stovėjo and krašto [marių]. Ypač greitai tarybų valdžios šalininkais tapo tie inteligentijos sluoksniai, kurie stovėjo arčiau liaudies. Skaitytojas, parbėgdamas darbus, pirm kelių šimtų metų buvusius, tarias šalip jų bestoviąs. Nemokėdami savo prigimtosios kalbos rašto, … stovi ant ištautėjimo kelio. Visados giltinės, ant savęs stóvinčios, bijokimės. Stovi kaip Pilypas kanapėse. Ko stovi kaip Barnabas pupose? Stóva kaip mietą įrijęs. Stovi kaip pelų maišas. Stóvi kap drekelį prarijęs. Stovė́k kaip nudiegtas. Stóvi kap indiegta karvė. Stóvi kaip sušalęs. Tik vis kaip jautis, padelbęs akis, ir stovi. Ko čia stovi kaip kiaulė, į ausį myžama? Ko stovi kap kuolas – lenkis prie darbo! Ko stóvit kap pabučiuoti! Stovi kaip melžiamas. Stóvia kaip ant karštų anglių. An kelio stovi i kelio klausia. Bėgančio pėdos, stovinčio ašaros. Stovėjus – kraujai, bėgus – pėdai. Ant stovinčio užeina, bėgantis pats užbėga. Bėga vilkas – tunka vilkas, stovi vilkas – lysta vilkas. Neįtinka anam nei ejusi, nei stovė́jusi <span class="explanation"> (niekaip) </span>. Čiuža bėda nesidžiauk, ba sava užpakaly stovi. Stovėk stovėk, ateisiu pamilžt. Stovi kampe paniukė, per vidurį susijuosus. Senas senas senelis ant vienos kojos stovi. Stovi ant vištos kojos, o kai gula, tai jaučio vietą užgula. Trijų stovėta, o vieno nueita. Kai stovi – kai šuo, kai lekia – kai arklys. Gale lauko begėdė stovi. Stov žmogus ant kalno, juo ilgiaus stov, juo trumpesnis tampa. Stovi velnias ant kalno su auksiniais čebatais. <span class="explanation">būti vertikalioje padėtyje</span>, laikantis ant galvos ar rankų: </span> Jis stóv ant galvos. <span class="explanation">būti pastatytam (už bausmę): </span> Kampe stovi. Į kalėjimą savo amžiuo neesu buvęs i nė po šautuvo beveik neesu stovė́jęs. <span class="explanation">pajėgti būti stačiam, laikytis ant kojų: </span> Jau an kojų nestóviu, jau blogai. Pareina, va an kojų nestóvi <span class="explanation"> (labai girtas) </span>. <span class="explanation">atsistojus, sustojus laukti: </span> Py duonai stovė́jėm. Iš kaži kur žmonys stóvia, tai tę juk neisi spraustis! Žmonės silkių stóvi. Aš jau, ka toki krūša, nė nestóvu. Stovė́jus stovė́jus, laukus laukus i nesulaukus. Vyras stóvi algos. Stovėk, berneli, valandą, stovėk, berneli, ir kitą, stovėk, berneli, tris valandėles už vartų. Tie senieji išmirė, dabar jau mes eilio [je] stóviam. <br/>2. <span class="explanation">būti kur (ppr. stačiomis), atliekant kokį darbą, vykdant kokią užduotį, pavedimą: </span> Ne kas noria prie tų maišiukų [malūne] stovė́t. Ant staliuko [kuliant] stovė́davom kokios trys. Stovė́k visą naktį prie arklių. Prie gyvuliui reikia stovė́t <span class="explanation"> (nuolatos juo rūpintis, prižiūrėti) </span> – tada bus geras. Šieno saują turi, tai prie jam i stovė́k, kad nesulyt. Pri puodų ana nebstovė́sianti <span class="explanation"> (nebevirsianti) </span> – tepasiuntie! Ūkvedis stova prysistójęs. Tejūnas stovė́davo až nugaros [baudžiavos laikais]. Kirvelnykas <span class="explanation"> (karys su alebarda) </span> kieno pas jį stovįs. Stovė́ti valandas. Jie turį vektą stovė́ti. Ten jaunas kareivis sargybą stovėjo. Kasdie viena pas galvą stovė́ [jo] <span class="explanation"> (budėjo) </span> seselė. Pričkus tvirtai stovi būrų moralės sargyboje. Tarybų Sąjunga stovėjo ir stovi taikos