datikėti

tikė́ti, tìki (tìkia), -ė́jo.

1. laikyti neabejotinu dalyku, manyti ką esant iš tikrųjų, būti įsitikinusiam, tikram kuo, dėl ko nors, neabejoti: Netikiu, kad tu gautum šieno tenai. Tikiù tuo, ką sakai. Žadais tikėti. Kas te tikė̃s ant tokiuos daiktus! Netikė́jom, tai ką tikė́sim, ale an galo galų i aš pamačiau [pats]. Su mažu abejojimu turiu tikė́ti. Aš tikiù, ka tei [p] galėjo būt. Tas juokais meluoja, o tas tìkia. Nekalbėkit teip, ana ir tìkia. Kas mano žodžiam netikė̃s? Tik legendom aš nelabai tikiù. Žmonys kaip pasakojo, kaip tikė́jo, teip tas i buvo. Ar jūs tìkiat į tą, ką jis pranašau [ja] ? Ašiai tai nelabai tikė́jau visokiais pasakojimais. Nieko nètikiu, nieko nežinau. Nètikiu, paki savo akia nematau. Ką gali žmogus šiais laikais betikėti? Giliausiai tikėjo, taip ir esą buvę, kaip dėdė pasakoja. Vaikas, netikė́damas raganos žodžiams, ėjo pats pažiūrėti tų šulinių. Tavo žodeliu daugiau netikė́siu. Nepasakok – nė per nago juodymą nètikiu. Ligi dugno (iki galo) aš nètikiu. Kad nètikite, nueikite ten ir pasiklauskite. Aristotelis liepia tikėti tik tuo, ką žmogus gali ištirti savo protu. Jei nori, kad kiti tikėtų, reikia įrodyti, kad pats tiki. Šitie žmonės mirė laimingi, tikėdami savo tiesa. Kas tikėtum šiandien į taip dideliai didelius žvėris, šio [je] pasaulė [je] buvusius. Poetas tiki šviesia savo tautos ateitimi. Stiprai tikiu Kristaus žodžiu. Kaip gal jie tikėti, apie kurį nieko negirdėjo. Idant tikėtumbit, jog Jėzus est Christus, sūnus Dievo. Rašoma, sakoma, tikima ir giedama yra… Jį patį iš numirusių trečią dieną kėluosįsi. Mes, kurie tamui tikime, balsu „amen“ tarykime. Jei ko išminčia pasiekt negalėjo, tam netikė́jo. Tikime, jog medžiai ir žolės visos atgiję. Jis žino, jog tiesą sako, idant ir jūs tikė́tumbite. Tada stipriai tikėk, kas tavi bus bylota. Tikėk mani, kad tas tavo prieštarnykas nesnaudžia. Regėjos jamu tatai daiktas netikimas. Netikimas. Netikiamas. Tiesą savo apreiškia, ką tikėt apie jį, kaip gyvent. Žydai tada netikėjo apie jį, jog buvo aklas. O Jėzus tarė jiems: tikitegu, jog galiu tai padaryt? Dimstipatis – lietuvių tikėtas namų ir visos sodybos (dimsčio) globėjas, teikiantis sėkmę ir gerovę. Lietuviai, tais laikais šiose giriose medžioję, gyvenę, tikėjo ugnį. Ponas kalbėjo man, tikrai regėjai, nesa eš tikįs (mudrus) būsiu ant mano žodžio, idant tatai daryčiau. Netikė́k, kas būs, tikė́k, kas y [ra]. Jei nètiki akim, tai pačiupinėk rankom. Jeigu nètiki, širdies neparodysi. Savo akimi nematai, tai negali tikė́t niekam.

