įrėkauti

rė́kauti, -auja (-auna), -avo. rėkti:

1. Iš anapus upės ėmė kas rėkauti, bet iš šios pusės (iš šiapus) mes niekas neatsakėm. Gaspadorius nubudęs užgirdo, kad kas rėkauna gryčioj. Ant kiemo vaikai rė́kauna. Ko jos te rė́kauna? O čiagi naktį rė́kavo; aš net dabojau par langais. Ko dabar čia rėkauji kaip varna ant tvoros?! Sunku su mūs klebonu, kad labai kurčias, tai jau, prieteli, su juo kalbant, reikia smarkiai rėkauti. O paikutis kiaules … vis pyškydamas ir rė́kaudamas parvarė. Nors tu plyšk berė́kaudamas, nėr kas užgirsta. Linksmai rė́kaudami gėrė. Tu nerė́kauk, bo lietus galia būt. Rė́kauti yr retai rėkti. Pamatę vilką, ėmė vyt ir rėkaut: „Vilkas, vilkas!“. Rė́kauna kai kurčias. Rėkauja kai po girią. Nerėkauk kaip per bobų muštynes. Todėl ant kryžiaus teded kūną savo, – visi rėkavo. Rėkavo garvežiai stotyse.

2. Baru, judu su šauksmu, rėkauju ant ko. Vėl ragana ėmė rėkauti, kad nepapjovė Jonuko. Kitas neleidžia, nėr vietos [mašinoje],
tai rė́kauna. O jei čia dar rėkausit, liepsiu nustumti nuo kalno, nors jūs ir bajorų žmonos.

3. rėkti 5: Rė́kauk vaikus nuo ledo gryčion. Tik prisėsi pasilsėt, jau rė́kauna dirbt.

4. rėkti 8: Nerėkavo kiškis, negiedojo paukščiai, kurie taip žmogų ramina. Piliakalnyje buvęs urvas, pas kurį rėkavęs levas. Tamsioj girelėj meška rėkauna, mergas gandina. Vakare išgirdo apuoką rėkaujant. Kap varnos labai rė́kauna, greit bus lietaus. Koks paukštis anksti rėkauna, tą dieną visos katės pjauna. Jei pas kokį nors ūkininką pelėda vakare rėkauja, tai kas nors mirs.
aprė́kauti. aprėkti 1: Kad jis tą žemaitį apkūlė – netikiu, bet kad aprėkavo, tai tikiu.
atrė́kauti. atrėkti 1: Girdis, atrė́kauna ir anie pjovėjai. Kūrena ugnį apsėdę ir užgirdę par mišką atrėkaujant.
įrė́kauti

1. įrėkti
1.

2. įrėkti
4.
išrė́kauti

1. išrėkti
1.

2. baigti rėkauti, iki valios rėkauti: Išsirė́kaunu pardien ir sveika, nei galvos sopa. Čia vaikai išsirėkaudavo, kiek gerklė nešdavo.

3. išrėkti 6: Jis čia visus išrė́kauna. A pyksti ko, ka išsirė́kauji – geriau.

4. išrėkti 8: Nieko čia neišrėkausi.
nurė́kauti. nurėkti:

1. Po dvylekos nurė́kavo vežimas vyrų pro šalį. Nurėkavo par mišką kažin kur.

2. Zaras jau man mirtis, jau mane nurė́kaus.
parė́kauti

1. parėkti
1.

2. parėkti 6: Parėkavęs ir neklausydamas tėvo pasiaiškinimų, ponas sudrožė arkliam ir nudardėjo.
parrė́kauti. parrėkti 1: Jau ir Jonas, girdėti, parrė́kauja.
prirė́kauti. prirėkti:

1. Prirė́kauti girią. Neišmanėlė moteriškė prisirėkavo, kiek tilpo.

2. Apeis tijūnas kaimus, prirėkaus, prišūkaus, kad nuo pirmadienio tiek ir tiek darbininkų stotų, o ryto metą tesulaukia penkių šešių. Kažin ko dar tas amatininkas būtų prirėkavęs, jei vienas piliečių nebūtų suėmęs jo už rankų ir neišvedęs į virtuvę pasilsėti.
surė́kauti

1. surėkti
7. Ka išsiskiriam, susirė́kaujam miške.