sargyboje. <span class="explanation">eiti kokias pareigas, būti parsisamdžius, tarnauti: </span> Mano duktė stóvia pieninė [je]. Ne savo vieto [je] stóvu – mažo mokslo. Aš pats pas ūkininką vieną pusvelčiuo stovė́jau. Gero [je] vieto [je] stóva samdyti po kelis metus. <br/>3. <span class="explanation">būti vertikalioje padėtyje</span>. Žvakė nestóvi. Iš drūto medžio iškasta kerpė tokia, ka stovė́tų [piesta]. Tai kreivai stóv. Stóvinčius rugius išklaipė, brydes padarė. Kai prie lietui, tai ilgiau [gubos] stóvi, paki išdžiūsta. Stóvinčiai medžiai. Ąžuolai vis palikti, palikti stóvia. Stuburas medinis stovė́jo. Taipo sodinti ir pririšti gluosniai stipriai stovės. Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę, būriškai po stogais jų stovė́dami dreba. Lai stáuna eglikė, nekirsk. Stovėjo eglelė, stovėj [o] ir pušelė, stov ir jauna merguželė rankas nuleidusi. Tu ąžuole, tu žaliasai, nestovė́kie prie kelelio, ba atpučia šiaurus vėjas, tankias šakas laužydamas. Oi ką kalba avižėlė, ant kalnelio stovėdama? Ne braškantis griūva, o stovintis. Traškančioji eglė ilgiaus stovi. Padžiūvusiasis medis ilgiaus stovia. <span class="explanation">būti pasikėlusiam, pasistojusiam: </span> Arklio trumpi karčiai – kaip skiauteris stóvi. <span class="explanation">būti nelanksčiam, sustirusiam: </span> Pakulnio kelnės storos, vis stačios stóvi. Skauda jau metai [koją], kap kada kap kuolu stóvi. Negaliu nieko pačiupinėt, paimt, pirštai kai basliai stóvi. <br/>4. <span class="explanation">būti kur padėtam, laikomam: </span> Šluota kampe stóvi. Kerčioje stóvi stalelis. Tvarte lubos buvo sudėta, i te stovė́j [o] rugių kūliai. Šakų stirtos stovė́davo. Miltų maišai stóvi primalta. Miltų stóviamasis puodelis. Po keliais raktais tos uogos stóvi. Pirkaitėj girnos stóvi, bulbos. Dabar viskas čia testóvia. Kur jūsų vanduo stóvi? Noriu atsigert. Vežimai stovė́davo dalgių, puodų, vazonų, kalavartų. Mūso šuo – galia i pienas stovė́ti – nerušios. Į lovį įmaišė miltus duonai, ir stovė́jo par naktį. Jis valgį bestóvint paliko. Šič, kur lovoj stóvia, da mano audimo kaldros. Tegu stovi – daiktas valgyt neprašo. Šitó medžiaga gal ir nestovė́jo prie šilko <span class="explanation"> (visai ne šilkas) </span>. Kaulai, katrie ir dabar tebstov žemėse. Du ratu pagiryje stovi. <br/>5. <span class="explanation">būti laikomam kokioje vietoje, patalpoje</span>. Nume penai stóvi. Staldas toks buvo nestóviamas, i nugriovė. Arklių kūtė, karvių kūtė, o paukščiai kartu su karvėm stó [via]. Eina tręšimų, kur arkliai stóvi. Pamislyk, keturi šimtai karvių stóvia – pabrikas, ne tiktai kas! Kur antės stovė́jo, baisus smardas. Eglę nupjovė, iškirto su kapokle, i ten bitelės stovė́jo. Ne tas arklys avižas ėda, katras dirba, ale tas, katras stainė [je] stóvia. Tai baltos ausys – gal kiaulės stovėjo? Juodas padlagas – kaip ir kumelių stovė́ta. Turbūt tavo ausyse ožkos stovia? <span class="explanation">užimti (vietą): </span> Tik veltui vietą stovėjo ir rinktinį pašarą ėdė. <br/>6. <span class="explanation">būti tam tikroje vietoje įkurtam, pastatytam, išaugusiam, atsiradusiam; užimti tam tikrą plotą: </span> Butas stóv prie pat upės. Palei tą kalną stovėjo nedidelis miestelis. Namai jo ir dabar tebestovi tie patys, ant aukštų mūrinių pamatų. Daba tebstáuna [rūmas], jei nenūpūstytas yr. Dacinės malūnas an Bartuva stóva. Kai