įrūkyti

rūkýti, rū̃ko (rū̃kia, -ija. -yja), rū̃kė (-ijo)

1. daryti, kad rūktų, leisti dūmus ant ko: Rūkiu, aprūkiu. Bites dūmais rū̃ko. Seniau buvo rū̃komos (dūminės) gryčios. Ką ten darot, ar pečius rū̃kot? Par dvi dieni dūmuose rūkyčiau, trečio dieno šarmu pagirdyčiau. Nebgyvenu, tik pasaulį rūkáu. Kūrenant [krosnį] su anglim, ilgai rūkytis reik. leisti dūmus, tariamai šalinant kokią blogybę, ligą: Rū̃kia žolėm – eina sėt. Skujinį uždegam, rū̃kiam paršeluką (nužiūrėtą) . Ima iš kampų samanų ir jom rūkia vaikus. Rūkia, saulei sėstant. Ėglium rū̃kom gyvulius [, pavasarį išleisdami iš tvarto],
kad negeros akys neapžiūrėtų. Kempinėm i kanapėm rū̃ko, kai siūruokle serga karvės. Velnio barzda nuo išgąsčio rūkia vaikus. Kad kas pakeri akis, tai reikia iš po durių išpjaut kryžaunai medžio ir su juom rūkyt. Velionio žentas Miknius, kaip artimiausias giminė, paėmė dubenėlį ir apėjo aplink lavoną, jį rūkydamas [švęstomis žolėmis]. Visi man nekenčia, keikia, rūkia, švenčia. Išdžiovina kurmį ir rū̃kiasi juom.

2. dūmuose laikyti mėsą ar žuvis, kad įgytų reikiamų savybių: Mėsą rūkiju (rūkije), dūmuose džiovinu. Aš rūkaũ mesą su dūmais. Rū̃kia mėsą. Sūdyta mėsa rūkoma kamine arba specialiose kamerose. Pirty [mėsą] rū̃kia, tris dienas rū̃kia, daugiau nerū̃kia. Kataras medis smalos turi, tai tuo nerū̃ko mėsos. Reikia sausoms malkoms rūkýt, tai gera sto [vi] mėsa. Gražio (giedrą dieną), sako, reikią rūkýt mėsą. Nei rūkýtos mėsos nei į burną imti [negalima]. Rūkýti itai buvo lašiniai, trejų metų. Rūkyta jautiena. Ir į lėkštę jo tylioji žmona vis storesnių rūkyto kumpio gabalų įdėdavo. | Jis lepšėm rūkýtas, kad toks susiraukšlėjęs, be laiko pasenęs.

3. deginti smilkalus, smilkyti: Rūkylu rūkýti. Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę, iš brangiausių kvepalų mišinį padarę, Dievui ant garbės rūko taip ramiai, taip meiliai. Kursai tam lygų darys, jeib juo rūkytų, tasai tur išgaišintas būti iš savo žmonių.

4. įsikandus papirosą, pypkę ar kt, traukti burna į save ir išpūsti tabako dūmus: Ans tujau kupt taboką, susisuko popierosą, blykt rū̃ko. Pasipratimas baisus rūkýti. Valgyt nepaprašysiu, o rūkýt paprašysiu. Kap nerū̃kęs, tai piktas. Visą gyvenimą nerūkiaũ, negėriau, ir merga ėjo, nebrokijo. Abudui rū̃kia ir vienas geria. Rūkýti galim atsižadėti, o arielkos ne. Geras pasidarė vyras – negeriantys, nerūkantỹs. Tai arielką geria [vyrai],
tai rū̃kia. Žiūriu, jau rū̃kia, sakau, neduok rūkýt! Kitą kartą taboko nerū̃kė niekas, ale šniaukė. Rū̃kia visi: ir vyrai, ir bobos. Nakčia rū̃kia. Ar rūkì? – Rūkiù, va, te ugnes. Rū̃kia vyrai, kad nerūkýt, būt geriau. Prie rūkýdamui (rūkančio) bloga. Kap nėr ko, tai nedėlią ir dvi nerūkaũ. Anas macnai rū̃kia. Jūs gal nerū̃kiat? Liulką rū̃kė: kapšys didžiulis, skiltuvas iš geležies. Mane bernai junkė rūkýt, ale rūkýt nerūkiù. Aš tik nerūkiù, kap užmiegsmu. Ma [no] brolis rū̃kė macnai, tai an krūtinės apslobo. Oi, tėvai, kam rūkái?! Dar toks jaunas, o jau rū̃ko kaip vyras. Kas rū̃kia, tas ir kosėja. Ar šitas vagonas rūkomas? Rūkomasis kambarys. Rū̃komasis popierius. Pas mus nerūkoma, – negarsiai, bet ryžtingai pareiškė seržantas. Plonis metė gėręs ir rūkęs. Todėl viežlybi svoteliai taip nusigando, kad jie neigi tabako jau rūkýt negalėjo. Niekados nerūkyk, kur malka, šiaudai, linai ir šienas yra padėti. Jurgis Tiškevyčia, vyskupas, 1643 m. dideliai subaro bajorus, rūkančius pypkas Krakių bažnyčio [je]. Kai girti mat rūkė ant šieno, ir uždegė daržinę. Ir šūdas pajuoduos berūkant. Dėl munęs tu rūkýk, kol šūdas pajuoduos. Rūkýk, subinė manys, kad valgai. Rūkytų ir kiaulė pypkę, bet apatinė lūpa trumpesnė. Kas pypkę turi, tasai ir rūko. Pats rūkydamas, kito neatpratinsi. Senas senelis, ant stogo atsisėdęs, pypkę rūko. Stovi senis be kojų, šiaudine kepure, pypkę rūko. Tėvas neužgimęs, sūnus ant stogo pypkę rūko. Rūkykis – kai numirsi, nekirmysi.

