spiẽgti, -ia, -ė. spíegti.
1. rėkti cypiamu, plonu balsu: Nutildyk tuos vaikus, ko jie ten spiẽgia! Spiẽgia, kiek nastrai tesa. Ko spiegì, ar vilkai užpuolė?! Tik nespiẽk kaip medšerkė. Piktas žentas – tik spiẽgia. Kap paršas spiegsì. Kad jį stvėrė skaudėt, kai pradėjo anas spiẽgt. Kai ligoninėn gulėjau, spiegiaũ, negalėjau užmigt. Koks čia dainavimas – spiegia, ir gana. Katras vaikas rėkia, spiẽgia, tas dainuos. Suriko ką spiegiamu balsu ir iššoko pro duris. Spiẽgiantis balsas. Kiek tu apeisi [per dieną],
net tau kojos spiẽgs (labai skaudės) .
spiẽgiamai. Kažkas spiegiamai baisiai nusikvatojo.
spiẽgiančiai. Spiẽgiančiai (spiẽgiamai) suriko. rėkti plonu balsu. Ėmė spiẽgt bitės. Vijūnai žole bėgo ir spiẽgė. Pastogėse spiegdami ginčijasi žvirbliai. Spiegia pempė, tartum vaikų ieško. Sukliko spiegiamu, skardžiu balsu kregždė.
2. išduoti ploną, šaižų balsą: Mašina labai spiẽgė. Suka šitą ratą, o karties galas net spiẽgia. Razdžiūvę dures spiẽgia. Spiẽgia, kab nusbrūžina [netepti ratai]. Spiẽgia klernatais visokiais. Vėtra spiegia. Spiegia salėj saksofonas, skurdūs, klaikūs jo garsai. Karieta su graudžiai spiegiančiais skambalais sustojo beveik vidurkely. Armotos ūžia, spiegia granatos.
spiẽgiamai. Bet čia Jankauskų Kazys staiga taip spiegiamai švilptelėjo ir pliaukštelėjo botagu, jog vaito kumelys kaip patrakęs metėsi į šoną.
3. spengti: Ausyse spiẽgia. Galvą sopa, ausys spiegia. Kad man davė par ausį, net pradėjo spiẽgt. Kad sušvilpė fabrikas, kad man ausys [e] spiẽgt pradėjo. Jei ausis spiegia, mirs kas nors iš giminės. Kai ausy spiegia, tai, sako, angelas barasi su velniu. Nuo ilgo klausymo pradėjo ausyse spiegti ir ošti.
įspiẽgti, -ia, į̃spiegė. įstengti spiegti: Ir įspíegia gi mergos, visos susirinkusios laibabalsės.
išspiẽgti, -ia, ìšspiegė, išspíegti.
1. įspiegti.
2. praleisti (laiką) spiegiant.
nuspiẽgti, -ia, nùspiegė.
1. suspiegti: Karšta boba, – nuspiegė per visą stalą Snapinskas.
2. spiegiamai nuaidėti: Per ledynus nuspiegė du skardūs šūviai.
3. nuspengti: Man vienu metu ausys nùspiegė.
paspiẽgti, -ia, pàspiegė.
1. kurį laiką spiegti.
2. spiegiamai pasakyti: Įnirtęs, visiškai jau prisikišęs, barzdą kratydamas, paspiegė: – Tfu, kad tau blogi metai ištiktų!
pérspiegti. suspiegti stipriau už kitą: Mane perspiegė tarnaitė.
suspiẽgti, -ia, sùspiegė.
1. surėkti spiegiamu balsu: Ech, ir suspiegs, kai aš ją pakutensiu! [Pjovėjas] užgirdo: tik kad sùspiegė kas po mašina.
2. išduoti spiegiamą, šaižų garsą: Suspiegė automobilio stabdžiai.
užspiẽgti, -ia (ùžspiegia), ùžspiegė.
1. užrėkti spiegiamu balsu: Ar tu negali tyliau kalbėt, o dar̃ kap užspiẽgs, tai visa troba skamba. Prikliudyk jus, tai žùspiegiat, kad jumi tas ir tas. spiegiamai uždainuoti: Aštuntoj dešimty bobelė, ale kad užuspiẽgia, tai ojojoi! sucypti. Kuris jų. paplasnos sparniukais ir užspiegs, tai bus geras gaidys.
2. išduoti ploną, šaižų balsą: Motoriukas užkarkė, užspiegė, net langų stiklai ėmė virpėti. Atsakydamos jai, užspiegė iš visų pusių triūbelės.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.