Baudžiauninkiškumas – tai mentalitetas ar elgesys, kuris atspindi buvusių baudžiauninkų (verstinių valstiečių) psichologinę paveldėtąją savybę: nuolankumą, priklausomybę nuo valdžios, bijojimą iniciatyvos, pasyvumą ir laukimą, kad kiti („ponai“) nuspręs už juos.
Pagrindiniai bruožai:
- Aklas paklusnumas autoritetams.
- Nebuvimas pilietinės drąsos ar savarankiškumo.
- Atsakingumo vengimas ir aukų kompleksas („mes vargšai, nieko negalime“).
- Linkęs į vergišką darbą, bet ne kūrybiškumą.
Pavyzdžiai:
1. Darbe – darbuotojas bijo pasiūlyti naujovių, laukia griežtų nurodymų, net ir matydamas klaidas.
2. Visuomenėje – žmogus nekviečia į aktyvų dalyvavimą, tik pasyviai skundžiasi, bet nieko nekeičia.
3. Istorinis – valstiečiai, net po baudžiavos panaikinimo (1861 m.), ilgai išlaikę priklausomybę nuo dvarininkų.
Tai dažnai siejama su kolektyvine atmintimi Lietuvoje ir kitose buvusiose baudžiavos šalyse.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.