Juodkėnai stóvia, tai te [n] kažkur jis gyvena. Šitoj pusėj upės stovė́jo kaimas. In piliakalnio stovė́jo pilis. Sena pirkia: kai ana čionai stóvia, tai gal daugiau kap penkiasdešim metų. Klaimas stóvi, vidury padas išplūktas. Pora šimtų metų kap kiemas mūs stóvi. Priešais bažnyčią, aikštės pakraštyje, stovėjo geležine tvora aptvertas paminklas. Nes visa nupult tur, kas ant teip silpno fundamento stóvi. Ant ežeriuko skardžio stovi pušynėlis. Avižų kad gražus laukas stóvi – kaip gelumbė! Ė senelio kviečiai kaip mūras kalnuos stovėjo. Miškas kur stovi, tarp krūmokšnių nė nosies iškišt nebėr kur. Mano žemė apykalniai stovi. Akmenėlis stovi – stovi be kojelių. Miškuose tie kapai stovė́jo. Ant šitos obels dideli obuoliai stó [via]. Jaknos stóvia prie žarnom. Čia amžių amžius kelias stovė́jo, buvo taisomas. Stóvi mėlynių – nėr kur koja kelia. Keliai atlyti, purvynas iki klupsčio, o kur klonelė, ten klanai stovėjo kaip ežerai. Kame po lytaus ilgai stóva pelkė, ten kask: būs gera šulnis. Kur palios, ten ežeras stovė́ [jo]. Tūs skardžiūs tie šalteniai stóva. Vandenai vis stóvi kaip šulny. Mūsų laukai žemūs – vanduo stóvi. Teip vanduo stovė́jo – dirva nuo dirvos <span class="explanation"> (ištvinęs upelis užliejo lankas) </span>. Jie melioruoja, o vanduo stóvi iš paskos jų. Kai šlapias metas, vanduo aukštai stóvia, nieko nėra, neužauga niekas. Aukštai [kalnuose] tai visur sniegas stóvi. Stóvi gruodas, net žemė balta. Jeigu bus oro atšilimas, tai rasa stóvi ant lango. Rasos ilgiausiai lig pietų stóva. Rasa stóvi, rasos laukia <span class="explanation"> (visą laiką apsiniaukę) </span>. Nuo sunkaus kėlimo pūslė stóvi, neleidžia atsitiest. Nedirba pilviukas, stóva paėdus toks guzas. Papilvėj kilbasos <span class="explanation"> (rumbai) </span> stóvi nuo lazdos. Stóvi briedžių pėdai apie šulnį. Ir dar pirštai tam akmeny stóvi, va! Ant tos lentos metai įdėti, teip i stóvia. Į knygas stóva parašyta. Nes teip zokane įrašyta stovi. Gera galva, ale blogam daikte stóvi. Stovi duobė, aplink duobę žmonės su lazdom, lazdas kaišo ir laižo. <span class="explanation">laikytis iškilusiam (viršuje): </span> Riebuma stóvi viršuj. Nu i tiek druskos deda, ka žalias kiaušinis stóva viršuo. <span class="explanation">užimti vietą erdvėje</span>. Prakaitas laša, saulutė an galvos stóva. Gegužės saulė stovi pačiuose pietuose. Saulė žemai ant medžių stovėjo. Mėnulis stovėjo priešais labai aiškus. Mėnuo stóvia ant dangaus. Debesys ant Upytės stovė́jo. <br/>7. <span class="explanation">būti nedirbamam, nenaudojamam, nevartojamam: </span> Darbas stóvi – dienos eina. O darbas stóvi nepadarytas. Linai stóvi neverpti. O vei dar nevalytas ant lauko stóv vasarojas. Stóvi laukai da nepjauti. Laukai stova rūgštynėms – menkas gaspadorius. Laukas stóvi pūdymu. Žemė dirvonu stovė́jo. Daug ganyklių krūmais stóvi. Te vis dirvonai stóvi ir stóvi. Mėšlai stóvi nevežti. Arklių nėra, jie. stovė́ję stovė̃s. Šakas kai nukerti miške, taip ir stóvi. Dykas galas stóvi, butkinyko negauna. Yra stovai seni – stóvi, ir rateliai stóvi, kad jau dar̃ nereikia. Rietimai teip ir stóvi sudėti skrynioj, niekas nejudina. Paklodės ir bestovėdamos suplyšta. Kap išvirs mėsos, tai stóvi stóvi, ir reikia nešt kalei ataduot. Pensija stovė́jo kišenė [je] <span class="explanation"> (neišleista) </span>. <br/>8. <span class="explanation">būti