5. varyti lauk: Rūkýti plėšikus iš miškų.

6. dulkinti: Nerūkýk taip, žiūrėk, kiek dulkių!
šiknà (subinė̃.
) pýpkę rū̃ko. ima baimė: Ne vienam šiknà pýpkę rū̃kė. Prisivirė košės su mergom, o dabar vaikino šiknà pýpkę rū̃ko.
aprūkýti.

1. apleisti dūmais, apsmilkyti: Išvalytų statinių vidų reikia aprūkyti sieros dujomis. Apsirūkę pypkių dūmais, [karčemoje] kaip pakuroje sėdėjo. Jis visada nesiprausęs, apsirū̃kęs. apleisti dūmais, tariamai šalinant kokią blogybę, ligą: Verbom puodelius šutina, aprū̃ko karvę, kai akių paboja. Paskui aprūkė karstą [švęstomis žolėmis]. Ažlindo senelis až piestos ir ėmė gvalto rėkt, bet jo rėksmo niekas negirdėjo, nes buvo aprūkyti. Dūmais ligonis aprūkyti. Jei nusgąsta – plaukais aprū̃kia. Reikia medinės kačergos galą uždegti krosnyje ir tais dūmais aprūkyti susirgusius gyvulius ar paukščius. Kad kiaulės gerai penėtųs, reikia jas aprūkyt ožkos ragais. Kad nepriliptų niežai, reikia apsirūkyti ruginiais miltais. Anas apsrū̃kė plūksnom vištinėm, tai tada padėjo ir ažušavo bebrą.

2. mėsą dūmuose palaikyti, kad apdžiūtų ir ilgiau negestų: Aš aprūkiaũ biškį lašinius. Dešras pakabinti kaminan ir gerokai aprūkyti.

3. apdulkinti, apiberti dulkėmis.

4. pavartoti rūkymui: Jis nerūko kito aprūkytos pypkės.

5. užsirūkyti: Užvydo ugnį. Einamte, sako, apsrūkyt, apšilt.
atsirūkýti prisirūkyti iki soties, užtektinai: Jau neberūkau, atsirūkiaũ par tiek metų davaliai. Porą dūmų iš tokios didelės pypkos, ir atsirūkýtum. Ganydamas jis atsirūkė. Negalėdami namie gauti opijaus, jie čia atvyksta jo atsirūkyti.
darūkýti. užtektinai palaikyti dūmuose: Nedarū̃kė kumpių, i nuėjo šuniui ant uodegos.
įrūkýti.

1. mėsą gerai išrūkyti: Inrū̃kia, buvo, lašinius gerai, tai kaip šviežia.

2. pridegti, uždegti (papirosą, cigaretę ar pypkę): Įrūkyti (pypkę).

3. pradėti rūkyti: Kazokai dar tik uždega ir įrūko savo pypkes.

4. įsismaginti rūkyti.
išrūkýti.

1. išvaryti su dūmais: Laukiniai žmonės, suradę bites, jas išrūkydavo dūmais ir iškopdavo medų. Išrūkydavo iš pilių priešus, sukrovę laužus. padaryti, kad išrūktų, išleisti dūmus: Išrūkyk tus dūmus iš trobos.

2. mėsą ar žuvis dūmuose palaikyti, kad įgytų reikiamų savybių: Palendvicas išdaro, apsiuva ir išrū̃kia, tai gardžios! Niekas taip nemokąs išrūkyti šviežių žiobrių, kaip Jurbarko žvejai. Gerai išrūkyta mėsa gali ilgai laikytis. Nu kad jei jau gerai nora išrūkýti, be trijų parų jau negalì išrūkýti [mėsos]. Kalėdoms išrūkydavai [avies kulšį],
į pirtį nunešę aba į jaują. Kap mažas vaikas su liulka – išrūkýtas visą amžių savo. Kad troboje palubyje būtų pakabinta mėsa, tikrai būtų išsirūkiusi nuo tokios pypkių dūmų daugybės.

3. išsmilkyti: Kambarį išrūkýti žolėmis. apleisti dūmais, tariamai šalinant kokią blogybę, ligą: Kad žaibas netrenktų, stubą reikia griaudžiojant išrūkyti švęstų verbų dūmais. Kad neažsikrėstum limpama kvaraba, reikia, prieš einant an ligonį, išsirūkyti ruginiais miltais.

