Dangiškumas – tai abstraktus terminas, reiškiantis dangaus prigimtį, savybę būti panašiam į dangų ar su juo susijusim. Vartojamas daugiausia perkeltine prasme, apibūdinant grynumą, tobulumą, šviesumą, amžinybę ar dvasinį aukštumą.
Pagrindinės reikšmės:
1. Religijoje/dvasinybėje – tai, kas kilusi iš dangaus, dieviška, tobula.
Pvz.: dangiškoji meilė, dangiškoji šviesa.
2. Meninėje/metaforinėje kalboje – nepaprastas, nuostabus, be trūkumų.
Pvz.: dangiškas balsas, dangiška gražuolė.
3. Retai – tiesioginė dangaus savybė (pvz., dangiškasis skliautas).
Pavyzdžiai:
- Jos dangiškas balsas sužavėjo visus klausytojus. (nepaprastai gražus)
- Dangiškoji teisingumo idėja. (aukščiausia, tobula)
- Jausmas, lyg paliestum dangiškumą. (dvasinė ekstazė, aukščiausias laipsnis)
Sinonimai: dieviškumas, tobulumas, šventumas, nepaprastumas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.