įburbėti

.
burbė́ti, bur̃ba (bùrba), -ė́jo.

1. greitai, neaiškiai kalbėti, murmėti: Nustok tu burbė́ti, duok nors kiek kitiem pakalbėti. Klausau bùrba bùrba an kiemo kareiviai. Ką tu nereikalingai burbì?

2. nepatenkintam kalbėti, bambėti: Ką tu čia bùrbi kai ubagas, kruopas pabėręs? Burba kaip avis, į uodegą įkirpta. Neburbė́k atsistojęs, kaip liepa, taip i daryk. Neburbė́k tiek daug, o greičiau eik rugių pjauti.

3. burbuliuoti: Tetervinus medžioja, kuomet jie bur̃ba. Lakštingėlės gieda gražiai, gegužė kukuoja, tetervinai bùrba.

4. kunkuliuoti, burbuliuoti: Vanduo virdamas bùrba burbulais. Taip smagiai [v] anduo bùrba, nemona ir važiuot. Šaltenis burbėjo žiemą vasarą.

5. su triukšmu ką daryti (važiuoti, griūti, byrėti): Kur tu dabar su tais išgverusiais ratais bùrbi? Bulbos sušalę, net bur̃ba piliant. Bùrba malkpagaliai, griūdami gale klėties iš eilios. terškėti: Tavo špūlė burbė́jo ratelė [je],
ir aš negalėjau užmigti.

6. pleškėti, smarkiai degti, kaisti: Šiaudai greit burba. Bùrba kai pekla.

7. smarkiai augti: Šitokioj žemėj bulbos burbė̃s. Šiemet mūsų daržai net bùrba.
atburbė́ti, àtburba (atbùrba), -ė́jo

1. greitai, neaiškiai atkalbėti, pasakyti: Daktaras atburbėjo lyg išmoktą maldelę, kaip ir kada maitinti berniuką.

2. užtektinai prikalbėti: Burbì ir burbì, niekad neatsìburbi.

3. su triukšmu atvykti, atriedėti: Atburbėjo svečių pilnas vežimas. Jį besiekdamas nuo stubro virtau ir net čia atburbė́jau.

4. atšalti: Tai atburbė́jau kojas, kol atvažiavau.
įburbė́ti, į̃burba (įbùrba), -ė́jo.

1. su triukšmu įkristi, įlėkti, įpulti: Su šitom kartim sodželkon bernas ir įburbė́jo. Paslydau ir įburbė́jau bulvių duobėn. Nulūžo permetė, ir svirtis šulnin įburbė́jo. įeiti, įsiveržti: Anburbė́jo atšlaiman rėkaudami. Kad imburbė́jo tėvas su devyniais perkūnais.

2. smarkiai įsidegti: Jei žarijos insburbė́jo, tai žinok, kad bus pagada.
išburbė́ti, ìšburba (išbùrba), -ė́jo.

1. burbant, murmant iškalbėti: Nepatiko kas, tuoj ir ìšburba.

2. burbant, murmant išeiti: Nieko nedavėm, tai išburbė́jo supykęs.

3. su triukšmu išlėkti, išvažiuoti; išsiveržti: Vestuvininkai išburbė́jo. Užpyko ir išburbė́jo kaip griausmas per duris. | Pro skylę visi grūdai iš maišo išburbė́jo. Kai atidariau duris – visi dūmai išburbė́jo.

4. išakyti, iškoryti: Išburbė́jęs ledas.
nuburbė́ti, nùburba (nubùrba), -ė́jo

1. su triukšmu nukristi, nuvirsti, nulėkti; nuvažiuoti: Eini jau kaip bitelė, žiūrėk, nuo liepto nenuburbė́k. Va tai tau, vaikas nuo suolo nuburbė́jo. | Nuburbė́jo stačia galva nuo dangčio. Nuburbė́jo Jonas miestan. Pro sodo galą nepažįstami žmonės šūkaudami nuburbė́jo.

2. nuskęsti, nuburbuliuoti: Prie ežero atsirado akis, ir jis nuburbė́jo. Tuoj nuburbėjo į gelmę, lyg apvalas gabalas švino.

3. nudegti, nupleškėti: Tik pur pur ugnelė – ir nuburbė́jo.

4. nušalti, nugrubti: Pirštai nuburbė́jo nuo šalčio.

5. nušusti: Pilk iš tyko – nuburbė́si rankas. Kad tau liežuvis nuburbė́tų (nupūtų) !
paburbė́ti, pàburba (pabùrba), -ė́jo. paniurnėti, pabambėti: Burbėti jis pàburba, bet nieko nedaro.
praburbė́ti, pràburba (prabùrba), -ė́jo

1. neaiškiai pasakyti, pramurmėti: Jis praburbėjo kažin kokį padėkojimą.

2. su triukšmu pravažiuoti: Praburbė́jo pro šalį svotai.
priburbė́ti, prìburba (pribùrba), -ė́jo.

1. su triukšmu pribyrėti, prieiti, prilįsti, pribėgti: Perplyšo maišas, ir pilna žemė bulbų priburbė́jo. Priburbė́jo pilnas sklepas vandenio. Lig tik atadarau klojimą, tuoj vištų prìburba. | Tik užkuri – ir pribùrba gryčia dūmų.

2. prigerti: Pereitais metais čia trys vokiečiai priburbėjo.

3. vešliai priaugti: Kai palijo, tai žolės priburbė́jo kaip builių.
suburbė́ti, sùburba (subùrba), -ė́jo

1. suniurnėti, subambėti: Pasitrauk. – suburbėjo senis.

2. su triukšmu sugriūti; sueiti, suvažiuoti, sulįsti: Nueinu – viso skardžiaus upėn suburbė́ta. Pirty [je] krosnis suburbė́jo. | Visi suburbė́jo į vidų. Velniai visi suburbėjo mariosen.

3. sudrebėti, sutarškėti: Kartais net langai suburbėdavo [nuo dundesio].

4. sudegti, supleškėti: Perkūnas trenkė, ir visos trobos suburbė́jo. Par karą mūsų klaimas suburbė́jo. Ažudegei visą gyvatyną, ir tegu visas brudas subùrba. Kad tu suburbė́tum, kaip nusigandau! Kad tu suburbė̃tum, kaip nesekės! sutirpti: Nei ta žvakė dega, nei nieko, suburbė́jo, ir gana. Šitie varpai abelnai suburbėję.

5. nudegti: Puodakelį pasimk, rankas suburbė́si.
užburbė́ti, ùžburba (užbùrba), -ė́jo.

1. su triukšmu užvažiuoti: Pažiūrėk, maž ir svečiai jau ùžburba.

2. užsidegti: Ir nepamatysi, kai ažsiburbė̃s.

3. vešliai užaugti: Kad ažburbė́jo miežiai – kaip rugiai! Miežiai usnėm ažburbėję.

4. užsitraukti kuo, užskresti: Ažburbė́jo visos skylės, nebeteka vanduo. Gryčia drėgna, kai pradeda šalt, langai ùžburba, nieko nebesimato. Tavo akys labai ažburbė́ję, gal ligą turi. Rankos žaizda ažburbė́jo, gali būti blogai. Langai vasarą buvo visi užburbėję bjauriomis zliaukomis. Ratai užburbė́ję.

5. įsigeisti: Ažsiburbė́jai jau, eisi (tekėsi) už jo.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'iburbeti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2009 - 2020 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Žemėlapis