įpeikti

.
peĩkti, -ia, -ė.

1. nepalankiai vertinti, kelti neigiamas savybes: Neeisiu pas ją, kad taip peikia, t. y. šiušina. Tiek supročio (supratimo): žino, kad giminė – peĩkia vis tiek. Ir geriausią anytą marti peikia. Jau te ne moma, kur savo vaikus peĩkia. An turgaus savo peĩksi – neparduosi. Ir mūsų nepeiktini laukai. Nei ans peĩkė, nei ans keikė – neblogas buvo žmogus. Žmonys peĩkia, kad ji. niekam varta. I balsas buvo nepeĩkiamas (neblogas) . Darbą gavau ne teip labai peĩktiną. Vasara, rods, buvo nepeiktina, nes buvo gerai šilta. Eikš, mano bernyti, visų peikiamasis, kaip bijūnytis, darže skinamasis! | Agrestai nė kokio grunto nepeika, užvis vienok mėgsta žemę juodą. Kas peikia, – sau teikia, kas giria, – kitam skiria. Kas save giria, kitą peikia. Kas savo prekę peiktų, būtų metamas iš turgaus. Katilas puodą peikia, o abu suodžiu. To niekas nepeikia, kas nieko neveikia. Nepeik pietų, kol alkanas. Negirk pradžios, kad nepeiktum pabaigos. Višta dėl to vandenį peikia, kad plaukti nemoka. Giriamo neišpeiksi, peikiamo neišgirsi.
peiktinaĩ. Tėvams neįtiko niekuo. Ką tik Katrė darė, vis peiktinai. Antanas dabar gyvena nepeiktinai (neblogai) . . . Jie vienas kitą peikiasi.

2. niekinti, nevertinti: Peikiu, niekinu, ažu nieką turiu. Įstumki peklon neteisūsius, tavo vardą peikiančius. Jozefas galėtų mus peikti ir užmokėti visą smirdystę, kurią mes jam padarėm. Todėlei peikė (nekentė) jį filistai. Veizdėk, bau nori tu. prisiversti pakūtą daryti, alba griekus peikti. Nepeikia Viešpatis. verksmo anų moterų, kuris iž geros širdies eit. Atvažiuokite, nesididžiuokite, atjokite, nesibijokite, ateikite, nesipeikite tiesiu vieškeliu, kurs akmenimis grįstas. Nesipeikigi. nobažnyste mūsų. Žmonėmis griešnomis nesipeikia.

3. skųstis, būti nepatenkintam savo būkle: Nesipeikiù – gera vieta, geri žmonės. Ji prieglaudoj peĩkiasi. Gyvenu neblogai, gyvenimu nesìpeikiu. Ir vištos nesipeikia, kai grūdų paberi.
atpeĩkti, -ia, àtpeikė. atkalbėti, atbaidyti, atgrasinti peikiant: Peikė, peikė ir àtpeikė. Jei ženysiuos, man jos niekas neatpeĩks. Katrą. padaboja, tą žmonės atpeikia. Atpeikė kaip katei kačiukus.
įpeĩkti, -ia, į̃peikė. labai išpeikti: Tai mergai kiti į̃peikė tą vietą.
išpeĩkti, -ia, ìšpeikė.

1. nepalankiai įvertinti, iškelti trūkumus, neigiamas savybes, paneigti: Ìšpeikė visą mano darbą. Čia jau jį visi išpeĩks. Kas, iš kišenės išėmęs, laikrodį deda pri ausies, tas savo laikrodį išpeika (nepasitiki, ar eina) . Viežlybų kaimynų beigi bičiulių gėdėtis ir juos išpeĩkt nei viens neprivalė. Ką aš veiksiu tame jaunimėly, žmonužių išpeikiama, žmonužių apkalbama. Giriamo neišpeiksi, peikiamo neišgirsi. Gerą peiksi – neišpeiksi, blogą girsi – neišgirsi. Be reikalo nepeik svetimo vaiko, kad tavo neišpeiktų.

2. paniekinti: Dabar pas mus – motutę pagerbti. Prašom namų neišpeikti, tiesiai iš čia. ir pas mus, niekur kitur. Parašyta yra apie sūnų žmogaus, jog daug nukentės ir bus išpeiktas. Bus teipag nuog jo išpeikti.
nupeĩkti, -ia, nùpeikė

1. nepalankiai įvertinti, sumenkinti vertę: Nùpeikė močią, tai ir išsigando [vaikinas],
nebėjo užkuriom. Su anyta gyvena ir anytos nenupeĩkia. Jis žmogus nùpeiktas. Žmonės. ar tau džiova, ar tau speigas, – vis nepatenkinti, vis skundžias ir susitikdami kits kitam visų pirma orą ir dangų nupeikia. Kiekvienas stengėsi nupeikt prekę. Jo darbą žmonės nupeikė.

2. nusiskųsti: Ans taip nusìpeikė, rodos, tikras ubagas, ir gana. Jie nenusipeĩkia savo gyvenimu.
papeĩkti, -ia, pàpeikė.

1. kiek nepalankiai įvertinti, pakritikuoti: Kad kas papeikia jį, tai nešoks, bus nuknibęs. Niekur nebuvau papeiktà. Gerai surašiusius [knygas] pagyrė, o blogai pabraižiusius papeikė. Dabar nėra ko ir papeĩkia – gyvent možna. Reikia nepapeikiamo gyvenimo tiemus, kurie yra mokytojais kitų. Kas neturėjo vaikų, buvo pàpeiktas (smerkiamas) . Iš žodžių nes tavo būsi nuteisintas ir iš žodžių tavo būsi papeiktas. Papeiksi vieną, tave papeiks dešimtys. Ką boba nuveiks, – velnias nepapeiks. Giriamą pagirs, peikiamą papeiks. Papeikė kaip katei vaikus.
papeiktinaĩ. Nepapeiktinai.

2. paniekinti: Žodis. nuog žmonių papeiktas bus. Nė vieno iš tų mažųjų nepapeiktumbit. Niekinu, per menką laikau, nieku verčiu, papeikiu. Kliaudžios nuog tūkstanties. metų. pažudytos ir papeiktos buvo. O anys papeikė tatai ir ejo vienas ant savo lauko, antras ant savo prekystės. Jūs nuog kožno turit būti papeikti dėlei mano vardo. Jis papeikčiausias buvo ir neverčiausias.
papeiktinaĩ.

3. pasiskųsti: Jei kas nors man pasipeiks, – žiūrėk!
supeĩkti, -ia, sùpeikė. išpeikti: Sùpeikė jam tą mergą, ir iširo veselija. Norėjo mane supeĩkti, kad į darbą neimtų. Gal kas sùpeikė kumelę, kad nepirko. Supeikė kap katei vaikus.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'ipeikti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasSapnininkasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2024 www.zodynas.lt
Draugai: TV Programa Vārdnīca Horoskopai Skaičiuoklė Juegos Friv
x