skonė́ti, skõni (-ė́ja), -ė́jo.
1. būti skanu (valgant ar geriant) ; jausti skanumą, gardžiuotis: Šiandien man tebeskonė́ [ja],
kaip aš ten skaniai valgiau. Taip aš noriu to daikto, taip jis man skonė́ [ja]. Tas valgis man skonė́ja. Valgo skonė́damasis. Jokūbas, pasisėmęs iš šulinio vandens, ėmė skonėtis.
2. patikti: Mergai skonė́ [ja] kareiviai.
3. mėgautis: Naujomis eilėmis tegalima džiaugtis ir skonėtis kaip geru, išsistovėjusiu vynu. Rankas trynė iš džiaugsmo, skonėdamasis būsimuoju pasikalbėjimu.
atsiskonė́ti. pakankamai pasiskonėti, atsigardžiuoti: Jei įdėjai į šnapsą vėžaunyko – neatsiskonė́si.
įsiskonė́ti
1. pakankamai skonėtis.
2. su pasimėgimu įsigilinti: Įsiskonėjęs Šilerį, aš pasijutau pasiilgęs Šekspyro tradicijų. Šios poemos reikia po vieną giesmę teskaityti ir kone kiekvieną posmų posmelį įsiskonėti.
paskonė́ti
1. būti skanu, patikti: (Gražiai) patikti, paskonė́ti.
2. pasigardžiuoti: Jis valgo pasiskonė́damas. Jis siurbčiojo arbatą, kramtė duoną, pasiskonėdamas čepsėjo lūpomis.
3. pasigėrėti, pasimėgauti: Pati apsiklojo ir akeles primerkė, lyg norėdama geriau pasiskonėti patirtu įspūdžiu.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.