4. baigti rūkyti (prikimštą pypkę): Noriu eidamas išrūkyti dar vieną pypkę. Alaušas išrūkė savo pypkę. Iškratė ją, daužydamas į obelinę gugę. Spjovė Lapinas ir neišrūkęs užgniaužė pypkę pirštu. Išrūkė ir pypkę, prisėdęs pakelėje, iškratė pelenus. Pirkau pypkelę neišrūkomą. Turiu pypkę ir noriu, kad niekas jos neišrūkytų. O čia tik pakalnėn ir vėl į kalnelį. Pėsčias nueitum, ir dar nespėtum pypkės išrūkyti.

5. prisirūkyti: Kambary nerūkyk, gali lauke in valias išsirūkýt!

6. išvyti, išvaryti: Svečiai dar būdavo „išrūkomi“, pakūrus bulvienojų po stalu, ar „iššienaujami“ spragilu, „iššluojami“ šluota. Net stačia galva išbėgs, kap aš jį išrūkýsiu. Išrūkýsiu jum visus kai [p] bites. Kaip tus velnius kvatarninkus išrūkýti? Aš išrūkysiu visus tuos valdovus, ir kaip plati Dainava – ji mano visa bus! Ir nusiuntė pasiuntinį, kursai Raivedžiui pasakytų, jog išrūkys jį iš jo pilių, kaip rūkia lapę iš gilių jos urvų. O ta mergšė, dievaži, tyčia sumanė išrūkyti mus kaip barsukus iš urvo. Daugirdą tuojaus iš Kauno išrūkėme.

7. išbarstyti, išdulkinti: Neduok miltų – išrūkýsiu, neduok duonos – ištrupinsiu. išpurtyti, išdaužyti: Aš būčiau pati išrū̃kius takus.
sàvo pỹpką išrū̃ko savo paskirtį įvykdo: Katrie vaistai sàvo pỹpką išrū̃ko.
visàs pypkàs išrū̃kęs visko matęs, vėtytas ir mėtytas: Jug paaugęs jau ir y [ra],
visàs pypkàs išrū̃kęs.
nurūkýti

1. rūkyti, surūkyti dalį (papiroso, cigaretės): Traukė papirosą po papiroso, o nurūkytus galus metė į aslą. Ant grindų gulėjo daugybė nurūkytų papirosgalių.

2. nuo rūkymo susirgti: Rūkydavo žmogus, ką darysi, kol nusirū̃kė.
parūkýti

1. aprūkyti dūmais; apleisti dūmais, tariamai šalinant kokią blogybę, ligą: Parūkýdavo išgydami gyvuolius pavasarį. Šitą kraitelę parū̃kia, andeda druskos kraitelėn, duonos i eina sėt. Suparižujo (suparalyžiavo) dvylikos metų, tai jį kap parū̃kė – anas pliaukšt ir atsitiesė. Eina parūkyti pirmą kartą išeinančių į lauką galvijų. Kad karvė neišsimestų, parūkia ir pagirdžia ruginiais miltais. Jei kas išsigąsta šunies, tai to šunies kudlais reik parūkyt. Grauzmas graudžia, parū̃kai pirkią verbom. Parūkýta (apsuodinta) kačerga gydydavo karvę. Jei nori, kad kas blogai gyventų, jo namus parūkyk juodvarnio plunksnomis. Jei nesisveiki, tai reikia paimt seno sieto dugnys ir juom pasrūkyt. Išsikirpk jo plaukų ir pasirūkyk, ir nesirgsi. Tai kaipgi jau dabar, ponuli, nė recepto neduosi… nors lašų ar kokių žolių pasirūkyti.

2. pasmilkyti: Zakristijonas padavė smilkinyčią, klebonas parūkė, pagiedojo.

3. mėsą ar žuvis dūmuose palaikyti, kad įgytų reikiamų savybių: Tris dienas parū̃kia, dvi tris naktis parnaktavoja, i gana, i rūkyta mėsa. Parūkýk pypkę arba mėsą pakrautė [je],
paužlė [je]. Norint ilgiau dešras palaikyti, reikia 4 – 5 dienas parūkyti.

4. kiek rūkyti: Vieno papiroso bent dešimtis parūkaĩ. Kai parūkia, geriau darbuluoja. Valeras parūkyti mėgo. Ateik kai kada pasrūkýt. Miesčionkos pasirū̃ko. Dabar vėl reikia pasirūkyti liuiką. Davė jam pasirūkyti.

5. surūkyti: An dienos parūkaũ šitą počkelį [papirosų].

6. padulkinti: Pasiimsu antai tokių pampotaukšlių, parūkýsu akis, aš jau būsu akla.
pérrūkyti.

1. per daug išrūkyti. . Žmonių lašiniai rausvi, gražūs, o mūsų gal parsirū̃kė.

2. per daug prisirūkyti, apsinuodyti rūkalais: Sėdi tam kambaruky, prisirūko, pérsirūko. Pársirūkiau geltonlapio taboko ir – iš kojų bridinkt.

3. pakartotinai, papildomai parūkyti: Dešras pérrūkyk kadugių dūmais, kad kvepėtų.
prarūkýti.

1. palaikyti dūmuose kiek mėsos ar žuvų: Prarūkýsim kiek lašinių, galėsi nusivežti.