2. būti religinių įsitikinimų, manyti esant Dievą: Tikiù Dievą Tėvą Š. Tikiu (Tikėti) į Dievą. Tikiù Dievą ėsantį. Tikė́jau ir tikė́su lig paskuojės valandos. Mes – senobiniai žmonės, tai mes tìkim ir tikė́sim. Aš tikiù Dievui. Anas Dievui tìkia, o kunigui, bažnyčiai nètikia. Anas tikė́jo Dievu. Jis yra tiką̃s pastojęs. Jin Dievu tikė́jo tvirtai. Adomas tai Dievui jau netikė́jo, o šitas eina bažnyčion. Tikė́t Dievui reikia. Buvo labai tiką̃ senovės žmonys. Vedu senovės žmonys – dar tikė́jov. Čia tìkančiai žmonys. Žmonys buvo labai tikintì. Vaikai išaugo visai nètikintys. Tiką̃ dar pasigalvo [ja] negerai darą, susitūra nu negerumų. Tikinčiūs buvo visi. Buvo seniau tokių aršių tikančių̃. O kitą kartą buvo bažnyčio [je] tikintíejai žmonys. Seniau būdavo tìkintys, ir visos parapijos mokydavo vaikus. Visi [žento giminės] tikiantíeji, bažnyčiniai. Žmogus buvo tiką̃s, einąs į bažninčią. Mes tìkim drūtai, ale bažnyčion einam retai. Aš tikù, bet kumet nueisi į bažnyčią? Tę tikinčių̃ žemė. Tikintỹs žmogus dabar vos pakenčiamas, o kunigas visai prakeiktas. Tikąs tiktai ing vieną Dievą. Jūs netikit Jėzų Kristų. Buvo toks Dzidorius, sako, bedievis, netikintỹs. Ar tu tikią̃s žmogus, ar tu netikią̃s – visur turì būti teisingas. Nètiki nei Dievu, nei velniu. Kaip bažnyčia tìka, i mes tìkam. Broliai nebetikė́jo, ka i mama drausdavo, slapta valgydavo [mėsą]. Jie visiškai Dievą nebetiki. Matau, kunigaikšti, kad tu vis dar esi stabmeldys ir tiki senus dievus. Dievą galima tikėti ar netikėti, gyvenimą reikia gyventi. Tikim Jėzų Christų kėlusį ir dangų atvėrusį. Jus nor turėti iš visos širdies tikinčius. O duok, idant regėtumbim daug sūnų, tikinčių ing Tave. Gyvatą žadėjo tvirtai tikinčiám. Visokio amžio krikščionys vienaip tiki, vienaip kalba, vienaip išpažįsta. Teip tikė́dami ir teip darydami, palaiminimop anos tiesos prieisime. Bet evangelikai nė vienos bažnyčios… parodyt negal…, kur tikėta ir turėta buvo. [Bažnyčia] išmokė pažint tikro Dievo ir tikėt priderančiai apė Jį. Tas yra darbas Dievo, idant tikėtumbite ing Jį. Tikiu Dievą, Dievui. Visi… buvo tikį pastoję. Jei tu gali tikėti, tikinčiam visa galima. Nebūk netikįs, bet tikįs. Tiki it žydai į Mesijošių. Jei nètiki, Dievo neparodysi. Daugiau velniui tìki nekaip Dievui.
tìkinčiai. Tėvai mus tìkinčiai išmokė.

3. manyti esant tikriems antgamtinius reiškinius, mitologines būtybes, ateitį lemiančius ženklus, laikytis prietarų, būti prietaringam: Apie Tverečių buvo draudžiama kirsti dvikamienį medį, nes buvo tikima, kad jį nukirtus vaikai gimsią kurti. Tikėta, kad jeigu kas saulei nusileidus skalbia, tai pavandeniui atplaukiančios laumės ir išardančios visą audeklą. Kunigas netikė́jo, o kap inkando [gyvatė] kumelį, tai nuejo [užkalbėtojo ieškoti]. Daug į ką senovės žmonys tikė́jo, daug turėjo įsitikinimų. Tie žmonės į gaidį tiki [, kad jis orą gali išpranašauti]. Aš šitiem burtinykam tikiù. Aš jį. nètikiu, bet su burtais daug nuveikiu. Išgalvojo i gąsdina – aš tų burtų tai nètikiu. Mes nė iš tolo nètikim tų burtų. Mat seniau tai tikė́jo tuos velnius. Aš į tuos sapnus tikiù. Sapnais aš nètiku, kiti tìka. Ar tikì į žynius? Aš nėko nètiku turiant kauką. Mes gi dabar nebètikim vaidinuoklių. Niekas netikė́davo vaidinuokliam. Nètiku to, neteisybė, nėkas nebaido. Dabartės nètiki nei vaidiniuokliu. Labai tikė́jo žmonys i tìki [užžadais]. Kalbėjimu tai kap kas tikė́jo, kap kas netikė́jo. Seniau labai tikė́davo mat in raganas. Žmonys nebètiki į jas. Aš netikė́davau į kortas, i neateidavo pas mane čigonės varažyt. Aš tai niekaip nètikiu, ką ten kortos rodo. Kiti labai tikė́davo [Kūčių šienu],
duodavo, ka gyvuliai sveiki būtų. Kas dar tìki, tas tą. duoną prieg savę nešiojas. Seniau gandrai nešdavo vaikus, dabar gi nebètikia niekas. Buvo tikima, kad šermukšnio dėl jo karpytų lapų bei raudonų uogų bijančios piktosios dvasios ir raganos.

