dvikypis

Dvikypis – tai gramatinė kategorija, reiškianti, kad veiksmažodis turi du skirtingus pagrindinius veikslus (neužbaigtąjį ir užbaigtąjį), kurie sudaromi ne išvedant priešdėliais, o naudojant skirtingas kamienų formas.

Pavyzdžiai:
- mokyti (neužb. veikslas) – mokėti (užb. veikslas)
Jis moko vaikus skaityti. / Jis jau mokėjo skaityti.
- dėti (neužb.) – dėti (užb., bet kamienas kinta: deda / dėjo)
Ji deda knygas į lentyną. / Ji vakar dėjo knygas į lentyną.
- imti (neužb.) – imti (užb.: ima / ėmė)
Vaikas ima saldainį. / Vaikas vakar ėmė saldainį.

Trumpai: Dvikypiai veiksmažodžiai keičia kamieną veikslui išreikšti, o ne priešdėlį (pvz., rašyti → parašyti nėra dvikypis, o išvestinis).

Įrašas
Paaiškinimas	Dvikypis – tai gramatinė kategorija, reiškianti, kad veiksmažodis turi du skirtingus pagrindinius veikslus (neužbaigtąjį ir užbaigtąjį), kurie sudaromi ne išvedant priešdėliais, o naudojant skirtingas kamienų formas. Pavyzdžiai: - mokyti (neužb. veikslas) – mokėti (užb. veikslas) Jis moko vaikus skaityti. / Jis jau mokėjo skaityti. - dėti (neužb.) – dėti (užb., bet kamienas kinta: deda / dėjo) Ji deda knygas į lentyną. / Ji vakar dėjo knygas į lentyną. - imti (neužb.) – imti (užb.: ima / ėmė) Vaikas ima saldainį. / Vaikas vakar ėmė saldainį. Trumpai: Dvikypiai veiksmažodžiai keičia kamieną veikslui išreikšti, o ne priešdėlį (pvz., rašyti → parašyti nėra dvikypis, o išvestinis).
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.