kėpsóti, kė̃pso, -ójo.
1. išsikėtusiam gulėti ar sėdėti: Šiauduos užvirtęs ir kėpso į ūsą pūsdamas. Jis tebekėpsojo atsilošęs kėdėje. Pavalgęs pietų, bimt į lovą – užvirtęs ir kė̃pso. Ko daba kėpsaĩ, eitum pri darbo! Kė̃pso kaip ir varlė išsikėtęs. Boba, nuo šieno vežimo aukštielninkais nukritus, kė̃pso. Ant takelio kėpso aukštielnyka katė. Kė̃pso išvirtęs ant lovos. Mūsų tas mažutis kė̃pso sau lopšy, ir tiek. Kė̃pso visi an lovų pilvus išvertę. Varlė negyva kėpso an prieklėčio. Kė̃pso kaip vaikas lopšy. Kėpso išvirtęs kap kelmas.
2. kioksoti, tūnoti, kyšoti: Šalia vartų kėpsojo platus šulinio rentinys. Tiktai vienas rėtis kėpso nuošaliai. Didžiulės pusnys kėpsojo pagrioviais ir įlomėlėse. Sode kėpso keletas senoviškų bičių aulių. Kėpso patrankų stovai. Mato – guli liepa, išsitiesus per visą daržą. Tik žalios šakos į aukštą kėpso kaip rankos. Nupjauto medžio šakos kėpsójo iškilusios į dangų. Teip ir kė̃pso pašaliais visa kas išmėtyta. Po ugnies tik nuodėguliai kė̃pso. Kas ten ant lauko kėpso? Lyg būtų šuo, lyg žmogus – negali užmatyt. Vienas kėpso, kitas vėpso. Kojos kė̃pso [iš vežimo]. Kur ne kur, tolėliau nuo kelio, kėpsojo sunaikintų tankų liekanos. Du vėpso, du kėpso, keturi eina keliaĩs.
3. laikytis: Ledva kė̃pso, ledva tūras kaminas pársprogęs. | Gyvybė ledva kė̃pso, kad pasenęs kas yra. Dar kokis paršas kėpso.
iškėpsóti. Nuo varškės dantys išbarškės, nuo mėsos dantys iškėpsos.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.