bliaukininkas
Bliaukininkas – tai istorinis terminas, reiškiantis valstietį, neturintį žemės, kuris už darbą ūkyje (pvz., prie bliautos – avių banda) mokėdavo baudžiava arba nuomą.
Pagrindinės reikšmės:
1. Žemės neturintis valstietis, dirbantis už išperką (dažniausiai prie avių).
2. Baudžiauninkas, atlikinėjęs prievolę gyvulininkystėje.
3. Skurdi socialinė grupė LDK ir vėlesniuose laikotarpius.
Pavyzdžiai:
- XVI a. dokumentuose minimas "Jonas, bliaukininkas", privalėjęs prižiūrėti dvaro avis.
- Sakinyje: "Bliaukininkai gyveno tik iš savo rankų darbo" – pabrėžiama jų neturtinga padėtis.
- Istoriniuose šaltiniuose: "Dvaras turėjo 5 bliaukininkus, rūpinusis avims".
Trumpai: Bliaukininkas – bežemis valstietis, dirbęs prie avių (bliautos) už išlaikymą arba prievolę.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.