2. išeikvoti, praleisti rūkant: Neprarū̃ko, neprasprogsta, i tura. Niekas rūkydamas namų neprarū̃kė. Jis prasirū̃kęs ir prasigėręs.

3. rūkant sugadinti: Plaučiai jo jau visai prarūkýti. Kažkoks kartus bejėgiškumo pyktis sustoja prarūkytam gomury. Prasrūkysi visą savo sveikatą, jei tep macnai rūkysi. rūkalų dūmais nudažyti: Ūsai jo pražilo, tik pačioje panosėje tebekyšojo keistas, rudai prarūkytas kuokštas.
prirūkýti

1. prileisti dūmų ar garų: Davė visur langus uždaryt ir tą pakajų dūmų prirūkýt. Garų prirū̃ko tą reją. Pati gryčią prirūkei, pati ir ašarok. Tirpė taukus, prisirū̃kės trobą.

2. rūkant tabaką, prileisti dūmų: Rūkė prirū̃kė pilną stubą – kirvį gali pakabyt! Kambarys buvo prirūkytas iki žemės, visi daiktai jame atrodė kažkokie pasenę, suvargę. Kambaryje buvo šilta, trošku ir prirūkyta. Pypkių prirūkyta trioba. Ka prirū̃kė gryčią – kaip pekla.

3. užtektinai, pakankamai rūkyti: Prirū̃ko [vyrai],
prigera i kojas krato. Už tiek, kiek parodyta, nei tau sotu, nei šilta, nei šviesu; nei tu prirūkęs, nei prigėręs, nei pasipuošęs. Prisirūkéi, mesk rūkyti šalin! Pirkioj prisrūkýk, neik tvartan rūkydamas.
surūkýti.

1. aprūkyti: Surūkýtas samtis, juodas. Ale suuodžia bebras, tai kas te jam surodijo: reikia surūkýt plūksnom vištinėm.

2. baigti rūkyti (papirosą, cigaretę ar pypkę): Juk jau vieną surūkeĩ, kam tei greit griebi už kito. Kiek čia ažkrutėjau – vienas papirosas surūkýt ir išspjaut (labai nedaug) . Per metus daug susirū̃ko.

3. sudilinti, sudėvėti rūkant: Jau jis tą mundštuką surū̃kė.

4. parūkyti, užrūkyti: Ans rokuona, aš norėčiu surūkýti, ale ka aš žinau, ka mun nė kokio to gerumo nėr.
užrūkýti

1. prileisti dūmų, prirūkyti, aprūkyti: Ažrūkýta va teip, pusė lango ažrūkýta [dūminėje pirkioje]. O jų gryčios užrūkytos ir langinės išdraskytos. Ažsirūkeĩ – atadaryk duris! prileisti dūmų, tariamai šalinant kokią blogybę, ligą: Kaip graudžia, dūmais ažrū̃ko pirkioj.

2. imti rūkyti: Jagu iš ryto atsikelsi, užrūkýsi, i nenori valgyt. Kap tik ažrūkaũ, tai ir kosulys. Kap tik paskelsiu ryt, nenoriu nė valgyt, reikia ažrūkýt. Vienas berniokas ažrū̃kė, tai visos mergiotės iš pirkios. Man užsimanė užrūkýt. Ka yr [cigarečių, tabako],
tai ir ižrūkýsiu. Ažrū̃kė tokie vaikai ir padegė kiemą (kaimą) . An sutkos du rozu galima žurūkýti. Na, vyrai, užsirūkykim pypkes, užsisegiokim knypkes, apsivilkim kailiniais ir eikim po velniais. Kap tik paskėlė, žusrū̃kė – rūkalai tie negerai. Užsirūkýkim po dūmą. Užsirūkýti sau pypkę. Po valgio jis žūtbūt turi užsirūkyti.