4. turėti vilties, viltis, tartis, galvoti apie ką, laukti ko nors: Tikė́jo geresnį rytojų. Tikė́jo tuojau gauti žadėtąją dovaną. Netolimoje ateityje tikiu galėsiąs tiksliau nustatyti latviškosios garsų kaitos kronologiją. Buvo sunku gyventi, spaudė vargai, tačiau tikėjo – bus geriau. O kiek svajota, kiek daug tikė́ta kartu pagyvent. Menk tikė́jau, kad su sveikais kaulais iš fronto pareisiu. Netikėta, kad šiteip nutiks. Aš nètikiu iš jos vaikų, kad būt geri, nètikiu. Jis netikė́jo mirt. Girios ūžė ten, minėjo praeities laikus, kai lietuvis netikėjo, jog belaisviu bus. Juk nū artimesnis yra mūsų išganymas neig tadai, kad tikėjome. Tu tiki mane tokį būsiantį, koks tu esi. Nebūtų tikėję… neprietelį įeisiantį. Dalis žmonių teipajag netik save tokioje bėdoje gyvenančius. Tą, kurį tikė́jo santį užmuštu, netikė́jo esančio gyvu. Nes kasg būtų tikė́jęs, jog mus tasai nuog mirimo išgelbėjo, kuris patis nuog mirimo buvo sugautas. Kas ką myli, tai tiktai daro, kuo tiki jį pamėgsiantį. Mes teipag tikime, togdėl ir kalbame. Tikėkite, tikė́kite, jog ateisite ant geros palaimos skomios mano. Abejojansis tenetik save ko nuog pono gausiantį. [Lozorius] tik [i] taipajag save nuog jo apturėsiantį atleidimą griekų. Reikia tada nuog Dievo viltisi ir tikėti visokiuose reikaluose pagalbos. Tikėtas, lauktas, laukiamas. Nesa žmogaus sūnus ateis adynoje netikimoje. Reik tikėti gerų tėvų gerą vaiką būsiant. Tikisi ko širdis. Netikė́jaus tą padaryti. Netikiuos sugrįžti tenai. Jis sako, kad aš nieku neprivaląs tikė́tis. Tikiase. Jis ant to tìkiase, i gana. Kol bernas neapsiženijęs, tai visos ir tìkiasi. Pasakyk anai, lei tiek didliai munęs nètikas. Šiandiej jau penkta diena, kaip jis tìkiasi surast, susigrąžint žmoną. Valdiško buto nesìtiki gaut. Dabar tìkiasi pašaro. Tenesitikiẽ, mašinos nevažiuos. Rytoj rytą jau tikúos, kad ana parvažiuos. Rytoj tìkiasi jau namo jį parsivežt. Nestikė́jau, ką liksiu – mirsiu, sakau. Būt gerai suseit, ale nèstikiu. Negali tikė́ties į kitką, jau smertis ant nosės. Jau ma [n] suėjo septyniasdešimt, tai ko ma [n] tikė́tis, ko laukt! Linksmybės didelės nėr ko tikė́ties. Tabūnais gyvulius ganant, nestikėk nei pieno, nei mėsos sočiai pavalgyt. Mūs buvo dešimt, tai jau dalių nesitikė́jom ką gaut. Jy tìkias, kad pusę [pinigų] gaus už namą. Nesìtikiu (neturiu vilties, nepajėgiu) eit toli – nesìtikiu. Tikė́jos, kad žemė atliks – poną nugalabijo. Iš vyrų daba daug netikė́kias. Po giedros, gilios žiemos seni žmonės tikisi didelio uogų derliaus. Manau, kad jis tikėjosi gausiąs iš manęs daugiau negu iš pirklio. Tų sakinių tikiuosi susilauksiąs iš visų Lietuvos kampų. Mano mokytiniai tikė́josi kiekvienas vis savąją tarmę mane kalbant girdėsiąs. Šiemet suvažiavo žmonių mažiau, nekaip tikėtasi. Visi tikisi gerai parduosią. Iš tiesų tuokart užmokesnį nu Dievo tikiamos idėm gausiantys. Kai žvėris nesìtiki pavojaus, medėjui lengviau jį pulti. Jau nebesitikė́jo gyva išliksianti. Nusimenu, nesitikiu pateksiąs. Nė gydytojis nebtikė́jos, kad ana atsibus. Tas Zigmintas tai da nesitikė́jo mirt. Senas jau, nèstiki, kad pasveiks. Tikisi vis mokąs. Aš nebūčiau tikėjusi, kad tu man šitaip drįsi pasakyti. Moteriškė paguldė svečią, kokioj jis nesitikėjo savo amžy lovoj. Nesitikėjau, kad ir tu toks dievobaimingas. Abudu buvo dar nesenu, bet nebetikėjos beišgyvensią. Tikėjose regėjimą regįs. O Alkimus… netikėjos… vyriausiu kunigu būsiąs. Mes, kurie tikimės gyveną, dalimi gyvename. Tikė́jos užmušę Christų. Kas tikėtųs, kad akmenimis kietais turėtų gundyt ką? A mes tikėjomėsi Jį atpirksiantį Izrael. Daug apie Jį girdėjo ir tikėjosi. Tie tikėjos gero iš Alkimo ir norėjo pakajaus. Togidel ir mes, krikščionys, nesitikėkiam visad gero šiame gyvenime turėsiančius. Ir ko tikimės nuog Jo, turėsime. Yra ir tų daug, kurie malonėje ir meilėje didžiųjų viešpatų didžiausią palaimą padėtą tikis. Netikė́kis tu, negausi nieko, jei teip išmanai. Per malonę Jėzaus Christaus tikimės išganysiami. [Kalti esme (privalome) ] tikėtis ir viltis apturėt amžiną karalystę, kurią mumus žadėjo. Viešpats ano tarno ateis dienoj, kurioj nesitikės Jo. Bet tikėdamies, jog buvo draugėj, kėlė… ir ieškojo Jo terp giminėlių ir terp pažįstamų. Ir netikėkitės, jog galit patys savimpi kalbėt. Nestikintiej svečiai buvo mūs [p] paažvažiavę. | Nestìkint (netyčia) žumyniau jam koją. Nestìkint alkūne išspaudžiau langą. Gyvena kaip mirti nesitikėdamas. Tikė́tis kaip iš bergždžios karvės veršio. Kekšę alba seną vedęs, vaikų netikėkis. Ir apsiniaukė, kada nelaukė, ir pragiedrėjo, kai nesitikėjo. Nesitikėk ant kūmos pyragų – pats išsikepk. Tikė́kis kaip ant podės marškinių. Nesitikėk ant podės marškinių: siūk sau iš maišo. Tikėkis ant podės marškinių. O tai jum neitie už ūkinyko, tai jum tikė́tis už dvarinyko!

