įklaikti

klaĩkti, -sta, -o.

1. eiti iš proto, kvailėti: Prislėgta baimės, jinai tiesiog klaiko, beprasmiškai blaškėsi. Kad ir klaĩksta, bet nekvaista. Iš rūpesnio didelio galva mano klaĩksta, ir paklaĩkęs kaip žąsis viens vaikščioju.

2. darytis baugu, klaiku: Užtinkant ant svieto audroms pagundymų, širdis tavo klaiksta, eldija svyruoja in abi šali.
apklaĩkti.

1. apkvaišti: Iš baimės ko neapklaikau.

2. kiek klaiku pasidaryti: Kai permislijau visa nuo galo, tai tik širdis apklaiko, ir nebėjau už jo.
įklaĩkti. klaiku pasidaryti: Iš vakaro nebijojau, bet į vidūnaktį – kad įklaĩko. Buitis mano įsiklaĩko. Įsiklaĩko man toks gyvenimas.
išklaĩkti. apkvaišti: Argi išklaikęs būčiau!
nuklaĩkti. nuklysti: Tamsoje kelią pamečiau ir į pelkes nuklaikáu. Neik, iki mėnuo nepatekės – gali nuklaĩkti į Dumbres.
paklaĩkti.

1. pakvaišti: Ans iš didelio parsigėrimo paklaiko. Štropais, kad anam užeina, ans visai paklaiksta. Lapė iš pykčio paklaiko. Ar tu paklaĩkęs, ar kas tau darosi? Nusiritęs gatvėn, laksto troškuodamas kaip paklaikęs. Mano galva paklaiko. Taip atrodo, kad ans būtų lyg paklaĩkęs: akys tokios keistos. Sumišusi, kaip paklaikusi, tarsi įsimylėjusi. Ir Petriukas ne tuoj suprato, kad Deksnys taip pat seka tą paklaikusį kuosos lakstymą. Šuo lojo ir draskėsi kaip paklaikęs. Ar tu paklaikai, kad taip kalbi? Po karščių paliko toks paklaĩkęs. Avis paklaiko: sukas į rinkį, nebepaina. Steponas kėblinėjo it paklaikęs. Avis nestovia be avių – bliauja kai paklaĩkus. Paklaikusi žąsis viena vaikščio [jo],
palikusi nuo tūlės. Siaučia dargana, vėjas paklaikęs plėšo beržo geltonus lapus. Šaltas, perveriantis, paklaikęs lapkričio pabaigos vėjas nuvarė už katedros kolonų Ignotą ir Kirstukienę.

2. pasidaryti klaikiam, klaiku: Jis buvo koridoriuje tarp baltų, paklaikusių veidų. Antrajame punkte galima parodyti griešninką paklaikusį stojant prieš sūdžią. Jos paklaikusiose akyse, jos veido bruožuose buvo pasirašę visokių jausmų, tiktai ne meilė vaikui. Jam teip paklaiko, kad parmovė namo neažrištais apivarais. Iš karto nė kiek nebijojau, paskui – kad paklaĩko. Man paklaĩko, pasidarė klaiku. Rimui, tai matant, ūmai taip paklaiko, jog net visas nustėro. Taip man paklaiko, kad aš nė nepasijutau, kaip ėmiau paršeliu žviegti. Taip vienai paklaiksta pernakt namie, kad kiek, ir bėgtum.
suklaĩkti. paklaikti 1: Parakvijonys yr biškį suklaĩkę. Suklaĩkęs svietas buvo Rokytūse, kad plikoms rankoms norėjo priš vaiską stengti. Iš didelio širdies skausmo ir rūpesčio ana, vargšė, suklaiko.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'iklaikti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2009 - 2020 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Žemėlapis