užtrūkusiai, neduoti pieno: </span> Karvė stov. Mūsų karvė ilgai nestóvia, o turėjus pieno daug duoda. Tai da karvė – beveik nestóvi: melžk nuo veršio ligi veršio. Kiek gyvulys tur stovė́t, a tu knygose nerandi? <br/>9. <span class="explanation">laikytis tinkamam, nekeičiant savybių, negendant, ilgai tverti: </span> Sumygti apyniai ilgai galia stovė́t, kai atakeli – kvėpia. Grūdas kiekui metų, ne bulba – išdžioveni, i stóvi. Be cukraus nestovė̃s uogos. Mun drabužis nestóva, plyšta veikiai. Kitims batai dėl to ilgai stóva, kad eita, batais nešinys. Nudėvėjau, nė lopai nebstóva. Geriausia stóvia ruduokės. Vynas stóvi trisdešimt metų. Papinkiniai [obuoliai] stóvi lig Užgavėnių. Geležinukai. net iki kitais obuoliais stóvi. Šitas mūras stovė̃s, kaip žemė stóvi. Teip regis, kad sienos jau supuvę, ale da rūmelis stovė́jęs stovė̃s. Juk sienų rąstai sveiki, smalingų eglių – gali dar stovėti ir stovėti gryčia. Supilk taukus ant čerpę ir tegul stóvia par žiemą. Buvo labai gardi mėsa, nežinia kiek stovė́jo. Kiek benugertum [alaus], o puta stovi ir stovi. Šiaudiniai [stogai] keturiasdešimt metų stóvi i daugiau. Medis iškiursta par pranarą, o šaka stóva, nekiursta. Neilgai stovi tie namai, kuriuose nėra tvarkos. <br/>10. <span class="explanation">klojėtis: </span> Stóvis linai ant lauko. Kai linai gerai neišmirkyti, tai ilgai stóvis. Juo linai stóvas, juo y [ra] geresni. <br/>11. <span class="explanation">darytis skaidriam, skiriantis nuosėdoms: </span> Vanduo stóvisi. <br/>12. <span class="explanation">nejudėti, laikytis vietoje</span>. Nuo ryto jo gerklėje stovėjo pašvinkusių lašinių kąsnis. Ažkandau gerai sušilęs, tai i stóvi adverijos gerklėj <span class="explanation"> (negaliu kąsnio nuryti) </span>. Stovinčioji banga. Ana kitą kartą buvo pana – kiaušis ant galvos stovė́jo <span class="explanation"> (galėjo išsilaikyti nenukritęs), </span> kad ejo <span class="explanation"> (buvo labai išdidi) </span>. <span class="explanation">nejudėti, nevažiuoti</span>. Traukinys dar stóvi stotyje. <span class="explanation">nustoti veikti</span>. Stóvi laikrodis, netiksi. <span class="explanation">netekėti, nesruventi</span>. Kur vanduo int vietos stáuna, gal pyeiti. Ežero vanduo nesimaino, stóvi vieton. Stóvimas, stóvintis vanduo. Stovimas vanduo nesveika gerti. Stovė́tas vanduo veikiau į̃šala. Čia negilus, stovintỹsis vanduo, tai žolių yra. Ežere vanduo stovintỹs, upėj bėgantys. Juk kožnas vanduo nėr stóvįs. Stóvinčias vanduoj. Karšiai mėgsta stovinčius, lėtai tekančius, nelabai gilius vandenis. Ir stóviamas vanduo pūva. <span class="explanation">būti užšalusiam: </span> Nemunas jau stóvi. Kap Ančia stovė́jo, tai pervežė. <span class="explanation">neaugti: </span> Pasodinau, teip ir stovi. Niekas neauga, stóvia visa an vietos. <span class="explanation">nesikeisti: </span> Šiandien taip, ryt kitaip. Gyvenimas vietoje nestovi. Menas, kaip ir gyvenimas, negalėjo stovėti vietoje. <br/>13. <span class="explanation">tęstis, trukti, laikytis: </span> Mūsų žemėje vasara neilgai stova. Frontas stovė́jo keturis mėnesius. Ir šita audra stovėjo ant žemės šimtą ir penkiasdešimt dienų. <span class="explanation">kurį laiką išlikti: </span> Jaunystą reik išnaudoti – kiek tas jaunas žmogus stóva! <br/>14. <span class="explanation">tikti, derėti prie figūros, galvos ir pan. </span>. Rūbas