5. pasitikėti, kliautis kuo: Aš tavimi tikiù, o tu manimi nètiki. Aš tave tikiù. Netiki kas man. Ir aš jam tikiù kap nežinia ką. Nètikiu tavim. Juom dabar labai ir tìki. Niekam dar̃ negali tikė́t. Aš nètikiu niekam. Galit tikė́tie man. A seną bile kas tìki? Ko nètikat vaiko – iš širdies sako. Munęs nètika. Tikė́k tu jai! Tikė́kit man, ji pasakis, ka dauges mokėjo. Aš nètikiu šitiem vaikam. Aš jos nelabai tikiù. Aš nètikiu Stasiuko – dažnai jis pameluoja. Netikėk jį, jis melagis ant melagių. Juo netikėk. Nereikia tikėt žmogaus. Paki gyvensiu, tai pasakysiu šimtam žmonių, kad negalima niekam tikė́t. Ji labiau tikėjo savo kates negu savo tarną. Kurtiniam neseka tikė́t. Reikia tik jam vienam tikėti ir juo vienu pasikliauti. Jūs vislab turiat man tikė́ti ir taip daryti, kaip aš jus mokysiu. Joks šūvis nenueis tuščiom, tikėk manim. Aš sakyčiau, prisakyčiau, manim netikė́si. Netikėk, mergele, vėjeliu putančiu. Anys man netikės, nei mano balso klausys. Ir pulkas tikėjo tiem dviem kaip sūdžiamus ir vyriausiemus. Jei tiesą bylau, kodrinag jūs nètikite man? Nesa daugesn tìki patys sau neg bažnyčiai ir tikram žodžiui Dievo. Jeigu mi netikite, tikėkite darbamus. Tikėk mani, kad tas tavo prieštarnykas nesnaudžia. Jei jo. raštams netikit, kaip mano žodžiams tikėsite? Kad neeini, tai parašyk raščiuką prie savo sūnaus, o manęs teip netikės. | Rudeniu netikėk, apsirenk, kad nesušaltum. Nètikiu šitom žolelėm, nėr geriau kaip vaistai šitie. Ir geriausi vaistai negelbsti, jei ligonis jais netiki. Aš tiemi vaistam nètikiu. Tikėk manim kaip senu žydu. Tikia kaip žydas į šurum burum su ragaišiais. Tu tep tikì vyru kap karvė teluku. Senai galvai netikė́k: čia žino, čia ne – labai greitai užmirštì. Vyrą tiek tikė́k, kiek savo ausį matai. Klausykias: maž tekalbėk, ne visims tikėk – būsi išmintingu. Tikė́k gulint, ale ne miegtant. Netikėk melagiui nei už sienos esančiam. Netikėk meluojančiui nė už sienos esančiui. Melagiui ir tiesą sakant niekas netiki. Netikė́k raišu vilku, kojos nepadaužęs (nepamušęs). Netikėk negyvam vilkui jei pats jo nepribaigei. Netikėk gyvate, kol galvos nesutraiškei. Ant dantų nepadėjęs, netikėk. Ir savo marškiniais netikė́k U. Netikė́k trijų dalykų: rudenio oro, mergos meilės i pono loskos. Netikė́k žmonos ašarom arba kumelės prakaitu. Netikė́k dum dalykais: motriškos ašaroms ir arklio prakaitu. Netikėk pačiai namie, o kumelei kelionėj. Dvilinkliežuviui netikėk. Tikėk labiau akim nei ausim. O Dieve mano! Nenori savo akimis tikėti. Kaimiečiai klausė tų žodžių, vos tikėdami savo ausimis. Senelė savo ausim nenori tikėti. Netikė́k berno burna kaip vaiko šikine. Berno žodžiais tikėk, bet ir žalios rūtelės dabok. Šautuvu, arkliu i vyru netikė́k. Dievu tikėk, bet kunigu ne. Pasauliui tu tikė́k, tai durniu liksi. Niekam netikėk, niekas neapgaus. Į ką tiki, po tuo i šiki. Nebuvo galima nei vieną kaimyną tikė́ties. Padėk butelioką an stalo, vaikui nereikia tikė́tis. Ar jy suprato, ar nesuprato, ar gal nei sau nestikė̃s. Šitais dviem nestikė́k [, kad išmoks rašyti]. Vieni tikė́jos Jonu krikštytoju…, kiti Elijošiumi. Kuomi tikė́tis. Aš tavimi tikiúos. Jis didei savimi pasitik', tìkis. Tuom tikiuos, nusitikiu. Žmogau, nenusimink varge, tikėkis Dievu. Nesitikė́damas savo ponu, [žalnierius] ir pats neužmigo. Bet da nesitikėdamas Šimienės žodžiams, dėl visa ko apsidairė an skiedyno. Aš tave, manim tikėkis, patsai užstosiu. Manimi tu tikėkis! Pažįstu gruntą, ant kurio stoviu ir kuriuom tikiuos. Geriausiu draugu nesitikėk, tik savimi. Netikė́kis vilku raišu, kojos nepadaužęs. Tikėkis su gulinčiu, ale ne su miegančiu. Pačiai nestikėk namie, o kumelei kelij. Nesitikėk arklio kelionėje, o pačios namuose. Nebespečna žirgu tikėtis, norint būtų ir greičiausias.