3. uždirbti, gauti naudos iš rūkymo: Prarūkyt prarūkai, o užrūkýt nieko neužrūkaĩ.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>rūkýti, </b>rū̃ko (rū̃kia, -ija. -yja), rū̃kė (-ijo) <br/>1. <span class="explanation">daryti, kad rūktų, leisti dūmus ant ko: </span> Rūkiu, aprūkiu. Bites dūmais rū̃ko. Seniau buvo rū̃komos <span class="explanation"> (dūminės) </span> gryčios. Ką ten darot, ar pečius rū̃kot? Par dvi dieni dūmuose rūkyčiau, trečio dieno šarmu pagirdyčiau. Nebgyvenu, tik pasaulį rūkáu. Kūrenant [krosnį] su anglim, ilgai rūkytis reik. <span class="explanation">leisti dūmus, tariamai šalinant kokią blogybę, ligą: </span> Rū̃kia žolėm – eina sėt. Skujinį uždegam, rū̃kiam paršeluką <span class="explanation"> (nužiūrėtą) </span>. Ima iš kampų samanų ir jom rūkia vaikus. Rūkia, saulei sėstant. Ėglium rū̃kom gyvulius [, pavasarį išleisdami iš tvarto], kad negeros akys neapžiūrėtų. Kempinėm i kanapėm rū̃ko, kai siūruokle serga karvės. Velnio barzda nuo išgąsčio rūkia vaikus. Kad kas pakeri akis, tai reikia iš po durių išpjaut kryžaunai medžio ir su juom rūkyt. Velionio žentas Miknius, kaip artimiausias giminė, paėmė dubenėlį ir apėjo aplink lavoną, jį rūkydamas [švęstomis žolėmis]. Visi man nekenčia, keikia, rūkia, švenčia. Išdžiovina kurmį ir rū̃kiasi juom. <br/>2. <span class="explanation">dūmuose laikyti mėsą ar žuvis, kad įgytų reikiamų savybių: </span> Mėsą rūkiju (rūkije), dūmuose džiovinu. Aš rūkaũ mesą su dūmais. Rū̃kia mėsą. Sūdyta mėsa rūkoma kamine arba specialiose kamerose. Pirty [mėsą] rū̃kia, tris dienas rū̃kia, daugiau nerū̃kia. Kataras medis smalos turi, tai tuo nerū̃ko mėsos. Reikia sausoms malkoms rūkýt, tai gera sto [vi] mėsa. Gražio <span class="explanation"> (giedrą dieną), </span> sako, reikią rūkýt mėsą. Nei rūkýtos mėsos nei į burną imti [negalima]. Rūkýti itai buvo lašiniai, trejų metų. Rūkyta jautiena. Ir į lėkštę jo tylioji žmona vis storesnių rūkyto kumpio gabalų įdėdavo. | Jis lepšėm rūkýtas, kad toks susiraukšlėjęs, be laiko pasenęs. <br/>3. <span class="explanation">deginti smilkalus, smilkyti: </span> Rūkylu rūkýti. Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę, iš brangiausių kvepalų mišinį padarę, Dievui ant garbės rūko taip ramiai, taip meiliai. Kursai tam lygų darys, jeib juo rūkytų, tasai tur išgaišintas būti iš savo žmonių. <br/>4. <span class="explanation">įsikandus papirosą, pypkę ar kt, traukti burna į save ir išpūsti tabako dūmus: </span> Ans tujau kupt taboką, susisuko popierosą, blykt rū̃ko. Pasipratimas baisus rūkýti. Valgyt nepaprašysiu, o rūkýt paprašysiu. Kap nerū̃kęs, tai piktas. Visą gyvenimą nerūkiaũ, negėriau, ir merga ėjo, nebrokijo. Abudui rū̃kia ir vienas geria. Rūkýti galim atsižadėti, o arielkos ne. Geras pasidarė vyras – negeriantys, nerūkantỹs. Tai arielką geria [vyrai], tai rū̃kia. Žiūriu, jau rū̃kia, sakau, neduok rūkýt! Kitą kartą taboko nerū̃kė niekas, ale šniaukė. Rū̃kia visi: ir vyrai, ir bobos. Nakčia rū̃kia. Ar rūkì? – Rūkiù, va, te ugnes. Rū̃kia vyrai, kad nerūkýt, būt geriau. Prie rūkýdamui <span class="explanation"> (rūkančio) </span> bloga. Kap nėr ko, tai nedėlią ir dvi nerūkaũ. Anas macnai rū̃kia. Jūs gal nerū̃kiat? Liulką rū̃kė: kapšys didžiulis, skiltuvas iš geležies. Mane bernai junkė rūkýt, ale rūkýt nerūkiù. Aš tik nerūkiù, kap užmiegsmu. Ma [no] brolis rū̃kė macnai, tai an krūtinės apslobo. Oi, tėvai, kam rūkái?! Dar toks jaunas, o jau rū̃ko kaip vyras. Kas rū̃kia, tas ir kosėja. Ar šitas vagonas rūkomas? Rūkomasis kambarys. Rū̃komasis popierius. Pas mus nerūkoma, – negarsiai, bet ryžtingai pareiškė seržantas. Plonis metė gėręs ir rūkęs. Todėl viežlybi svoteliai taip nusigando, kad jie neigi tabako jau rūkýt negalėjo. Niekados nerūkyk, kur malka, šiaudai, linai ir šienas yra padėti. Jurgis Tiškevyčia, vyskupas, 1643 m. dideliai subaro bajorus, rūkančius pypkas Krakių bažnyčio [je]. Kai girti mat rūkė ant šieno, ir uždegė daržinę. Ir šūdas pajuoduos