2. surėkti 10: Surė́kavo karvės – veršis nulėkė paskui.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>rė́kauti, </b>-auja (-auna), -avo. rėkti: <br/>1. Iš anapus upės ėmė kas rėkauti, bet iš šios pusės (iš šiapus) mes niekas neatsakėm. Gaspadorius nubudęs užgirdo, kad kas rėkauna gryčioj. Ant kiemo vaikai rė́kauna. Ko jos te rė́kauna? O čiagi naktį rė́kavo; aš net dabojau par langais. Ko dabar čia rėkauji kaip varna ant tvoros?! Sunku su mūs klebonu, kad labai kurčias, tai jau, prieteli, su juo kalbant, reikia smarkiai rėkauti. O paikutis kiaules … vis pyškydamas ir rė́kaudamas parvarė. Nors tu plyšk berė́kaudamas, nėr kas užgirsta. Linksmai rė́kaudami gėrė. Tu nerė́kauk, bo lietus galia būt. Rė́kauti yr retai rėkti. Pamatę vilką, ėmė vyt ir rėkaut: „Vilkas, vilkas!“. Rė́kauna kai kurčias. Rėkauja kai po girią. Nerėkauk kaip per bobų muštynes. Todėl ant kryžiaus teded kūną savo, – visi rėkavo. Rėkavo garvežiai stotyse. <br/>2. Baru, judu su šauksmu, rėkauju ant ko. Vėl ragana ėmė rėkauti, kad nepapjovė Jonuko. Kitas neleidžia, nėr vietos [mašinoje], tai rė́kauna. O jei čia dar rėkausit, liepsiu nustumti nuo kalno, nors jūs ir bajorų žmonos. <br/>3. rėkti 5: Rė́kauk vaikus nuo ledo gryčion. Tik prisėsi pasilsėt, jau rė́kauna dirbt. <br/>4. rėkti 8: Nerėkavo kiškis, negiedojo paukščiai, kurie taip žmogų ramina. Piliakalnyje buvęs urvas, pas kurį rėkavęs levas. Tamsioj girelėj meška rėkauna, mergas gandina. Vakare išgirdo apuoką rėkaujant. Kap varnos labai rė́kauna, greit bus lietaus. Koks paukštis anksti rėkauna, tą dieną visos katės pjauna. Jei pas kokį nors ūkininką pelėda vakare rėkauja, tai kas nors mirs. <br/><b>aprė́kauti</b>. aprėkti 1: Kad jis tą žemaitį apkūlė – netikiu, bet kad aprėkavo, tai tikiu. <br/><b>atrė́kauti</b>. atrėkti 1: Girdis, atrė́kauna ir anie pjovėjai. Kūrena ugnį apsėdę ir užgirdę par mišką atrėkaujant. <br/><b>įrė́kauti</b><br/>1. įrėkti 1. <br/>2. įrėkti 4. <br/><b>išrė́kauti</b><br/>1. išrėkti 1. <br/>2. <span class="explanation">baigti rėkauti, iki valios rėkauti: </span> Išsirė́kaunu pardien ir sveika, nei galvos sopa. Čia vaikai išsirėkaudavo, kiek gerklė nešdavo. <br/>3. išrėkti 6: Jis čia visus išrė́kauna. A pyksti ko, ka išsirė́kauji – geriau. <br/>4. išrėkti 8: Nieko čia neišrėkausi. <br/><b>nurė́kauti</b>. nurėkti: <br/>1. Po dvylekos nurė́kavo vežimas vyrų pro šalį. Nurėkavo par mišką kažin kur. <br/>2. Zaras jau man mirtis, jau mane nurė́kaus. <br/><b>parė́kauti</b><br/>1. parėkti 1. <br/>2. parėkti 6: Parėkavęs ir neklausydamas tėvo pasiaiškinimų, ponas sudrožė arkliam ir nudardėjo. <br/><b>parrė́kauti</b>. parrėkti 1: Jau ir Jonas, girdėti, parrė́kauja. <br/><b>prirė́kauti</b>. prirėkti: <br/>1. Prirė́kauti girią. Neišmanėlė moteriškė prisirėkavo, kiek tilpo. <br/>2. Apeis tijūnas kaimus, prirėkaus, prišūkaus, kad nuo pirmadienio tiek ir tiek darbininkų stotų, o ryto metą tesulaukia penkių šešių. Kažin ko dar tas amatininkas būtų prirėkavęs, jei vienas piliečių nebūtų suėmęs jo už rankų ir neišvedęs į virtuvę pasilsėti. <br/><b>surė́kauti</b><br/>1. surėkti 7. Ka išsiskiriam, susirė́kaujam miške. <br/>2. surėkti 10: Surė́kavo karvės – veršis nulėkė paskui.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.