6. turėti polinkį, norėti kliautis: Tikė́jo tiktai gėrimui, tinginiavimui. Jeigu tik in bonkutę tikė́tie, tai čia jau vėl negeras dalykas.

7. atidžiai stebėti, sekti, tykoti: Tiki ir laukia, kad galėtų ką pagriebt. Katinas tę tiki prie olos. Ko tu čia tikì lyg katė į pelę?

8. būti tariamam, spėjamam, numanomam: Nes nuog visų luomų norėjo V. Christus turėt liudymo užgimimo savo: nuog mergų, kaip nuog Marijos, motinos savos, ir nuog Jozefo, tikė́to tėvo. Jozefas ik metui dėl užlaikymo garbės ir šlovės mergos Marijos bu [v] o tikė́tu tėvu V. Jėzaus.
datikė́ti, dàtiki, -ė́jo. tikėti, patikėti. Nedatikiu. Ir stebėjos visi, ir nedatikėjo, kalbėdami viens kitop, kas tai bus dabar.
įtikė́ti, į̃tiki, -ė́jo;

1. įsitikinti, būti tikram, neabejoti kuo, dėl ko nors: Aš įtikė́jau tėvo žodžiams (tėvo žodžiais). Aš pati negirdėjau to čigonės būrimo, bet įtikė́jau jos žodžiam iš kitų pasakojimo. Įtikėti turam – pildos [Mikaldos] raštas. Aš tai netikėtau, pasišnekėtau, o čia jau visi intikė́ję. Tad ana tiek įtikė́jo smarkiai. Labai įtikė́ję buvo, kad sudegs namai [, jei gandrai palieka lizdą]. Teip tas tėvas įtiki ir neįtiki. Gal ir ta nesąmone įtikės? Vis pagyriau jos gražumą, tikrai įtikė́jo. Juo ilgiau galvojo, juo labiau įtikėjo, kad titanišką darbą nudirbęs. Jis ištikimas žmogus, bet pasakė man šiandien vieną ne visai įtikimą dalyką. Įtikimesnì būtų posakiai. Tur anie. galybę visus laimingais padaryti ing anus įtikančius. Sunku yra įtikėti, kaip didžiu daiktu yra auginime medžių vieta liuosa ir atdara saulei ir orui. [Petras] privadžiojo raštus pranašų, ką girdėdamys žydai įtikėjo. Negaliu įtikėti tai baisiai nelaimei. Čia. menininkų grupė įtikėjo Čiurlionio talentą. Kol nepačiupinėsu, neįtikė́su. Mūsų karalaitis parodė žiedą, ir karalius įtikėjo. Motinėie mano, teisingi žodeliai, kuriuos netikėjau nuo pat mažumėlės, dabar įtikė́jau, pažinus vargelį. Ir intikėjo žmogus žodžiui, kurį Jėzus jopi sakė. Intikėjo žmogus kalbai, kurią jam tarė Jėzus. [Mokytiniai] intikėjo raštui ir žodžiui, kurį Jėzus kalbėjo. Jei neregėsiu, jei nepalytėsiuos, jei nepačiūposiu, jei nepermanysiu, tad neintikė́siu. Nes ižgirdo ir intikė́jo net ant pastarųjų kraštų žemės. Daugesn pasakymui neg akimus intikė́jome. Idant, kada tat stosisi, intikėtumit. Kas stojos tada, intikėjo. Intikėjom meilei, kurią Dievas turi ties mus. Norint… kas iš numirusių keltųs, neįtikės.
įtikė́tina. Jinai apsivylė Viliumi Karaliumi. Apsivylė. Vos įtikėtina, bet taip yra.
įtikė́tinai.
į̃tikima. Ar tat į̃tikima?
įtikimaĩ. Jie neįtikimai greitai vaisosi. Į savo partijos principus jis įsitikėjęs kaip į tikėjimo dogmas. Įsitikėjęs ing tavo meilę ir gėrybę, puolu po kojų tavo. Įsitikėjimas daug daro: įsìtika – i pagyna. Ji ant tą ligą įsitikė́jus, tai vis ir serga. Jei neįsìtiki, paskaityk. Mat labai buvo įsitikė́jęs, kad jo teisybė. Jei nebūtume taip įsitikėję, tad nebūtume ir drįsę pradėti to darbo. Žmones insitikė́ję, kad jy akmeniu pavirto. Mes Vokietijoje buvome įsitikėję, kad jau visos žmonių dainos ir pasakos seniai yra užrašytos.