berūkant. Dėl munęs tu rūkýk, kol šūdas pajuoduos. Rūkýk, subinė manys, kad valgai. Rūkytų ir kiaulė pypkę, bet apatinė lūpa trumpesnė. Kas pypkę turi, tasai ir rūko. Pats rūkydamas, kito neatpratinsi. Senas senelis, ant stogo atsisėdęs, pypkę rūko. Stovi senis be kojų, šiaudine kepure, pypkę rūko. Tėvas neužgimęs, sūnus ant stogo pypkę rūko. Rūkykis – kai numirsi, nekirmysi. <br/>5. <span class="explanation">varyti lauk: </span> Rūkýti plėšikus iš miškų. <br/>6. <span class="explanation">dulkinti: </span> Nerūkýk taip, žiūrėk, kiek dulkių! <br/><b> šiknà (subinė̃</b>. <br/><b>) pýpkę rū̃ko</b>. <span class="explanation">ima baimė: </span> Ne vienam šiknà pýpkę rū̃kė. Prisivirė košės su mergom, o dabar vaikino šiknà pýpkę rū̃ko. <br/><b>aprūkýti</b>. <br/>1. <span class="explanation">apleisti dūmais, apsmilkyti: </span> Išvalytų statinių vidų reikia aprūkyti sieros dujomis. Apsirūkę pypkių dūmais, [karčemoje] kaip pakuroje sėdėjo. Jis visada nesiprausęs, apsirū̃kęs. <span class="explanation">apleisti dūmais, tariamai šalinant kokią blogybę, ligą: </span> </span> Verbom puodelius šutina, aprū̃ko karvę, kai akių paboja. Paskui aprūkė karstą [švęstomis žolėmis]. Ažlindo senelis až piestos ir ėmė gvalto rėkt, bet jo rėksmo niekas negirdėjo, nes buvo aprūkyti. Dūmais ligonis aprūkyti. Jei nusgąsta – plaukais aprū̃kia. Reikia medinės kačergos galą uždegti krosnyje ir tais dūmais aprūkyti susirgusius gyvulius ar paukščius. Kad kiaulės gerai penėtųs, reikia jas aprūkyt ožkos ragais. Kad nepriliptų niežai, reikia apsirūkyti ruginiais miltais. Anas apsrū̃kė plūksnom vištinėm, tai tada padėjo ir ažušavo bebrą. <br/>2. <span class="explanation">mėsą dūmuose palaikyti, kad apdžiūtų ir ilgiau negestų: </span> Aš aprūkiaũ biškį lašinius. Dešras pakabinti kaminan ir gerokai aprūkyti. <br/>3. <span class="explanation">apdulkinti, apiberti dulkėmis. </span> <br/>4. <span class="explanation">pavartoti rūkymui: </span> Jis nerūko kito aprūkytos pypkės. <br/>5. <span class="explanation">užsirūkyti: </span> Užvydo ugnį. Einamte, sako, apsrūkyt, apšilt. <br/><b>atsirūkýti</b> <span class="explanation">prisirūkyti iki soties, užtektinai: </span> Jau neberūkau, atsirūkiaũ par tiek metų davaliai. Porą dūmų iš tokios didelės pypkos, ir atsirūkýtum. Ganydamas jis atsirūkė. Negalėdami namie gauti opijaus, jie čia atvyksta jo atsirūkyti. <br/><b>darūkýti</b>. <span class="explanation">užtektinai palaikyti dūmuose: </span> Nedarū̃kė kumpių, i nuėjo šuniui ant uodegos. <br/><b>įrūkýti</b>. <br/>1. <span class="explanation">mėsą gerai išrūkyti: </span> Inrū̃kia, buvo, lašinius gerai, tai kaip šviežia. <br/>2. <span class="explanation">pridegti, uždegti (papirosą, cigaretę ar pypkę): </span> Įrūkyti (pypkę). <br/>3. <span class="explanation">pradėti rūkyti: </span> Kazokai dar tik uždega ir įrūko savo pypkes. <br/>4. <span class="explanation">įsismaginti rūkyti. </span> <br/><b>išrūkýti</b>. <br/>1. <span class="explanation">išvaryti su dūmais: </span> Laukiniai žmonės, suradę bites, jas išrūkydavo dūmais ir iškopdavo medų. Išrūkydavo iš pilių priešus, sukrovę laužus. <span class="explanation">padaryti, kad išrūktų, išleisti dūmus: </span> Išrūkyk tus dūmus iš trobos. <br/>2. <span class="explanation">mėsą ar žuvis dūmuose palaikyti, kad įgytų reikiamų savybių: </span> </span> Palendvicas išdaro, apsiuva ir išrū̃kia, tai gardžios! Niekas taip nemokąs išrūkyti šviežių žiobrių, kaip Jurbarko žvejai. Gerai išrūkyta mėsa gali ilgai laikytis. Nu kad jei jau gerai nora išrūkýti, be trijų parų jau negalì išrūkýti [mėsos]. Kalėdoms išrūkydavai [avies kulšį], į pirtį nunešę aba į jaują. Kap mažas vaikas su liulka – išrūkýtas visą amžių savo. Kad troboje palubyje būtų pakabinta mėsa, tikrai būtų išsirūkiusi nuo tokios pypkių dūmų daugybės. <br/>3. <span class="explanation">išsmilkyti: </span> Kambarį išrūkýti žolėmis. <span class="explanation">apleisti dūmais, tariamai šalinant kokią blogybę, ligą: </span> </span> Kad žaibas netrenktų, stubą reikia griaudžiojant išrūkyti švęstų verbų dūmais. Kad neažsikrėstum limpama kvaraba, reikia, prieš einant an ligonį, išsirūkyti ruginiais miltais. <br/>4. <span class="explanation">baigti rūkyti (prikimštą pypkę): </span> Noriu eidamas išrūkyti dar vieną pypkę. Alaušas išrūkė savo pypkę. Iškratė ją, daužydamas į obelinę gugę. Spjovė Lapinas ir neišrūkęs užgniaužė pypkę pirštu. Išrūkė ir pypkę, prisėdęs pakelėje, iškratė pelenus. Pirkau pypkelę neišrūkomą. Turiu pypkę ir noriu, kad niekas jos neišrūkytų. O čia tik pakalnėn ir vėl į kalnelį. Pėsčias nueitum, ir dar nespėtum pypkės išrūkyti. <br/>5. <span class="explanation">prisirūkyti: </span> Kambary nerūkyk, gali lauke in valias išsirūkýt! <br/>6. <span class="explanation">išvyti, išvaryti: </span> Svečiai dar būdavo „išrūkomi“, pakūrus bulvienojų po stalu, ar „iššienaujami“ spragilu, „iššluojami“ šluota. Net stačia galva išbėgs, kap aš jį išrūkýsiu. Išrūkýsiu jum visus kai [p] bites. Kaip tus velnius kvatarninkus išrūkýti? Aš išrūkysiu visus tuos valdovus, ir kaip plati Dainava – ji mano visa bus! Ir nusiuntė pasiuntinį, kursai Raivedžiui pasakytų, jog išrūkys jį iš jo pilių, kaip rūkia lapę iš gilių jos urvų. O ta mergšė, dievaži, tyčia sumanė išrūkyti mus kaip barsukus iš urvo. Daugirdą tuojaus iš Kauno išrūkėme. <br/>7. <span class="explanation">išbarstyti, išdulkinti: </span> Neduok miltų – išrūkýsiu, neduok duonos – ištrupinsiu. <span class="explanation">išpurtyti, išdaužyti: </span> Aš būčiau pati išrū̃kius takus. <br/><b> sàvo pỹpką išrū̃ko</b> <span class="explanation">savo paskirtį įvykdo: </span> Katrie vaistai sàvo pỹpką išrū̃ko. <br/><b>visàs pypkàs išrū̃kęs</b> <span class="explanation">visko matęs, vėtytas ir mėtytas: </span> Jug paaugęs jau ir y [ra], visàs pypkàs išrū̃kęs. <br/><b>nurūkýti</b><br/>1. <span class="explanation">rūkyti, surūkyti dalį (papiroso, cigaretės): </span> Traukė papirosą po papiroso, o nurūkytus galus metė į aslą. Ant grindų gulėjo daugybė nurūkytų papirosgalių. <br/>2. <span class="explanation">nuo rūkymo susirgti: </span> Rūkydavo žmogus, ką darysi, kol nusirū̃kė. <br/><b>parūkýti</b><br/>1. <span class="explanation">aprūkyti dūmais; apleisti dūmais, tariamai šalinant kokią blogybę, ligą: </span> Parūkýdavo išgydami gyvuolius pavasarį. Šitą kraitelę parū̃kia, andeda druskos kraitelėn, duonos i eina sėt. Suparižujo <span class="explanation"> (suparalyžiavo) </span> dvylikos metų, tai jį kap parū̃kė – anas pliaukšt ir atsitiesė. Eina parūkyti pirmą kartą išeinančių į lauką galvijų. Kad karvė neišsimestų, parūkia ir pagirdžia ruginiais miltais. Jei kas išsigąsta šunies, tai to šunies kudlais reik parūkyt. Grauzmas graudžia, parū̃kai pirkią verbom. Parūkýta <span class="explanation"> (apsuodinta) </span> kačerga gydydavo karvę. Jei nori, kad kas blogai gyventų, jo namus parūkyk juodvarnio plunksnomis. Jei nesisveiki, tai reikia paimt seno sieto dugnys ir juom pasrūkyt. Išsikirpk jo plaukų ir pasirūkyk, ir nesirgsi. Tai kaipgi jau dabar, ponuli, nė recepto neduosi… nors lašų ar kokių žolių pasirūkyti. <br/>2. <span class="explanation">pasmilkyti: </span> Zakristijonas padavė smilkinyčią, klebonas parūkė, pagiedojo. <br/>3. <span class="explanation">mėsą ar žuvis dūmuose palaikyti, kad įgytų reikiamų savybių: </span> </span> Tris dienas parū̃kia, dvi tris naktis parnaktavoja, i gana, i rūkyta mėsa. Parūkýk pypkę arba mėsą pakrautė [je], paužlė [je]. Norint ilgiau dešras palaikyti, reikia 4 – 5 dienas parūkyti. <br/>4. <span class="explanation">kiek rūkyti: </span> Vieno papiroso bent dešimtis parūkaĩ. Kai parūkia, geriau darbuluoja. Valeras parūkyti mėgo. Ateik kai kada pasrūkýt. Miesčionkos pasirū̃ko. Dabar vėl reikia pasirūkyti liuiką. Davė jam pasirūkyti. <br/>5. <span class="explanation">surūkyti: </span> An dienos parūkaũ šitą počkelį [papirosų]. <br/>6. <span class="explanation">padulkinti: </span> Pasiimsu