man gerai pritink, stóv'. Jo švarkas stóvia kaip nulietas. An tavę ir kalniai gražiai stóvi. Jai skarelė, žiūrėk, kap stóvi. | Daba viską galiu valgyt – i gražūs [įstatyti dantys], i gražiai stóvia. <br/>15. <span class="explanation">atkakliai laikytis (mūšyje), atremti puolimą, nesitraukti: </span> Nesitrauksim – kaip siena stovėsim siaubo naktį. Drąsiai stovėkiam ir nedrebėkiam, rasi mes pargalėsme. Padėk mums prieš jį stovėti. <span class="explanation">būti priešingai nusistačiusiam: </span> Pamušk pagonis, stovinčius priš mus. <br/>16. <span class="explanation">gyventi kur, įsikurti: </span> Pasistatė trobalę, ans sau ten i stóva. Anūkiukai pri munęs daugiau stóva. A bestóvi pri mamai, a kame kitur gyveni? Stoviamosios trobos langai užrožėję <span class="explanation"> (užšalę) </span>. Pušinis medis dėl stoviamų̃ triobų [netinka] – lyg drėgmę biškį prilaiko. Kambariai visi stoviami <span class="explanation"> (šildomi) </span>. Kas jau pas aną stóva, tas jau negaus gyvenimo. Lai ana ten stáuna [ligoninėje], gal išgys. Kodėl vienas stóvi? Prie žmogaus kokio smagiau. Galėjo dar pas mum stovė́t par žiemą. Pas jas stovė́jo koks žmogus, kai an Nemuno tiltą statė. Lietuviai stovė́jo par jį. Seniai jau seniai ten. nieko nebestovima ir nebesustojama. Karys savo būstinę turi jo dalies stovimoje vietoje. O tu, mergele, tu lepūnele, dėl ko tu nestovi pas motinelę? <span class="explanation">gyventi kurį laiką, apsistoti: </span> Numie po dvi dieni stovė́davom. Vienas pats gyvenu, tik įnamę seną prisiėmiau, nes pats retai namie testoviu. Septynias dienas testov pas savo augyvę. <span class="explanation">būti, laikytis kur</span>. Esu regėjęs, kad po tiltu stóva visumet balandžiai. Vėgėlė stóva urve. Didliai giliai anos. yr, anos pačio [je] gilmė [je] stóva. <br/>17. <span class="explanation">būti, laikytis kokioje būklėje, būsenoje, padėtyje: </span> Gerai stoviu. Bėdoje stovėti. Dabar jis gerai stóvia: karvę turia, paršus kelis. Ka buvau pusaštuntos [dešimties], da neblogai stovė́jau, ejau į laukus dirbti. Tada jie gerai stovė́jo, tai bepig ir puikės b [uv] o varinėt. Iš kur čia daug pamilši: ant šiaudų stóvim <span class="explanation"> (karves tik šiaudais šeriame) </span>. Pri motinos neilgai tebuvęs <span class="explanation"> (trumpai žindytas), </span> nestipras, an vaistų i stóva. Melioracija aprašė, stóvam kaip an lipto galo <span class="explanation"> (griaus sodybą) </span>. Aš daug sykių ir be pusryčių stóviu. Lai stóva neėdęs, kas darbo bijo. Ko čia stóvi atsigulęs?! Aš basa niekad nestóviu, šliures velku ir velku. Aš be darbo nestóviu penkių minutų. Vokytis be karės nestóva. Man galva kap stovė́ [jo], tep ir stóvi <span class="explanation"> (nesu girtas) </span>. Mūso arkliai nestóva riebi. Reiktų bėgties karvei, bet stóva liesa. Varna be šokčiojimo nestóvi. Tavo javai geriaus stov (geresni yra) ne mano. Pečius tiktai ką šiltas stóvia. Žiemą padėk pry pečiaus [batus], įšylna, paskiau kojos ilgai stóva šiltos. Ausyse šnypščia, pirkia dūmuose stóvi, nematau nieko. Da raistas stóvi kamaroj. Durys stóv atdaros. Visų trobų pašaliai stovėjo jais. užkrauti. Kai vėjo nėra, tai upė kaip stiklas stóvi. Aš žinau, kaip pasaulis stó [via] – daug šalių mačiau. A čia [arklo] dvišakės tep stóvia? Dievas testov tau malonus. Jei yra duktė, tada testov gyva. Noris nėr