2. būti religinių įsitikinimų, manyti esant Dievą: Išvydę tokį stebuklą, daugelis netikėlių įtikė́jo. Intikė́jau, kad Dievas yra, intikė́jau. Dievas noria, ka žmonės įtikė́tų. Intikė́k in Dievą. Magdeburge mane privertė apsikrikštyti, ar aš dėl to įtikėjau krikščionių Dievą? [Muzikantas] ėmė šaukt ne savo balsu: – Vyrai, gelbėkite, kas į Dievą įtiki, pražūsiu [vandenyje] ! Kaip naujai įtikėjusius žemaičius užveizėti klojos, tiesą pasakius, nežinom. Ateiti rūstybė Dievo ant vaikų neintikinčių. [Atėjo, ] idant Jis apie šviesybę liudytų, idant visi per Jį intikėtų. Daug ir ižg kunigaikščių žydų buvo intikė́ję ing Christų. Intikės ing Jį ir ing aną šventą atpirkimą Jo. Kiekvienas, kursai ing Jį intikėtų, nepražūtų. Maža rados, kurie intikėjo [apaštalui]. Kas intikės ir apsikrikštys, bus išganytas. Jūs, vienok tai išvydę, nesusipratot po tam, kad ing Jį intikėtumbite. Nuėjo daug žydų ir dievobijančių naujai intikėjusių paskui Povilą ir Barnabošių. Ir nebūk neįtikįs, bet įtikįs (tikintis) . Nesa be tikėjimo neest galimas daiktas intikė́tis (intekė́tis) Dievui.

3. būti prietaringam, laikytis prietarų: Tegi jokių aitvarų nebūdavo, tik žmonės teip labai įtikė́davo. Senovės laike viską įtikė́davo, bet mano augime to nebebuvo. Daba tų burtų niekas neį̃tikia, tik senovės žmonės, ką rytą pamato, tą tikia. Įtikė́jau į sapnus, kaip mamos mirtį apsapnavau. Nereik, sako, į sapnus įtikė́t. Į sapną įsìtika baisiausiai ir blūdija. Aš tai vieną kartą labai jau įsitikė́jau [į sapną].

4. patikėti: Turiu įtikėti tau paslaptį. Rūmų apsauga esanti jai vyro įtikėta. Jis vedė ją ir įtikėjo jai visą karalystės iždą. Man įtikė́tas turtas. [Žmogui] įtikėta atsakinga vieta.