antai tokių pampotaukšlių, parūkýsu akis, aš jau būsu akla. <br/><b>pérrūkyti</b>. <br/>1. <span class="explanation">per daug išrūkyti. </span>. Žmonių lašiniai rausvi, gražūs, o mūsų gal parsirū̃kė. <br/>2. <span class="explanation">per daug prisirūkyti, apsinuodyti rūkalais: </span> Sėdi tam kambaruky, prisirūko, pérsirūko. Pársirūkiau geltonlapio taboko ir – iš kojų bridinkt. <br/>3. <span class="explanation">pakartotinai, papildomai parūkyti: </span> Dešras pérrūkyk kadugių dūmais, kad kvepėtų. <br/><b>prarūkýti</b>. <br/>1. <span class="explanation">palaikyti dūmuose kiek mėsos ar žuvų: </span> Prarūkýsim kiek lašinių, galėsi nusivežti. <br/>2. <span class="explanation">išeikvoti, praleisti rūkant: </span> Neprarū̃ko, neprasprogsta, i tura. Niekas rūkydamas namų neprarū̃kė. Jis prasirū̃kęs ir prasigėręs. <br/>3. <span class="explanation">rūkant sugadinti: </span> Plaučiai jo jau visai prarūkýti. Kažkoks kartus bejėgiškumo pyktis sustoja prarūkytam gomury. Prasrūkysi visą savo sveikatą, jei tep macnai rūkysi. <span class="explanation">rūkalų dūmais nudažyti: </span> Ūsai jo pražilo, tik pačioje panosėje tebekyšojo keistas, rudai prarūkytas kuokštas. <br/><b>prirūkýti</b><br/>1. <span class="explanation">prileisti dūmų ar garų: </span> Davė visur langus uždaryt ir tą pakajų dūmų prirūkýt. Garų prirū̃ko tą reją. Pati gryčią prirūkei, pati ir ašarok. Tirpė taukus, prisirū̃kės trobą. <br/>2. <span class="explanation">rūkant tabaką, prileisti dūmų: </span> Rūkė prirū̃kė pilną stubą – kirvį gali pakabyt! Kambarys buvo prirūkytas iki žemės, visi daiktai jame atrodė kažkokie pasenę, suvargę. Kambaryje buvo šilta, trošku ir prirūkyta. Pypkių prirūkyta trioba. Ka prirū̃kė gryčią – kaip pekla. <br/>3. <span class="explanation">užtektinai, pakankamai rūkyti: </span> Prirū̃ko [vyrai], prigera i kojas krato. Už tiek, kiek parodyta, nei tau sotu, nei šilta, nei šviesu; nei tu prirūkęs, nei prigėręs, nei pasipuošęs. Prisirūkéi, mesk rūkyti šalin! Pirkioj prisrūkýk, neik tvartan rūkydamas. <br/><b>surūkýti</b>. <br/>1. <span class="explanation">aprūkyti: </span> Surūkýtas samtis, juodas. Ale suuodžia bebras, tai kas te jam surodijo: reikia surūkýt plūksnom vištinėm. <br/>2. <span class="explanation">baigti rūkyti (papirosą, cigaretę ar pypkę): </span> Juk jau vieną surūkeĩ, kam tei greit griebi už kito. Kiek čia ažkrutėjau – vienas papirosas surūkýt ir išspjaut <span class="explanation"> (labai nedaug) </span>. Per metus daug susirū̃ko. <br/>3. <span class="explanation">sudilinti, sudėvėti rūkant: </span> Jau jis tą mundštuką surū̃kė. <br/>4. <span class="explanation">parūkyti, užrūkyti: </span> Ans rokuona, aš norėčiu surūkýti, ale ka aš žinau, ka mun nė kokio to gerumo nėr. <br/><b>užrūkýti</b><br/>1. <span class="explanation">prileisti dūmų, prirūkyti, aprūkyti: </span> Ažrūkýta va teip, pusė lango ažrūkýta [dūminėje pirkioje]. O jų gryčios užrūkytos ir langinės išdraskytos. Ažsirūkeĩ – atadaryk duris! <span class="explanation">prileisti dūmų, tariamai šalinant kokią blogybę, ligą: </span> Kaip graudžia, dūmais ažrū̃ko pirkioj. <br/>2. <span class="explanation">imti rūkyti: </span> Jagu iš ryto atsikelsi, užrūkýsi, i nenori valgyt. Kap tik ažrūkaũ, tai ir kosulys. Kap tik paskelsiu ryt, nenoriu nė valgyt, reikia ažrūkýt. Vienas berniokas ažrū̃kė, tai visos mergiotės iš pirkios. Man užsimanė užrūkýt. Ka yr [cigarečių, tabako], tai ir ižrūkýsiu. Ažrū̃kė tokie vaikai ir padegė kiemą <span class="explanation"> (kaimą) </span>. An sutkos du rozu galima žurūkýti. Na, vyrai, užsirūkykim pypkes, užsisegiokim knypkes, apsivilkim kailiniais ir eikim po velniais. Kap tik paskėlė, žusrū̃kė – rūkalai tie negerai. Užsirūkýkim po dūmą. Užsirūkýti sau pypkę. Po valgio jis žūtbūt turi užsirūkyti. <br/>3. <span class="explanation">uždirbti, gauti naudos iš rūkymo: </span> Prarūkyt prarūkai, o užrūkýt nieko neužrūkaĩ.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.