manęs, išgirsčia apie jus, jog stovite vienoj dvasioj. Pagirts, kurs stov Dievo baimė [je]. Tu matai, kaip su mumis stóv, eit, destis. Nuogas ant pilvo diržą ka užsijuosia, a šilčiau stóvia? Par tą savo giesmelę [bitės] mums rodo, jog su jomis gerai tebstova ir jų motina sveika tebėra. <br/>18. <span class="explanation">būti, egzistuoti: </span> Testov, t'esie. Ar pas jus lytaus stó [via] kada? Prūsų karalystė stóv daugiaus nekaip pusantro šimto metų. Raginkiat žmones to trumpo mokslo išmokti, be kurio platesnis mokslas negal stovėt. Broliška meilė testov iš širdies tarpu jūsų. Jo teipajeg valia testov. Ir ans yra pirm visų daiktų, ir visi daiktai stovi per jį. | Siuntinė [ja] daktarai vienas nu kito, o liga stóva. <span class="explanation">įvykti: </span> Tesistov <span class="explanation"> (teesie) </span> man pagal žodžio tavo. <br/>19. <span class="explanation">būti kieno pusėje, palaikyti, remti: </span> Žino jie, kaip reikia vienybėje laikyties, už vienas kitą stovėti. Anys vienas až kitą stóvi. <br/>20. <span class="explanation">būti atsakingam: </span> Tu man už tai turi stovė́ti, rokundą duoti. Aš už tai stóviu <span class="explanation"> (atsakau, užtikrinu), </span> kad šitas vynas čystas. <br/>21. <span class="explanation">laikytis (kokių pažiūrų): </span> Nes tasai tikrai turi vadintis krikščionim, kursai stipriai stovi prieg šventam mokslui jo. Stovė́kimeg visi stipriai tikėjime bažnyčios. <br/>22. <span class="explanation">kreipti dėmesį į ką, vertinti: </span> Nestovė́jom už obūlio: kas norėjo, pasiskynė. Anie geri žmonys, ant nėkų nestóva. Duok mun brangesnių vaistų, kad tik mačytų. Dėl to rublio aš čia nestóvu. <br/>23. <span class="explanation">būti priklausomam nuo ko: </span> Ant tavo gyvasties stóv (guldos) visų gyvastis. Aš labai jo valėj stóviu. Ne savo valioj stoviu. Tėvelio avižėlės, motinos vandenėlis. <br/>24. <span class="explanation">užsiimti kuo: </span> Kas ant ko stovi, turi savo duoną valgyt. Kur toks mokytas nemokės šnekėti – an to stóva. Jis an to stóvi, užtat nusimano. Mat krautuvėj an to stóvi, tai greit pasako <span class="explanation"> (suskaičiuoja) </span>. An to stovė́damas, kodėl gi jis nemokės padaryt. Kad an to stovė́tum <span class="explanation"> (pasakas pasakotum), </span> daug žinotum. <br/>25. <span class="explanation">būti vertam, prilygti savo verte: </span> Kitam ir menkas nėkas geru daiktu stóva. Niekas iž jo, tuščias, nieko nestovįs. Nestovi tieko. Ar to bestovįs beesi – gerk alaus. Ans ne manęs bestovįs, t. y. vertas. Jauniejai nė senųjų nebstóva. Būs vyras esąs, o nė motriškos nestóva. Viena viską dirbau, viskuo turėjau rūpintis, vyriško stovė́jau. Ąžuolo baltymė nestóva nė alksnio verčio [je]. Tu jo vyženos nestovi! By tik tave imtų. Jūs žmogaus nestoviat vienos rankos. Tavo arklys nestóva nė šašuolėčio munųjų. <span class="explanation">būti vertinamam: </span> Būdavo, labai aukštai kunigai stóvi. <br/>26. <span class="explanation">kainuoti: </span> Viena bulba kiek stóvi. Jisai teduod ją. man užu piningus, kiek ji kaštuoj (stov). <br/>27. <span class="explanation">turėti reikšmę, būti svarbiam: </span> Tu man nieko nestóvi! Tai ką čia stóvi tiek suvežt?! Ar suvalgysi pilną bliūdą blynų? – Aje, kas tai stóvi! O tu, bernužėli, niekas tau nestovi – nei tamsi naktelė, nei aukštos tvorelės. <br/><b> abiẽm