eimuo

Eimuo – tai kalbos dalis, žodžio dalis arba žymuo, nurodantis veiksmo laiką, būdą ar kitą pobūdį. Dažniausiai vartojamas veiksmažodžių formose.

Pavyzdžiai:
- Laiko eimuo: dirb-au (būtasis laikas), dirb-si (būsimasis laikas).
- Būdo eimuo: skait-y-ti (neužbaigtinis veiksmas), skait-ė-ti (užbaigtinis veiksmas).
- Asmenų eimuo: dirb-a (3-as asmuo), dirb-ome (1-as asmuo, daugiskaita).

Trumpai: eimuo – tai priesaga arba galūnė, keičianti veiksmažodžio reikšmę pagal laiką, asmenį ar būdą.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'eimuo' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

Įrašas
Paaiškinimas	Eimuo – tai kalbos dalis, žodžio dalis arba žymuo, nurodantis veiksmo laiką, būdą ar kitą pobūdį. Dažniausiai vartojamas veiksmažodžių formose. Pavyzdžiai: - Laiko eimuo: dirb-au (būtasis laikas), dirb-si (būsimasis laikas). - Būdo eimuo: skait-y-ti (neužbaigtinis veiksmas), skait-ė-ti (užbaigtinis veiksmas). - Asmenų eimuo: dirb-a (3-as asmuo), dirb-ome (1-as asmuo, daugiskaita). Trumpai: eimuo – tai priesaga arba galūnė, keičianti veiksmažodžio reikšmę pagal laiką, asmenį ar būdą.