5. pasikliauti, pasitikėti: Tie vokyčiai įtikė́jo į tą Marusę. Labai an jį. įtikė́jęs. Bet Dagienė, žinai, įtikėjusi į ją kaip į kokį Dievą. Tamsta peiki mane, kam aš įtikėjęs į Kriaušatį. Čia turiat savą išmintį vartoti ir nieką neįtikėti. Intikėjo ing jį pasiuntiniai jo. Filipui intikėjo [žmonės],
kursai apisakė evangeliją apė karalystę Dievo. Rinkčiausi, jei įtikėčiau savo pajėgomis ar vienoj, ar kitoj srity. Ir ūkinykas intikėjo in tą širmį. | Daba žmonės nelabai į̃tiki į žoleles. Aš tavim įsìtikiu. Neįsìtika – i nėko nepasakys. Tos mergos įsìtika į vaikį kokį, o po tam kroka. Jei tu vienas nebijai būti, tai aš tavie įsìtiku. Sodną galėtų turėti, bet tolie – neįsitikė́s. Aš jai. labai įsitikė́jus, vis pagydo, atspėja. Eisiu mėginti pri kito [daktaro],
nė [ra] čia ko įsitikė́ti tiek par daug. Aš pirmą sykį savo gyvenime pamačiau žmones, taip tvirtai įsitikėjusius į save. Ir niekados nepasigailėjo garsūs Lietuvos valdovai, kad taip insitikėjo Kirklių bajorų giminės vyrams. Kai jau įsitikėjo, leisdavo vieną nuvažiuoti į miestelį su reikalais. Kunigai irgi kits kitam neįsitiki. Žiūri įdėmiai, be šypsenos, tvirtas, savimi įsitikėjęs žmogus. Svetimam neįsìtikia (nepasitiki, nedrįsta) rašyti. Bet pats Jėzus jais neįsitikėjo, nes jis visus pažino. Negal įsitikėti su arkliu. | Man žaizdos [skrandyje] buvo, tik jonažolė išgydė, aš ja labai insitikė́jus. Kiti į tą medelį teip labai įsitikėję. Įsitikė́jo kaip žydas į veršį. labai priprasti, prijunkti į ką, prie ko, prisigerinti, prisišlidinti: Labai įsitikė́jęs [į merginą],
negal atmušti. Įsitikė́jo į jį i nieko par jį nebemato. Tei [p] buvo įsitikė́jęs į ją visai. Ar kitų mergių visame sviete nebuvo, kad į tokią šleverką įsitikė́jai?! Ji labai į jį įsitikė́jus, įsikabinus, o jis nė nežiūri. Įsitikė́jęs į savo mergą, jis kitko nė nemato. Ta senelė y [ra] dideliai įsitikė́jusi į tą motriškelę. Mat jau tei [p] įsitikė́jus į tą motiną, kad be jos rimt negalia. Vaikas tiek įsitikė́jęs ant tėvą, kad pas mane visai nebeina. Teip y [ra] įsitikė́jęs į tą tėvą, neina nė iš pėdos. I įsìtikėjo į tą mergpalaikę kaip žydas į vilnonį. Įsitikė́jęs kaip karvė į naujus vartus.

6. turėti polinkį į ką, rūpintis kuo, norėti, kliautis, įprasti į ką, būti atsidavusiam, aklai klausyti, pamėgti: Aš vien darbą intikė́jau, dainų ma [n] nereikė [jo]. Ji į šlavimą įtikė́jus – šluoja ir šluoja pripuldama tą kiemą. Tiek įtikė́ti į tą smarvę, tiek gerti, Jezau! Mūs Vytas tai labai į miegą į̃tikia. Prūsas į pilvą į̃tiki. Jis tik į pilvą įtikėjęs. Jis baisiai į tą miegą įtikė́jęs. Į̃tiki kap žemaitis į kugelį. Į mašinas įtikė́jau kaip žydas į negyvą veršį. Įtikėjo kaip lapė į jaučio kulį. Įsitikė́jusi sesele būti, labai priplaiki. Tu teip įsitikė́jęs kūnui. Įsitikė́jęs į pilvą kap tas prūsas. Įsitikė́jęs į tą pilvą, nerūpi tau nei Dievas, nei bažnyčia. Kam taip jaunims įsìtikėti tą rūkymą, kam to reik?! Įsitikė́jusi į degtienę – baisi boba. Į šnapšelę yra įsitikė́jęs žmogus. Nebėr žmogaus – į arielką įsitikė́jo. Mes į šitas kiaules įsitikė́ję (mėgstam kiaulieną) .

7. būti patikimam, ištikimam, mokėti įtikti, įsiteikti: Įtikiamys jo tarnai ir bendrai deginos su jumi lygiai ugnė [je]. Kai vištytė dėt pradėjo, gaspadoriui įtikėjo, pagiriom sergančiam. Insìtiki keli brigadirkai, tai tie ir geri. Vytautą paliko savo vietoj, mat įsitikė́jęs labai.
į (kieno)
kélnes įsitikė́ti labai pamilti. Nu tiek y [ra] į vaikio kelnès įsitikė́jusi!
ištikė́ti, ìštiki, -ė́jo

1. manyti ką esant iš tikrųjų, būti įsitikinusiam, tikram, neabejoti kuo: Bronislovas, neištikėdamas jo žodžiais, dar kalbino. Dabar matau, kaip aš esmi nupuolęs, nės jau nė garbei mano n'ištiki. Ir atveskiat visų jauniausį brolį manęspi, tada eš ištikėsiu jūsų žodžiams. Ben ketvirtas žmogus to pilnai klauso, priima ir tam ištik. Aš neišsìtiku, kad piningai degtum. Tūli, neištikė́damys visims tims ženklams tabokų sausumo, deda į spaustuvus ir kelis lapus suspauda. Vis da savo akims neišsitikėdamas, eina jis trečią ir paskutinį kartą apie pilę. Ir atbėgo dvylika riestauodegių ir šnekina tą kunigą, neišsitikėdami, ar tikras, ar ne.

2. kurį laiką tikėti, neabejoti kuo: Lig dvidešimties metų aš ištikė́jau, o paskui nustojau visokiais niekais betikėti.

3. būti religinių įsitikinimų, manyti esant Dievą: Ant Tavęs tikiuos (Tavim ištikiu, Tau vieriju), Viešpatie, manas Dieve. Idant tie žmones mano žodžius girdėtų, kurius aš su Tavimi kalbu, ir Tau ištikėtų amžinai. Bei siratą jis teipajag linksmin, idant ana savo pavargimo dėlei nenusimintų, bet Dievui ištikėtų.

