šaltė́ti, -ė́ja (šal̃ti), -ė́jo.
1. eiti šaltyn, darytis šaltesniam: Oras jau šaltė́ja. Pradės dabar naktys šaltė́ti. Kas rytas nuo šaltėjančių rasų vis labiau gelsta liepos.
2. būti, darytis šalta: Iš kurgi te šaltė̃s, teip gerai apsivilkus! Ar nešalta? – Kas čia šaltė̃s! Skalbiau žlugtą, rankom ėmė šaltė́t. Eik į stubą, o tai ims rankas šaltė́t.
įšaltė́ti, -ė́ja (į̃šalti), -ė́jo.
1. imti smarkiai šalti: Iš rudens nešąla, ale paskui kad įsìšalti!
2. smarkiai atvėsti, išaušti: Par naktį įšaltė́ja kambarys.
pašaltė́ti.
1. pasidaryti šaltam (šaltesniam): Į vakarą pašaltė́jo vė [ja] s. Pašaltė́jusios yr vasaros – kas buvo šiltybė seniau, o daba kailinių reika.
2. pasidaryti šalta: Jau ir ma [n] pasišaltė́t ima.
3. pasijusti sušalusiam: Anąsyk pasišaltė́jau, tai langus užlipinau.
4. pasidaryti nebenuoširdžiam, abejingesniam: Kol norėjo pareiti (ištekėti), buvo priplaiki, daba pašaltė́jo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.