kójom stovė́ti</b> <span class="explanation">tvirtai laikytis, turėti tvirtą pamatą: </span> Pasiekę visišką sukooperatinimą, mes jau abiem kojom stovėtume socialistinėje dirvoje. <br/><b>akysè stovė́ti</b>. <span class="explanation">būti nuolat prisimenamam</span>: </span> </span> Ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo – kaip koks kirminas krūtinę ėdė. Aš einu pro milžinkapį, ir nors nieko nežinau, negirdėjau apie jį, bet jo praeitis kaip gyva akyse stovi. Dar ir dabar man stóvi akysè tos laidotuvės. Kap tu pamirsi, tai tau mirusiai akysè stovė̃s [neatliktas darbas]. <br/><b>ant akių̃ stovė́ti</b> <span class="explanation">būti matomam: </span> Nebijok, man tos vištos ant akių̃ stóvia. <br/><b>ant [víeno] akmeñs stovė́ti</b> <span class="explanation">mieste iš atlyginimo gyventi: </span> Neduok Dieve ant akmeñs stovė́ti! Stóvia ant víeno ãkmenio. <br/><b>ant galvõs stovė́ti</b><br/>1. <span class="explanation">primygtinai, priverstinai reikalauti: </span> Juk aš tau ne ant galvos stoviu. <br/>2. Stóva ant gálva, plūdura ant širdžia, o pasakyti nemoku – užmiršau podės vardą. Oje, ka nestóva ant galvõs tas vardas! <br/><b>ant gùirės stovė́ti</b> <span class="explanation">šykštauti: </span> Nestovėk ant guirės – mokėk, kiek prašo. <br/><b>ant kẽlio stovė́ti</b><br/>1. <span class="explanation">būti pasiruošusiam kur išvykti: </span> Ant kelio stoviu. Ant kelio stovįs, esąs. <br/>2. <span class="explanation">būti kliūtimi kieno sumanymui, veiklai, trukdyti. </span> <br/><b>ant krūtìnės stóvi</b> <span class="explanation">nemalonu, nesmagu: </span> Stóvi ant krūtìnės – lyg katės prišlapinta. <br/><b>ant kùpros stovė́ti</b> <span class="explanation">versti dirbti: </span> Niekas tavie an kùpros nestovė́jo: kiek gali, tiek dirbk. <br/><b>ant liežùvio (liežiùvio) gãlo stovė́ti</b>. Jos vardas stóvia man ant liežiùvio gãlo, bet niekaip negaliu atsimint. Ant gãlo liežiùvio stóvi, ir negaliu atminti. Va, tik in liežiùvio gãlo stóvi, i negaliu pasakyt. <br/><b>ant liežùvio stovė́ti</b><br/>1. <span class="explanation">nuolat kalbėti apie ką: </span> Tau tik alus ant liežùvio stóvi. <br/>2. <span class="explanation">būti apkalbamam: </span> Nė vienas nenori ant kito liežuvio stovėt. <br/><b>ant márgo árklio stovė́ti</b>. Da čia viskas stóvi an márgo árklio. <br/><b>ant mìslės stovė́ti</b> <span class="explanation">būti nuolat prisimenamam</span>: </span> </span> Šitó mergiotė man stóvi in mìslės. <br/><b>ant pénčių (penčių̃, pentų̃) stovė́ti</b><br/>1. <span class="explanation">versti skubėti, pristojus raginti: </span> Nesiskubink, niekas in pentų̃ nestóvi. Teip ir stóvi an penčių̃. <br/>2. <span class="explanation">sekti, saugoti: </span> Eigulys ant penčių̃ stóvi <span class="explanation"> (neleidžia medžioti) </span>. <br/><b>ant sàvo kójų stovė́ti</b>. <span class="explanation">pradėti savarankiškai gyventi: </span> Jis jau an sàvo kójų stóvi. <br/><b>ant sleñksčio stovė́ti</b> <span class="explanation">būti pasirengusiam: </span> Jau kelinti metai su tekėstom merga ant slenksčio stovi. <br/><b>ant sprándo stovė́ti</b> <span class="explanation">raginti dirbti: </span> Na, dieną gali atsigulti, niekas ant sprando nestovi, ne tuo strioku nuvažiuos…. Ant sprando baudžiauninkams stovėjo tijūnai. <br/><b>ant širdiẽs stovė́ti</b>. Stóva an šìrdžia tie