4. pasitikėti, pasikliauti kuo: Jis man neìštiki. Juo aš nelabai tikiu, nelabai ìštikiu. Kiek tatai pradeda neištikė́ti. Par daug ištikė́jai tam žulikuo ir apsigaudinai su tuo lakamiza. Aš nė vienu čigonu neìštikiu. Juodu vienas antro bijo, vienas antram neištiki, vienas antru nepasikliauja. Niekam neištikėjo, užrakinėjo visus pašalius. Aš tavim tik n'ištikiu, turi ma [n] prisiekt. Senutė neištikėdama žvalgėsi į jį. Neištikėk prieteliui, nes gal [i] būti neprieteliu. Neištikėk nė vienam prieteliui, net jį pažinęs bėdoje. Veikiai ištikąs, veikiai apsigaudina. Neištikėk žmogu, kurs netik į Dievą.
ištikinčiai. Tai jau! – neištikinčiai pritarė Elzė. Paklausė vikaras neištikinčiai pažiūrėjęs į prabaščių. Šitokiuo žmogum nelabai gali išsitikė́ti. Jis savimi labai išsìtik', tikis. Žmonės juomi nelabai išsìtik'. Pats savim n'išsitikė́jo. Aš tavim neišsìtiku. Vičvienaičiu tavim tik ir teišsitikiu ir laukiu nuo tavęs truputėlį teisybės. Perspėliojo, teisybė, mane ponia ir šeimininkė, kad neišsitikėčiau nė kokiu vaikiu. Pakajumi negalima išsitikė́ti. Mes savo atmintim nelabai galime išsitikėt. Pažįsta gerai jūros veidmainystę žmonės, kurie prie jos gyvena ir žino, kad niekados ja išsitikėti negalima. Rods su jais ir tikt menk išsitikėtis tegali. Rusijos valdžia, jam išsitikėdama, suteikė visas jo tai kelionei reikalingas privilegijas. Velnias, tai matydamas, staigiai kaip vėjas pro langą išsimetė ir pabėgo, nes jis Perkūnu nelabai išsitikė́jo. Mertynas pradėjo juom tik nelabai išsitikėt. Tas žmogus jau juomi. nebeišsitikiąs. Vilkas… nebeišsitikė́damas pats išnešė paną ir… išbėgo atgal. Atsirado vyrai, kurie taip pat neišsitikėdami į mus, ale turėdami protą ir sąžinę pervartė kožną mūsų žodį ir apreiškė svietui, kad rėkta ir birbta buvo neteisybė.

5. pavesti, patikėti: Tu esi, kuriam raktai duoti, kuriam avys ižtikė́tos. O retas yra, idant kuris jam norėtų šilingo ištikė́t. Bet kodrinag tos slaptės gandžiaus tiemus trimus [apaštalamus] neg kitiemus ižtikė́jos?
nutikė́ti, nùtiki, -ė́jo.

1. būti tikram, kad taip yra, įsitikinti: Kitus stiebus reik nupjaustyti, vienog negal to pirmiaus daryti, iki nenusitikėjos, jog paskirtiejai stiebai auga derlingai ant apynvarpčių. Tai. yra pramonės, kuriomis jūs tujaus nusitikiat ir už tiesą laikot tą, kas yra netiesa. Vyriausybė tvirtai nusitiki, kad taip išimtininkai, kaip ir darbininkai geruoju susitars. Mes… nuositikim tavo vardui. Ir pagonai jo vardu nusitikės.

2. turėti vilties, viltis, tikėtis: Nusitikėti Dievu, ant Dievo. Dievu nusitikiu. Matas nusitiki Dievu, Matas ramina ir tėvą. Pagirti visi, kurie ing jį nuositiki. Dievas yra mano palinksmintojas, kuriam nusitikiu. Todėlei ne savimi, bet Dievu nusitikėkiam, geisdami išganyti būti. Tavimi nusitikime. Ne ant lobio, bet ant Dievo nusitikėti. Aš nusìtikiu ant Dievo pagalbos. Aš nusitikiu, kad jūs nevengsite mums mokytojį parūpinti. Vaikai, kurie bijodavo, kad jie gali neužaugti, mesdavo kiaušius per namų stogus ir per aukštus medžius, nusitikėdami, kad tada jie aukšti ir stiprūs kaip ąžuolai užaugsią. Kožnas nusitikėti gal jam pagal jo skundą ir maldą pagelbėta būsiant. Ir nusitikėkiam, jog Jisai. pilnybe viso gero mus tur apveizdėti. Pasimėgst Ponas ant tų…, kurie nusitik gerybei Jo.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'datiketi' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasSapnininkasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2024 www.zodynas.lt
Draugai: TV Programa Vārdnīca Horoskopai Skaičiuoklė Juegos Friv
x