Defliacija – tai bendro kainų lygio mažėjimas ekonomikoje, o ne lėtas augimas (disinfliacija). Paprastai ją sukelia sumažėjęs paklausa arba padidėjęs pasiūla.
Pagrindinės pasekmės:
- Vartotojai atideda pirkimus, tikėdamiesi tolesnių kainų kritimų.
- Įmonių pelnas mažėja, gali kirstis investicijos ir atlyginimai.
- Realioji skolos našta didėja (skolos nominali vertė nekinta, o pajamos gali mažėti).
Pavyzdžiai:
1. Didžioji depresija (1930 m.) – JAV smarkus kainų kritimas dėl katastrofiškos paklausos krizės.
2. Japonija (1990–2000 m.) – ilgalaikė defliacija po turto burbulo sprogimo, vadinama „prarastu dešimtmečiu“.
3. Euro zona (2014–2016 m.) – trumpalaikė defliacija dėl žemos naftos kainos ir silpnos paklausos po Europos skolų krizės.
Trumpai: Defliacija yra pavojingesnė už infliaciją, nes gali sukurti mažėjimo ciklą, kurį sunku sustabdyti.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.