grybai. bet neatminu. <br/><b>ant vienõs kójos stovė́ti</b> <span class="explanation">būti pasiruošusiam greitai iškeliauti: </span> Kas dar kaltas, kad verkia Polina, kad Steponas čia ant vienos kojos stovi? <br/><b>ausysè stovė́ti</b> <span class="explanation">būti nuolat prisimenamam</span>. Par gegužės mėnesį jos. iškurkia po balas – ausỹs stóvi. Man šita melodija ausys ir stovi. <br/><b>Diẽvo stovė́ta</b> <span class="explanation">gerai užderėjo: </span> Kur šiemet grikiai sėta, te ir Diẽvo stovė́ta. <br/><b>galvojè stovė́ti</b><br/>1. <span class="explanation">būti visą laiką mintyse: </span> Man visą dieną galvoj stovė́jo, kur pamečiau piniginę. Jo paveikslas mano galvõj stóvi. Valentas lyg negirdėjo: kando dideliais kąsniais duoną, srėbė viralą – galvoje stovėjo viešnia. <br/>2. <span class="explanation">atrodyti: </span> Kad man tep stóvi galvoj, tai aš ir porinu. <br/><b>kaĩp ant ãdatų (ýlų, in ugnès) stovė́ti</b> <span class="explanation">labai nerimauti, baugštytis: </span> Baltaragis kaip ant adatų paliko bestovįs. Palikau visus namus, tai dar̃ stóviu kaĩ an ýlų. Stóvi kàp in ugnès. <br/><b>kaĩp ant délno stóvi</b> <span class="explanation">aišku, suprantama, akivaizdu: </span> Dabar tau stóvi kàp an délno visos naktelės. Jam visos rokundos ir skaičiai atvirai stovi kaip ant delno. <br/><b>kaĩp stóvi</b><br/>1. <span class="explanation">be nieko, be jokio turto: </span> Jis tur eiti, kaip jis stov. Pereitoj nakty iš mūsų visa ištęsė, atlikom kaĩp stóvim. Paėmė ją [už žmoną] kaĩp stóvi. Sūnus iš namų išėjo kaĩp stovė́jęs, nė šventadienių kelnių nepasiėmęs. Atėjo kaĩp stóvia – nieko neatsinešė. Namai sudegė, i atliko be gyvulių, be nieko – kaĩp stóvi. <br/>2. <span class="explanation">visiškai (vienas): </span> Abidvi pamirė, likau kàp stóviu – nė brolio, nė seseres. Esu vienas kaĩp stóviu. <br/>3. <span class="explanation">visai suaugęs: </span> Daba merga kaĩp stóvi. Dar pora metų, ir visos trys jau mergos kàp stóvi. <br/>4. <span class="explanation">nepasirengus: </span> Jis kàp stóvi, tep ir išėjo. Išvarė žmogų kaĩp stóvi. Tuojau du, kaip stovi, šoko į vandenį traukti. <br/>5. <span class="explanation">su viskuo, viską paėmus: </span> Až tavo ūkį kaĩp stóvi tris stūkstančias duot [ų]. Už šešis tūkstančius parduoda kàp stóvi. <br/><b>kaĩp stóvi</b>, taĩp brangùs (bagótas). <span class="explanation">nieko neturi: </span> Va, kàp stóvi, tèp brángios [motina ir duktė], ir už pono nuej [o] [duktė], tai ką pasakysi?! Aš nieko neturėjau – kaĩp stóviu, teĩp brangì. Kaĩp stóvi, teĩp bagóta. <br/><b>kálnu stovė́ti</b> <span class="explanation">slėgti, varginti: </span> Žmonių aimanos, taip sakant, kalnu stovi ir visus slegia, smaugia. <br/><b>kójose stovė́ti</b> <span class="explanation">savarankiškai gyventi: </span> Kójėse visi vaikai stóva. Kaip vaikai kójėse stovė́s, tada skirsias [tėvai]. <br/><b>krūtìnėje (kriūtìnėje) stovė́ti</b> <span class="explanation">kelti nerimą, rūpestį: </span> Stóvi tavo žodis kriūtìnėj. <br/><b>nei eĩti (bė́gti), nei stovė́ti</b> <span class="explanation">nežinia ką daryti: </span> Anas man kai atkirto, tai nei eĩt, nei stovė́t. Nei bė́gt, nei stovė́t. <br/><b>plaukaĩ stóvi ant galvõs [pasišiáušę</b>. <br/><b>] </b> <span class="explanation">siaubas ima: </span>.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.